Naujausios
Informacinis karas pralaimimas
– Kodėl situaciją vadinate aklaviete?
– Aklavietė – tai „maišai“, į kuriuos Baltarusijos pareigūnai stumia migrantus. Tai nedidelės teritorijos prie Lenkijos sienos, greičiausiai jų atsiras ir prie Lietuvos sienos. Baltarusijos pareigūnų migrantai fiziškai yra prispausti prie sienos. Gąsdinimais ir šūviais į orą jie verčiami griauti sienos inžinerinius įrenginius, tvoras ir veržtis į Lenkiją, Lietuvą.
Kadangi Lenkijos ir Lietuvos pareigūnai neleidžia to padaryti, Baltarusijos pusė atveža vėl ir vėl šimtus migrantų į tą pačią vietą. Tam, kad vienoje vietoje susikauptų tūkstančiai, gal net dešimt tūkstančių ir daugiau migrantų, kuriems susidarytų nepakenčiamos sąlygos ir jie ryžtųsi neapgalvotiems puolimo veiksmams.
Situacija aklavietėje, nes viena pusė – Europos Sąjunga – neįleidžia migrantų, o kita pusė – Baltarusija neleidžia jiems grįžti atgal. Žmonių tose vietose vis daugėja, maisto trūksta, sąlygos kiekvieną dieną blogėja dėl artėjančios žiemos. Tai aklavietė ir galimos humanitarinės katastrofos pradžia.
– Aliaksandras Lukašenka jau rodo pasauliui, kad gresia humanitarinė krizė.
– Kadangi migrantai yra jų pusėje, tai atveža pas juos daug savų propagandistų – ten nėra nepriklausomos žiniasklaidos. Maskvos ir Lukašenkos agentai, vadinantys save žurnalistais, labai daug filmuoja, fotografuoja ir teikia labai daug medžiagos pasauliui. Kadangi kitos informacinės medžiagos beveik nėra, kadangi kita yra tik pačių migrantų skleidžiama socialiniuose tinkluose, tai pasaulio žiniasklaida naudojasi Baltarusijos pusės surežisuota ir suredaguota medžiaga.
Ta režisūra yra aiškiai matoma, ją galima demaskuoti. Bet vis tiek didžiąją dalį informacijos srauto gamina Baltarusijos ir Rusijos pusė, o ne Lietuvos, Lenkijos ar kitų šalių žurnalistai.
Kai yra tokios skirtingos galimybės prieiti prie įvykių ir šaltinių, susidaro situacija, kad šitą informacinį humanitarinės katastrofos paveikslą diktuoja priešiškos Europos Sąjungai pusės. Dar daugiau, vaizdai fotografuojami ir filmuojami taip, kad matytume humanitarinę katastrofą ir nematytume priežasčių, kodėl tai atsitinka.
Mes nematome, kad į Baltarusiją kiekvieną dieną skrenda pilni migrantų lėktuvai, kad kareiviai migrantus varo su šautuvais ir šunimis prie Europos Sąjungos sienų. Nematome, ir kaip propagandiniai reportažai fabrikuojami. Todėl Lietuvos, Lenkijos ir visos Europos Sąjungos žmonės mato stipriai iškreiptą informacinį krizės paveikslą.
– Ar neįžvelgiate, kad objektyvios informacijos iš mūsų pusės stinga dėl mūsų valdžių požiūrio į žurnalistus? Jie buvo neprileidžiami prie migrantų, juos sulaikant ar apgręžiant, o įvedus nepaprastąją padėtį iš viso tokios galimybės nelieka. Ne tik į pasienį, bet ir į migrantų apgyvendinimo vietas nepateksi. Tai kaip nušviesime situaciją?
– Tai, kas yra susiję su informacija, ir Lietuvos, ir Lenkijos pusėje daroma katastrofiškai blogai. Visiškai pralaimimas informacinis karas. Šitaip daryti negalima. Stebiuosi kariškių ir pareigūnų naivumu – kalbu apie informacijos dalijimą ir jos kontrolę.
Naivu manyti, kad kažkas remsis vien tik jų teikiama sausa informacija apie įvykius pasienyje, kad tiek ir tiek migrantų apsukome atgal šią naktį ar tiek ir tiek jų susitelkė kažkurioje vietoje. Kai kasdien verda labai karšti įvykiai, teikti šią skurdžią informaciją ir manyti, jog ji patenkins žiniasklaidą ir visuomenę, yra didysis naivumas.
Tai yra viešo informacinio elgesio klaida.
Nepaprastoji padėtis – perteklinis instrumentas
– Ar paskelbta nepaprastoji padėtis padės išeiti iš aklavietės?
– Nesu tikras, kad nepaprastoji padėtis bus efektyvi – būtent dėl informacijos pateikimo ribojimo. Nes kitoje pusėje ta informacija nėra ribojama.
