Karas – tai neplakančios širdys

ELTA nuotr.
Pastarosiomis dienomis visa viešoji erdvė persmelkta informacija ir sukrečiančiais vaizdais iš karo Ukrainoje. Sužeisti ir žūstantys vaikai. Šimtai žuvusių ir tūkstančiai sužeistų civilių gyventojų. Į požemius perkelta ligoninė, kurioje guli moteris po širdies transplantacijos. Metro požemiuose gimstantys kūdikiai. Nuo karo bėgančios moterys ir vaikai. Skaudančia širdimi ir ašaromis atgal į Ukrainą ginti Tėvynės palydėti jų vyrai ir vaikų tėvai. Skaudūs išskiriamų šeimų atsisveikinimai prie traukinio durų. Nežinia, ar dar kada nors pasimatys...

Nežinios ir nerimo – daug. Liekantys savo namuose išgyvena siaubą. Bet kada pro langą gali įlėkti kulka. Arba griūti daugiabutis nuo numestos bombos. Bet tai nemažina nei fronto linijose kovojančių karių ryžto nepasiduoti, nei silpniausių, pačių pažeidžiamiausių grupių žmonių, netgi sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose maišyti Molotovo kokteilius ir, mėtant pro langus, jais vaišinti atėjūnus.

Socialiniuose tinkluose pasklido vaizdo įrašas kaip maža kokių šešerių metų mergaitė muša rusų kareivį ir liepia jam nešdintis namo. Jaunas kareivėlis pasitraukia nuo vaiko. Jam pačiam, matyt, nepatogu. Gal tą akimirką net paklausia savęs, ką jis čia veikia.

Tokiame narsios ukrainiečių tautos fone lyg simbolis iškyla Prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis nepaliko savo tautos nelaimėje. Kartu su milijonais ukrainiečių tebegyvena savo šalyje, toliau eina Prezidento pareigas, kad juos padrąsintų, įkvėptų stiprybės ir parodytų, jog yra tautos dalis.

V. Zelenskis išdrįso pasipriešinti ne tik užpuolikams iš Rytų, bet ir tėkšti tiesą į akis Vakarams, kad šie paliko Ukrainą kovoti vieną. Išdrįso atšauti ir Amerikai, pasiūliusiai jam saugiai evakuotis: „Man reikia ne pavėžėjimo paslaugos, o amunicijos.“

Ne iš turtingo verslo, ne iš nepaslankios biurokratų kontoros atėjęs, o iš aktoriaus darbo anksčiau duoną pelnęs Zelenskis yra kitoks, labiau idėjinis Prezidentas. Jis įgnybė į sąžinę komformistiniam Vakarų pasauliui. Ir privertė jį suklusti! Vakarų pasaulis staiga atsikvošėjo! Trisdešimt valstybių pradėjo remti Ukrainą! Ne tik lėšomis, bet ir ginklais.

Tad gal ne visai tiesa, jog pasaulio demokratines jėgas suvienijo Putinas? Veikiau tai padarė V. Zelenskis, iškilęs kaip įkvepiantis empatijos savo tautai pavyzdys, kaip drąsos simbolis, kaip žmogus kovai dėl tiesos ir demokratinės idėjos nebijantis paaukoti gyvybę.

Nerimas ir nežinia slegia ne tik ukrainiečius. Tą patį, tikriausiai, jaučia ir rusų kareiviai. Grįš ar negrįš tėvynėn. O gal padės galvą čia, svetimoje žemėje. Ir negarbingai mirs kaip užpuolikai ir žudikai. Vardan ko?

Kaip turi jaustis tų vaikinukų motinos, močiutės, tėvai? Kokia širdimi juos turi išleisti kariauti į svetimą ir drauge giminingą kraštą? Kokia širdis tų, kurie siunčia aštuoniolikmečius ir dvidešimtmečius į mirtį? Gal vietoj širdies jų krūtinėn įdėta plieninė kulka ar koks nors metalinis kraujo variklis?

Žuvę ukrainiečių kariai istorijon įeis kaip didvyriai, gynę savo kraštą.

Bet gal rusų karys, išsiųstas kariauti per prievartą, neturėjo kito pasirinkimo? Jis tapo tik menka figūrėle pasaulio šachmatų lentoje. Drama abipusė. Žaidimas švenčiausiu dalyku žmonių gyvybėmis. Žaidimas savo gyvybe.

