Į pagalbą... partijoms ar rinkėjams?

Almanto BURNEIKOS pieš.

Visas Didžiojo Prisikėlimo šventes paskyriau savišvietai – studijavau 2020 metais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus laimėjusių partijų rinkimines programas. Nei šiuose dokumentuose, nei Tėvynės sąjungos, Liberalų sąjūdžio ar Laisvės partijos koalicinėje sutartyje nėra nė vienos kiek atviresnės užuominos, kad bus keičiama rinkimų sistema.

Įžengėme į trisdešimt antruosius atkurtos Nepriklausomybės metus. Dviem metais „jaunesnė“ yra mūsų rinkimų sistema, kurią pirmieji „patobulino“ signatarai, paruošę Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių rinkimų įstatymus. Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) bei pirmojo šaukimo vietinės valdžios institucijos buvo išrinkti apygardose, kuomet kiekvieną kandidatą susitikimuose išklausinėdavo, su juo galėdavo susipažinti visi aktyvūs rinkėjai. Ir tai buvo logiška.

1992 metais, referendume priėmus Konstituciją, ėmė veikti Atkuriamojo Seimo parengtieji rinkimų įstatymai: Seimo narius pradėta rinkti mišria sistema – 70 pagal partinius sąrašus daugiamandatėje, 71 – vienmandatėse apygardose. Tų įvykių liudininkai prisimena, kokios anuomet vyko karštos diskusijos. Centro kairieji, ekskomunistus bei jiems prijaučiančius atstovaujantys signatarai siūlė į parlamentą rinkti tik pagal partinius sąrašus; centro dešinieji ir vadinamieji landsbergininkai buvo už asmenybinius rinkimus, kai įstatymus priimančios institucijos atstovai išrenkami vienmandatėse apygardose. Po įtemptų debatų buvo pasirinkta kompromisinė, iki šiol veikianti mišri Seimo rinkimų sistema.

Nuo 1995 metų į vietines savivaldybes renkame perpus mažiau Tarybos narių, tačiau pagal partinius sąrašus.

Savivaldos rinkimų norminė bazė per aptariamą Nepriklausomybės laikotarpį keitėsi kelis kartus: pakoreguota kadencijos trukmė, įvesti tiesioginiai merų rinkimai, nepartiniams leista dalyvauti vietinės valdžios rinkimuose, sukuriant laikinus darinius – visuomeninius rinkimų komitetus.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsirado dar vienų rinkimų organizavimo poreikis. ES Parlamento nariai renkami pagal partinius sąrašus, palikta galimybė burtis į visuomeninius rinkimų komitetus.

Atidesnis skaitytojas arba visuomeninių procesų stebėtojas jau „užfiksavo“, kad tik rinkimuose į LR Seimą draudžiama burti visuomeninius rinkimų komitetus. Verta prisiminti, kaip į rinkimų sistemą „montuojant“ darinius, skirtus nepartiniams patekti į valdžios institucijas, ir politikai, ir Konstitucinis teismas unisonu aiškino, kad vienmandatėse apygardose gali balotiruotis jokioms partijoms nepriklausantys asmenys. Pastariesiems tereikia, surinkus atitinkamą kiekį parašų, savo kandidatūras išsikelti patiems. Tuomet nedaug kas aimanavo, kad kiekvienas partinis kandidatas turi dvigubas galimybes – būti įrašytas į rinkiminį sąrašą ir dalyvauti apygardinėse varžytuvėse. 1:0 visuomeninių kandidatų nenaudai, nes šiems neleista sudarinėti komitetinių sąrašų rinkimams į Seimą.

Kodėl primenu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu galiojusius, tobulintus ar sudarkytus rinkimų į ES, Seimą ir savivaldybes įstatymus? Tiesiog bandau lyginti, kaip jie buvo koreguojami ir kam tai naudinga: į valdžią besiveržiantiems politikams ar rinkėjams.

Esame maža šalis. Šiandien turime tik apie du milijonus balso teisę turinčių rinkėjų, iš kurių mažiau nei pusė dalyvauja rinkimuose. Vadinasi, visai nesunku pažinti politikus, jų gebėjimus, kad balsuotume ne už partinius sąrašus, o asmenybes. Ir tai būtų sąžininga. Tačiau naivu iš šios kadencijos Seimo tikėtis padoraus elgesio su rinkėjais. Tolygu viltis, kad užkietėję recidyvistai gebės reanimuoti savo aukas...

