Ką švenčiam?

Net­ru­kus – šv. Va­len­ti­no die­na.

Per­nai, in­ter­ne­te pa­gug­li­nęs „va­len­ti­no die­na“, pa­ma­čiau dau­giau­sia ko­mer­ci­nes ke­lio­nių ir do­va­nų rek­la­mas. Dar pa­siū­ly­mą JAV Tek­sa­so vals­ti­jo­je... įsi­gy­ti ta­ra­ko­ną ir jį kaž­kam su­šer­ti – to­kiu bū­du sėk­min­gai nu­trauk­si ry­šius su bu­vu­siuo­ju. Ak­ci­ją „Baik ma­ne ner­vin­ti!“ pa­skel­bęs El Pa­so zoo­lo­gi­jos so­das tvir­ti­no, kad ta­ra­ko­nas – pui­ki šv. Va­len­ti­no die­nos do­va­na sie­kian­tie­siems už­mirš­ti bu­vu­sius san­ty­kius.

Ką čia be­pri­dur­si, kai Va­len­ti­no die­ną lin­ki­ma iš­si­skir­ti!

Tai, ži­no­ma, hu­mo­ras, bet ne­ska­nus, nes mei­lės die­na nu­ver­ti­na­ma, kaip įpras­ta šiais lai­kais, rim­tus ir tau­rius da­ly­kus pa­ver­čiant dūks­mu.

Šian­die­ni­nę Va­len­ti­no die­ną de­rė­tų va­din­ti Klau­di­jaus die­na! Im­pe­ra­to­rius Klau­di­jus ne­drau­dė sim­pa­ti­jų reiš­ki­mo, vi­lio­nių, do­va­nė­lių, gė­ly­čių, šir­de­lių, ne­drau­dė ero­so ir sek­so lais­vės, ti­ko net or­gi­jos, he­te­ro ir ho­mo­sek­sua­lūs mei­lu­žiai vie­nu me­tu. Jis drau­dė tik san­tuo­ką, t.y. di­džią­ją tik­rą­ją mei­lę! Ko­dėl? Ogi to­dėl, kad mei­lė žmo­nai ir vai­kams ne­truk­dy­tų vy­rui ka­riau­ti, kad jis ne­bi­jo­tų žū­ti už Ro­mos im­pe­ri­ją ir „di­di­jį“ im­pe­ra­to­rių Klau­di­jų.

At­sa­ky­mas į klau­si­mą „Ką šven­čiam?“ ga­lė­tų bū­ti tik toks: šven­čiam ko­vą už lais­vę, už tei­sę my­lė­ti, ir ne bet kaip my­lė­ti, o gi­liai, su­si­tuo­kiant ir au­gi­nant vai­kus, tę­siant gy­vy­bę ir gy­ve­ni­mą. Ne taip, kaip mėgs­ta­ma sa­ky­ti šian­dien – my­lė­ti ven­giant „il­ga­lai­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų“.

Šv. Va­len­ti­nas ne biz­nį da­rė, ne lais­vą plo­tą va­lan­dai nuo­ma­vo. Jis tuo­kė my­lin­čius vie­nas ki­tą, ir už tai pa­ts bu­vo nu­baus­tas mir­ti­mi! To­dėl šv. Va­len­ti­no die­na – tai pi­lie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo, ko­vos už hu­ma­niz­mą, už žmo­gaus tei­ses, už Lais­vę, už tik­rą­ją Mei­lę die­na.Va­len­ti­no die­ną švęs­ti ga­li­ma tik ... su­si­tuo­kiant ar­ba su­si­ža­dant, ar­ba pri­si­pa­žįs­tant, kad my­li, ar bent jau pa­lin­kint tik­ros mei­lės!

Tai – mei­lės lais­vei ir lais­vės mei­lei die­na!

„Mes ti­ki­me ir no­ri­me Mei­lės – Lais­vei ir Lais­vės – Mei­lei!“ To­kį kvie­ti­mą no­rė­čiau gir­dė­ti gat­vė­je šv. Va­len­ti­no die­ną, ma­ty­ti jį skan­duo­jan­tį jau­ni­mą. Juk tai uni­ka­li šven­tė, dvik­ryp­tiš­kai ap­jun­gian­ti šias dvi di­džią­sias ver­ty­bes.

Kaip aš šven­čiu Va­len­ti­no die­ną?

Kiek­vie­ną ry­tą aš at­ne­šu žmo­nai į lo­vą ka­vą. To­dėl per šiuo­lai­ki­nę klau­diš­ką Va­len­ti­no die­ną ... aš to ne­da­rau. Rei­kia juk kaž­kaip ją iš­skir­ti: jei­gu my­li 364 die­nas per me­tus, bent vie­ną die­ną ga­li­ma to ir ne­pa­sa­ky­ti.

Va­len­ti­no die­nos pro­ga lin­kiu vi­siems 364-ių mei­lės die­nų per me­tus, o ne vie­nos – Klau­di­jaus die­nos!

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.