Kas sustabdys skerdiką?

Prieš rusofašistus kovojančios šalies vadovas Volodymyras Zelenskis jau kreipėsi į mažne visas pasaulines struktūras bei didžiąsias valstybes. Jis tarsi mantrą kartoja, kad Rusija nesilaiko tarptautinių susitarimų. Šį teiginį derėtų iliustruoti, prisimenant kelių dešimtmečių senumo faktus.

1994 metais Ukraina, JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija pasirašė memorandumą dėl branduolinės ginkluotės, pagal kurį trečioji pagal dydį branduolinė valstybė – Ukraina – atidavė atominį ginklą nešančias raketų galvutes...Rusijai. Už tai susitarimą pasirašiusios šalys garantavo pirmą kartą demilitarizuotai valstybei jos sienų saugumą ir nepriklausomybę. Teroristinė Rusija memorandumo paisė 20 metų, kol 2014-aisiais ėmė „gelbėti“ Donecko ir Luhansko gyventojus bei pasiuntė žaliuosius žmogeliukus į Krymą.

2022-aisiais Kremliaus puspročio armija ėmėsi antrosios „demilitarizacijos“. Ukraina kaunasi viena, iš ją palaikančiųjų sulaukdama TIK gynybinės ginkluotės. Naikintuvai bei priešlėktuvinė įranga vis žadama...

Jei būtų įmanoma pažadus ir užtikrinimus paversti ginkluote, Ukrainos kariai jau žygiuotų pergalės parade.

Per 40 milijonų gyventojų turinti valstybė mėnesį atsilaikė prieš 140 mln. grobuonę, nors tebėra neapsaugotu danguje, iš kurio vietoje pavasarinių liūčių pilasi Rusijos bombos bei raketos.

Apie nematyto mąsto humanitarinę katastrofą byloja informacija, kad šiame kare civilių ukrainiečių žuvo kelis kartus daugiau nei karių. Sunku stebėti filmuotus kadrus, kuomet sugriautų miestų daugiabučių kiemuose kasamos kapo duobės šimtams žuvusių senukų, moterų, vaikų.

Mariupolio meras Vadimas Boičenko, asmeniškai pastarąjį savaitgalį vadovavęs gyventojų evakuacijai suderintu humanitariniu koridoriumi, vėl pateko į apšaudymą. Jis pacitavo cinišką vieno rusų karininko atsakymą į savo klausimą, kodėl šaudoma, jei susitarta dėl civilių gyventojų išvedimo iš miesto: „Kad bijotumėte rusų armijos.“

Vadinasi, didžiausias Rusijos ginklas – savų gyventojų, užpultųjų valstybių piliečių ir pasaulio visuomenės bauginimas?

Įsibrovimas į Ukrainą paneigė mitą apie antrąją galingiausią Pasaulio armiją. Belieka tik gąsdinimai branduolinio mygtuko paspaudimu.

Tačiau Rusijos nacio Vladimiro Putino žodis nevertas nė jo paties armijos šauktinio keiksmažodžio.

Todėl man kartais atrodo, kad didžiosios ES ir NATO valstybės, tapusios Budapešto memorandumo signatarėmis, tik sakosi, kad nenori skatinti didybės manijos apimto rusofašisto spustelėti kokį mygtuką... Toks jausmas, kad ant milžiniško Ukrainos aukų aukuro Pasaulio galingieji deda diktatorinės Rusijos sunaikinimą...

Turkijos prezidentas Recepas Tayipas Erdoganas, 1952 metais į NATO įstojusios šalies vadovas, uždarė Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius bei sustabdė Rusijos karo laivų judėjimą Juodąja jūra. Jis paskelbė, kad tokiu veiksmu saugo savo šalį nuo agresijos. Tuo pačiu liko saugesnė Odesa ir pietinė Ukrainos pakrantė. R. T. Erdogano žento „Bayraktarai“ jau minimi ukrainiečių karo folklore.

Taigi, netiesiogiai, bet NATO valstybės jau dalyvauja Rusijos „operacijoje“ prieš Ukrainos gyventojus, o istorija nutyli, ką dabar maigo V.Putinas.

Retoriškai klausiu: ar puolė atominės „knopkės“ ieškoti JAV prezidento Džo Baideno skerdiku pakrikštytas Rusijos caras? Ne. Manau, jis dar mena incidentą, kuomet 2015 metais Turkijos oro erdvę pažeidusį Rusijos bombonešį numušė turkai. Buvo sunaikintas dešimtis milijonų dolerių kainavęs lėktuvas, žuvo vienas pilotas.