Todėl niekaip negaliu suprasti paties beprotiškiausio žmonijos išradimo – karo. Tai pats baisiausias gyvybės paniekintojas.

Karo pasėtas nerimas neapsiriboja vien karo židiniu. Mirties tvaikas nepaiso valstybių sienų. Jis skrieja už tūkstančių kilometrų versdamas bijoti, nerimauti, šluoti parduotuvių lentynas, tuštinti bankomatus ir išgyventi kartu su puolamos šalies žmonėmis.

Jis neša milžiniškus nuostolius. Kiek gyvenimų prireiks, kol bus atstatyti sugriauti namai, išbombarduotos gatvės, susprogdinti tiltai ir kiti objektai? O tų gyvenimų per karus irgi sumažėja milijonais. Dvidešimt metų vyko karas Afganistane. Dešimt metų Sirijoje. Aštuoneri Ukrainoje. Nuolatos kartojasi konfliktai tarp Izraelio ir Palestinos.

Karas neša nuostolius ir toms šalims, kuriose nekariaujama. Jos turi priimti tūkstančius karo pabėgėlių. Dalį savo biudžeto skirti paramai nuo karo kenčiančioms šalims. Remti jas ne tik pinigais, bet ir siųsti gydytojus, slaugytojas, kitus specialistus.

O valstybės vis tiek ginkluojasi menamiems karams išleisdamos milijardus eurų ir dolerių. Žmogaus uždirbtas lėšas, atiduotas biudžetui mokesčių pavidalu, išleidžia to paties žmogaus naikinimo įrankiams. Juk galėtų išleisti gražesniam, patogesniam, laimingesniam gyvenimui, ligų diagnostikos priemonėms, vėžiu sergančių vaikų ir kitų nepagydomų ligų gydymui, gydytojų ir kitų specialistų rengimui, taikai skirtoms mokslo sritims.

Maža to, valstybės viena kitą šnipinėja. Kišasi į viena kitos vidaus reikalus. Paskui randa pretekstą karui. Dėl gabalėlio teritorijos. Dėl gamtos turtų. Dėl to, kad kaimynė draugauja ne su tomis šalimis. Tarsi ji būtų neištikima sutuoktinė ir svetimautų...

Negi neįmanoma susitarti? Susėsti prie bendro stalo, išsikalbėti, išsidiskutuoti, suprasti vienas kito norus, baimes ir taikiai spręsti problemas. Turbūt įmanoma. Tik kartais valstybių vadai įsivaizduoja esą tokie dideli ir protingi, protingesni už visą tautą sudėjus kartu ir mano turį teisę vieni patys nuspręsti, kaip toliau gyventi jų valdomų šalių žmonėms. Jie drįsta net vykstant deryboms dėl paliaubų toliau bombarduoti miestus, grasinti branduoliniu ginklu, rengti referendumus, įteisinančius branduolinės valstybės statusą.

Kartais, kai lieku visai viena, pagalvoju, kiek nedaug žmogui reikia. Viena lėkštė, vienas šaukštas, viena šakutė, keletas pagrindinių maisto produktų šaldytuve, keletas būtiniausių drabužių. Su tiek turto puikiausiai apsieiname kelionėje arba kokiai savaitei nuvykę į svečius.

Kaip džiugiai tuomet plaka širdis. Ir kokios laisvos rankos, kai nereikia vilkti kasdienybės rutinos, rūpintis kalnu reikalingų ir nereikalingų daiktų. Užtenka tik mažo žemės lopinėlio atremti kojoms ir gabalėlio dangaus su saule, kuri dar šviečia visiems.

Juk svarbiausia, kad esame gyvi. Kad galime matyti, kaip auga mūsų vaikai ir anūkai, jausti juos savo glėbyje.

Gyvenimas gražus, kai yra taika su savimi. Taika su artimaisiais. Taika su kaimynais, kolegomis ir kitais mūsų tautos bei pasaulio žmonėmis. Ne visada tai įmanoma, nes pasaulyje dar daug arogantiškų, kitą pažeminti, prieš jį suvaidinti viršininką ar neklystantį mokytoją linkusių žmonių.

Dėl to randasi vis daugiau neapykantos. Dėl to kyla karai, kurių maistas jau nebeplakančios širdys.