Įvairiems apmąstymams nuteikia ir tai, kad vos ne iš karto po 2020 metų Seimo rinkimų šios institucijos valdyba, dar gerai nė kojų įstatymų kalvėje neapšilusi, sudarė rinkimų sistemos peržiūros grupę. Pavadinimas skambus, tačiau viešojoje erdvėje kol kas kalbama tik apie Seimo ir savivaldybių rinkimų įstatymų korekcijas. O tai labai susiaurina laikinosios darbo grupės veikimo esmę – iš sisteminės revizijos ji tarsi tampa partinių galimybių būsimuosiuose rinkimuose peržiūros grupe. Įvertinus, kad Tėvynės Sąjunga jau turi stabilų rinkėjų elektoratą, o už ją liberalesni politiniai dariniai savo fanus dar auginasi, peršasi išvada, kad skambioji rinkimų sistemos reforma skirta išlikimo valdžioje pratęsimui.

Rinkimų sistemos inventorizacija yra labai platus ir ne pusmetį teužimantis darbas, kuomet derėtų tobulinti partijų, rinkimų finansavimo, privalomo rinkėjų skaičiaus ar pan. nustatymo ir kt. sritis. Darbo grupės vadovu tapo valdančiosios Tėvynės sąjungos atstovas, jau spėjęs pranešti, kad esą dabar pats laikas pakeisti įstatymus, nes terminai tinkami. Vadinasi, dabartiniai valdantieji skuba, nes supranta, kad po šios kadencijos vėl gali būti ilgam palikti opoziciniuose apkasuose.

Visos rinkimų sistemos peržiūra turėtų būti daugelio svarstymų bei aptarimų su visuomene procedūra. Dabartiniai Seimo nariai vis žada išklausyti žmones bei paisyti jų nuomonės. Apie tai plyšaujama rinkiminėse programose. Ir jeigu tai ne farsas arba kaip dabar madinga sakyti ne melagiena, kodėl rinkimų sistema netobulinama su rinkėjais pasitariant referendume?

Prisiminkime, kiek diskusijų sukėlė vien patekimo į Seimą rinkiminės „kartelės“ žeminimas iki 3 procentų? Ir liko tie patys 5 proc. (7 proc. partijų koalicijoms). Be to, atliekant esmines, o ne kosmetines korekcijas, būtina neforsuoti naujai priimtų arba pataisytų įstatymų įsigaliojimo. Privalu jo įgyvendinimą atidėti bent vienai kadencijai. Su norminiais aktais turi „susigyventi“ visuomenė, juolab kad ne ji inicijavo šią rinkimų sistemos peržiūrą.

Kol kas vyksta „pokiliminiai“ svarstymai, o viešojoje erdvėje pranešama, kad iš karto po Genocido centro direktoriaus nuvertimo, ėmė dirbti laikinoji rinkimų reformatorių grupė.

Ta intencija valdžios dvaro politologai jau liaupsina būsimąją Seimo rinkimų naujovę, kuomet rinkėjams bus „patiekiami“ tik partiniai sąrašai, kuriuose galės pasislėpti tautos labai nemėgstami ilgasėdžiai politikai. O gatvėse apklausinėjami žmonės kratosi partinių biuletenių ir pageidauja rinkti asmenybes vienmandatėse apygardose.

Apie mažiau populiarių savivaldos rinkimų įstatymo pataisas, viešai dar nė nekalbama. Yra kreipimasis į Konstitucinį teismą dėl tiesioginių merų rinkimų atitikimo pagrindiniam šalies įstatymui ir tebelaukiama verdikto.

Tad atsakykime kiekvienas SAU, kodėl šita skambioji rinkimų sistemos peržiūra Lietuvos Respublikos Seime užgimė: kad rinkėjams būtų lengviau ar suprantamiau rinkti valdžios atstovus ir prie balsadėžių kiekvienais rinkimais ateitų bent 70 procentų sąrašinių rinkėjų?

O gal tobulinama rinkimų sistema iš biudžeto finansuojamoms partijoms, kurios ir prisidirbusios bei į partinius sąrašus įrašančios tuos pačius ilgasėdžius susikurtų sau amžinas darbo vietas?

Vieša paslaptis: Seime jau įsitvirtino šie nauji terminai – STRATEGINĖ KANTRYBĖ ir TVARUS DŽIUGESYS. Pirmasis, regis, skirtas rinkėjams, antrasis – po 20–30 metų sėdintiems valdžios krėsluose. Taigi, žiūrim, ką turim ar turėsim...