Moralas toks: skerdikai drąsūs tol, kol patys nesusiduria su atsakomąja jėga ir dar griežtesnėmis sankcijomis.

Daug visokių minčių apninka, klausantis didvyriškai kovojančios šalies Prezidento V. Zelenskio žodžių, kuomet jis kiekvieną rytą kreipiasi į savo Tautą, o kas vakarą atsisveikina su ja, raportuodamas apie tos dienos įvykius.

Mes, XXI amžiaus žmonės, turime žiaurią galimybę stebėti karą TV ir kompiuterių ekranuose. Esu prieš fizines bausmes ir smurtą, tačiau net man kyla noras vožtelėti kokiam sofos kariui, pro sukąstus dantis iškošiančiam, „ko čia panikuoji? Ne mes kariaujame.“

Taip. Nekariaujame, tačiau tik paskutinis mulkis gali neigti Europos centre vykdomą genocidą. Siūlau pabendrauti su Italijoje gyvenančiais lietuvių bendruomenės nariais. Jų vaikai mokosi iš 2018-ais metais išleistų vadovėlių, kuriuose žalia spalva pažymėtoje Rusijos teritorijoje yra ir Ukraina, Baltarusija, Moldova bei visos trys Baltijos sesės: Lietuva, Latvija, Estija. Vadinasi, skerdikui Ukraina – tik pusiaukelė?

Šiomis dienomis dvasinę pusiausvyrą kiek atstato begalinis ukrainiečių bei juos palaikančiųjų tvirtumas, solidarumas ir pasiaukojimas. Ar žinote, kad ne tik tėvai, bet ir svetimi žmonės iš kovojančios šalies išveža vaikus. Gimdytojai lieka kautis už Ukrainą.

Skaičiuojama, kad iš 4 mln. pabėgėlių – 1,5 mln. yra nepilnamečiai. Galvon įsirėžė vienos ukrainietės žodžiai: „Mes jau išvežėme iš Ukrainos savo genofondą.“

Beje, ar esate kada nors girdėję bent vieną viešą užuominą apie Lietuvos genofondo apsaugą? Aš – ne. Tačiau jau pabodo klausytis kosmoso dulkėmis apibarstytos ministrės svaičiojimų apie atplūsiančius į Lietuvą Informacinių technologijų asus iš diktatoriškų valstybių – Rusijos ir Baltarusijos.

Karas Ukrainoje tęsiasi daugiau nei mėnuo. Tarp besiginančiųjų ir grobikų vyksta keistokų derybų imitacijos. Rezultatų – jokių. Šią situaciją galėtume sieti su vėluojančia arba dar neįvykusia rimtesne karine parama.

Todėl lieka tik pilietinė bendrystė. Eiliniai Ukrainos žmonės bei vadovybė nuolat dėkoja lenkams ir lietuviams už operatyvią humanitarinę pagalbą bei karo pabėgėlių priglaudimą.

Šalies Užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba padėkos žodžius tarė Europoje dažnai besilankančiam JAV Prezidentui.

Viltingai nuteikia eiliniai žmonės, Šiaulių verslo įmonės, aukojantys Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos asociacijai „Karpatai“.

Šiauliuose šiuo metu jau gyvena per 2000 karo pabėgėlių. Iš jų – apie 500 nepilnamečių, kurių mokslus Tėvynėje vasario 24-ąją nutraukė kaimyninės šalies agresorius.

Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė Seimo nariams pasakojo, kad į mūsų šalį atvykusieji, jeigu yra ryšys, mokosi nuotoliniu būdu gimtojoje Ukrainoje. Lietuvoje įkurti ukrainietiškas mokyklas dar nėra galimybių, esą trūksta pedagogų, vadovėlių ir kt.

Ir pabaigai – gera žinia: Ukrainos ambasados iniciatyva, dėl karo pabėgėlių vaikų mokymo gimtąja kalba sekmadieninėse mokyklose nuotoliniu būdu tarėsi „Karpatų“ organizacijos vadovas ir Ukrainos Prezidento žmona Olena Zelenska. Kalbėta apie moksleivių aprūpinimą vadovėliais bei sistemingu pasikeitimu aktualia informacija.

Taip praktiškai veikia Tautos genofondo apsauga, kai Tėvynė rūpinasi savo piliečiais.