Pamėtėkit iki Vokietijos...

Regina MUSNECKIENĖ
„Lietuva – skurdi, Europos sąjungai nepriklausanti šalis“. „Pamėtėkit mus iki Vokietijos“.

Tokias į Lietuvą iš Baltarusijos plūstančių nelegalų ištartas frazes šiomis dienomis cituoja spauda.

Taigi esame tik kuklus, mažytis prieangis, pro kurį galima patekti į prabangiąją Europos svetainę.

Deja, daugelį pabėgėlių, net patekus į Vokietiją, ištinka šokas. Šiltesnio klimato kraštuose įpratę gyventi erdviuose namuose, už viską mokėti pigiai, atvykę į Vokietiją, jie turi glaustis nedideliuose, senos statybos butukuose, kuriuos, beje, Berlyne ar Hamburge sunkiai gauna išsinuomoti ir patys vokiečiai.

Vokietijos televizija kartais parodo siužetų, kaip neblogas pareigas firmose užimantys žmonės kurį laiką gyvena automobiliuose, nes nagauna išsinuomoti būsto. Į vieną išnuomojamą butą pretenduoja kelios dešimtys potencialių gyventojų. Nuomojančios firmos atsirenka tuos, kurie daugiausia uždirba, turi neterminuotą darbo sutartį.

O pabėgėliams – paprasčiau. Aplink juos šokinėja būriai vertėjų, pedagogų, socialinių darbuotojų, kurie padeda gauti būstą ir „integruotis“.

Bet atvykėliai nelinkę integruotis. Jie niekuomet nenorės dirbti tiek, kiek dirba patys vokiečiai.

Nuo šešių ryto miestai jau kunkuliuoja naujos dienos gyvenimu. Nes tik darbas vokiečiui užtikrina sotų kasdienį gyvenimą. O iš darbo pajamų gaunami mokesčiai sudaro galimybę klestėti valstybei.

Ką tik gimęs kūdikis jau gauna mokesčių mokėtojo numerį. Kol jo neturi, tėvai negali susitvarkyti dokumentų dėl vaiko pinigų, motinystės atostogų ir kitų formalumų.

Vokietija priglaudė šimtus tūkstančių pabėgėlių. Dauguma jų nedirba. Tačiau nedarbo procentas siekia vos 5 procentus. Nes dirba vokiečiai. Jiems neoru ir nesolidu gyventi iš pašalpos. Be to, jų poreikiai – didesni už atvykėlių pašalpininkų.

Darbą brangina ir dauguma ten gyvenančių lietuvių, rusų, baltarusių.

Kadangi dažnai tenka lankytis Vokietijoje ir bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis, pavyko „nusipiešti“ tipiškiausio pabėgėlio portretą. Dažniausia tai tinginys, atvykęs naudotis šalies, kuriai pats nedavė nė aguonos grūdo, gėrybėmis.

Savo elgesį kai kurie pateisina tuo, kad Šveicarijos bankuose guli šimtai tonų jų šalies aukso. Jie tiesiog privalo naudotis tuo auksu. Kadangi Šveicarija nėra ES šalis, jų neįsileidžia, pabėgėliai pasirenka Vokietiją.

Kiti sako, jog iš jų tėvynės žmonės masiškai emigruoja, nes jų šalį ketina užimti žydai. Treti teisinasi, kad jų šalyje nesaugu, vyksta karas, konfliktai, pilietiniai neramumai.

Bet svarbiausia priežastis, jog Vokietijoje gali pragyventi ir nedirbdamas. Žmogui gana jautri socialinė sritis sutvarkyta taip, kad nė vienam nereikėtų raustis po šiukšlynus ieškant maisto.

Taigi ir pabėgėlis gauna būstą, už kurio nuomą ir komunalinius patarnavimus moka valstybė. Valstybė sumoka visus papildomus mokesčius, vadinamuosius viršmokesčius, jei tokių atsiranda. Kiekvienam asmeniui skiria apie 400 eurų maistui ir patenkinti kitus poreikius. Jei gyveni iš pašalpos, nereikia mokėti už vaikų darželį. Be to, gali gauti maisto, nuėjęs į „Tafel“ vadinamą paramos centrą.

Kai kurie pabėgėliai dalį pašalpos siunčia tėvynėje likusiems savo šeimos nariams, kuriems šimtas ar du šimtai eurų – jau dideli pinigai. Nes atlyginimas ten – koks penkiasdešimt ar šimtas eurų. Atitinkamai mažos ir maisto bei paslaugų kainos.