Vienintelis dalykas, kam gali pasitarnauti nepaprastoji padėtis, tai, kad į teritorijas pasienyje ir kitas nustatytas vietas negali įvažiuoti žmonių kontrabandininkai ir išsivežti savo klientų. Jiems tai labai apsunkina situaciją. Bet nemanau, kad šio klausimo negalima buvo išspręsti kitais būdais. Ar įsivaizduojama, kad žvalgybininkai seks, kaip Lietuvos pareigūnai juda iš vienos vietos į kitą, kaip koncentruoja savo pajėgas?
Manau, tai perteklinė priemonė.
Galėjo būti visiškai priešingai. Galėjo pakviesti žmogaus teisių gynėjus, žurnalistus, sudaryti koordinacinius komitetus, kaip šią krizę spręsti, nepataikaujant diktatoriui ir teroristui Lukašenkai.
Galėjo sudaryti bendradarbiavimo aplinką, o dabar bendradarbiavimo ir žmogaus teisių klausimai yra paminami vien tam, kad būtų užtikrinta karinė mobilizacija. Sutinku, kad šiuo atveju karinė mobilizacija būtina, kad būtina sutelkti pajėgas, užtikrinti tvarką ir saugumą ties siena ir pasienyje. Bet panašu, kad nepaprastoji padėtis yra perteklinis instrumentas.
Įsitikinę, jog turime atpirkti jų nelaimes
– Tik plūstelėjus nelegaliam migrantų srautui viename reportaže buvo rodoma, kaip Lietuvoje, už stovyklos tvoros, atsidūręs vyras iš Azijos piktai rėkė: „Turite daug laisvos žemės, pasidalinkite!“ Kaip tai vertinti?
– Čia dar vienas niuansas, su kuriuo nesusiduria dauguma lietuvių, kurie mažiau keliauja po pasaulį. Azijos kraštų žmonės ir kitų kraštų, iš kurių čia bėga, žmonės yra įsitikinę, kad mes kalti dėl visų jų nelaimių. Kad jų kraštų nelaimes turime atpirkti savo turtu, savo pinigais ir savo žemėmis. Taip elgdamiesi jie skatina skatina ksenofobiją, neapykantą ateiviams ir netgi rasizmą.
Tai nėra gerai, pyktis nėra geras dalykas. Vietoj to, kad bendradarbiautų su žmogaus teisių gynėjais, su pilietine Lietuvos ir Lenkijos visuomene ir rastų galimybę kritiškai diskutuoti, kaip jiems padėti, jie atmeta bendradarbiavimo galimybę arba ignoruoja. Patys iš savęs kuria svetimus, kuriems kažkas yra įsipareigojęs.
Tai kvaila nuostata. Su ja gal ir gali važiuoti į Vokietiją, nes vokiečiams yra įskiepytas kaltės jausmas. Tačiau Lenkijos ir Lietuvos žmonės visiškai kitokie – mes neturime šito kaltės jausmo. Ir netgi jį atmetame. Todėl toks, sakyčiau, arogantiškas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos piliečius, kenkia pačių migrantų gerovei ir galimybei išspręsti šią krizę.
– Kokios išeitys, nes krizė tik aštrėja?
– Aš todėl ją ir vadinu aklaviete. Lietuva, Lenkija, Europos Sąjunga prieš Baltarusiją priima sprendimus – sankcijos, sankcijos ir dar kartą sankcijos, jų stiprinimas.
Tačiau Lietuvoje nelabai rašoma, kokių atsakomųjų veiksmų imasi Baltarusijos valdžia. Gali būti, jog ruošiasi migracijos srautą padaryti dar intensyvesnį. Ne sumažinti, o padvigubinti ar net dešimteriopai didinti.
Kiekviena pusė tikisi laimėti šį karą ir tai yra blogiausia naujiena, kurią galima pasakyti.
– Optimizmo maža?
– Optimizmas būtų toks. Jeigu kiekvienas iš mūsų remsimės protu, o ne emocijų pagauti kalbėsimės, jeigu laikysimės žmogaus teisių, kalbėsime apie įstatymus, tvarką ir spausime savo vyriausybes, mes galime sumažinti katastrofos lygį.
Antras dalykas – gera naujiena yra ta, kad viskas išspręs dar iki pavasario. Šaltis padarys savo ir katastrofa įvyks gal net greičiau. Neįmanoma nieko pakeisti, gamta diktuoja savo sąlygas. Mūsų laukia didieji įvykiai. Manau, nereikės ilgai laukti ir jau gruodžio mėnesį viskas išsispręs, nes tie žmonės lauke su vaikais negali tiek ilgai kankintis.
Šitame konflikte nebus laimėtojų.