Pamatę „tokius pinigus“ šeimos nariai taip pat įsigeidžia į Vokietiją. Šeimos galva išsiunčia jiems vizas. Pašalpininkų padaugėja dar mažiausiai šešiais ar septyniais. O šeimos galva džiaugiasi, jog dabar musulmonišku papročiu jis valdys ir žmonos, ir vaikų pašalpas. Į sąskaitą įplauks ne keli šimtai, o jau keli tūkstančiai eurų.

Beje, kai kurios musulmonų žmonos, neapsikentusios vyrų diktato, atvykusios į Vokietiją, išsiskiria. Tuomet valstybei našta dar pasunkėja, nes tenka mokėti už dar vieną atskirą būstą.

Pabėgėliams samdomi vertėjai. Juos globoja socialiniai darbuotojai ir pedagogai. Jų vaikai priimami į mokyklas, kur gauna nemokamą išsilavinimą.

Galbūt didžiulei turtingai Vokietijai tai nėra labai didelė finansinė našta. Bet patys gyventojai nėra patenkinti nei pabėgėlių kaimynyste, nei tuo, kad būtent jie turi uždirbti duoną tokiam būriui atvykėlių. Tik daugelis sugeba to neparodyti, nes viešumoje reikia būti labai socialiam ir demonstruoti toleranciją. Be to, jau daugelį metų į šią gerovės šalį plūstantys pabėgėliai vokiečiams nėra nauja patirtis.

Vokiečiai dažniausia tyliai palieka tuos miestus, kuriuose masiškai pradeda kurtis arabiškai kalbantys atvykėliai. Taip natūraliai kuriasi savotiškos pabėgėlių kolonijos. Jos užkariauja vis didesnius miestus.

Beje, vokiečiui išvykti iš miesto paprasčiau. Daugelis tik nuomojasi būstus. Neprisiriša prie vienos vietos.

Sėsliam lietuviui – kitaip. Jis gal būt gimęs, augęs ir iki šiol gyvenęs Dieveniškėse, Rūdiškėse ar Kapčiamiestyje. Kodėl kelios dešimtys ar keli šimtai ant savo žemės, savo tėvynėje gyvenančių žmonių turėtų taikstytis, kai jų pašonėn atbogina tūkstantį nusikalstamu būdu patekusiųjų į mūsų šalį? Jeigu tie žmonės ryžtasi nelegaliai peržengti svetimos valstybės sieną, gali pasiryžti bet kam: vogti, žudyti, prievartauti, kelti riaušes...

Socialiniuose tinkluose pasklido informacija, kaip Kėdainių ligoninėje besigydantys lietuviai per dieną išmaitinami už 3,65 euro. Tuo tarpu pabėgėliams savivaldybės priverstos skirti po 12–14 eurų per dieną. Mat, jie negeria vandens iš čiaupo. Jie nevalgo kiaulienos, kuria tenkinasi dauguma lietuvių.

Vadinasi, mes turime prisitaikyti prie šių įsibrovėlių mitybos įpročių, papročių, jų religijos. Jų poreikiams leisti mokesčių mokėtojų pinigus, kai ir patys nesame pakankamai aprūpinti. Gal būt dar ir prabilti arabiškai? Juk artėja rugsėjis. Privalėsime mokyti jų vaikus, kuriuos į mokyklas lydės socialinės darbuotojos.

Kad taip lietuvėms mamoms, įkalintoms prie savo mažų vaikučių, nors vieną dieną per savaitę skirtų nemokamą socialinę darbuotoją ar pedagogę?

Lietuviui nesuprantama tokia kitataučių globa. Ar įsileistume į savo namus vagį, plėšiką ar kitą kokį įsibrovėlį? Ar vaišintume jį kava? Tikriausiai, prieš nosį užtrenktume duris. O jei dar brautųsi, pakviestume policiją.

Tokia logika vadovaudamasis lietuvis gina žmogiškąsias savo teises. Bet gauna ašarinių dujų.

Dabar ašarines dujas nuspręsta nukreipti tikslesniu adresu – į įsibrovėlius. Kai jų srautai sugrįš atgal į Baltarusiją, gal ir batiuška Aleksandras nustos kikenti į saują iš Lietuvos.

Tik kažin ar ilgam? Jau kyla žmogaus teisių gynėjai, ginantys įsibrovėlių, pažeidėjų, nuokrypių mėgėjų tik ne normalaus savo žemėje gyvenančio savo tautai dirbančio, tradicijas saugančio lietuvio teises.