Dvi Rusijos – Kyjivo ir Moskovijos

Prieš Ukrainos užpuolimą Vladimiras Putinas pademonstravo istorijos žinias. Tiksliau, sugalvojo manipuliatyvų pateisinimą savo žvėriškumui, neva, Ukrainos valstybės niekada nebuvo, ją „sukūrė“...Leninas. Taigi, kaip ir 2014-aisiais Krymą, dabar nusprendė visą valstybę prisijungti prie Rusijos teritorijos. Kodėl šią visais požiūriais neteisingą, t.y. lenininę versiją, įgarsino XXI amžiaus Hitlerio klonas?

Jis suprato, kad į atitinkamai paruoštą dirvą galima berti modifikuotas sėklas: nusigyvenusi, prasigėrusi Rusijos pakraščių visuomenė jau yra pakankamai apspangusi nuo vienašališkos sisteminės propagandos. Todėl V.Putinas parinko šalyje tebedievinamą vadą, kurio kūno jau beveik 100 metų nepriima žemė, o jo „rėmas“ eksponuojamas mauzoliejuje ir priskyrė anam savo fantazijas bei Hitlerio leksiką. Rezultatas – vasario 24-ąją įvykdytas Nepriklausomos valstybės – Ukrainos – užpuolimas.

Tačiau pasaulis žino istoriją: visų slaviškų miestų tėvas yra 6-7 amžiuje įkurtas Kyjivas. Jis pirmą kartą 860 metais paminėtas ir rusų metraščiuose. 882–1132 metais Kyjive gyveno apie 40 000 žmonių. Tai buvo Kyjivo Rusios sostinė ir vienas didžiausių bei turtingiausių Europos miestų.

Kyjivo Rusia maždaug 120 metų priklausė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei (LDK). Šių valstybių aljansas apsaugojo Europą nuo mongolų-totorių ordų puldinėjimo bei nusiaubimo.

Gana svarbus Kyjivo Rusios ir jos sostinės išskirtinumas buvo šalies gynimasis nuo agresorių. Ši valstybė būrė amatininkus, plėtojo gamybą, kas turtino šalį ir žmonių sąmonėje formavo labai svarbią savybę – ne plėšikauti, bet užsidirbti. Ir ginti tai, ką sukūrė.

Po kelių šimtmečių istorijos šaltiniuose paminėtas Maskvos miesto vardas. Nuo XIV–XVI amžiaus sužinoma ir apie Maskvos didžiąją kunigaikštystę, kuri savo valdas didino apiplėšinėdama ir prisijungdama gretimas kunigaikštystes.

Mongolams totoriams įsiveržus į LDK, Maskva tebuvo nedidelis prekybinis postas.

Volodymyras Zelenskis, dar iki išrinkimo respublikos prezidentu, viename humoristiniame epizode vadino Kyjivą visų slavų miestų motina ir klausė publikos, ar galima vaikams, t.y. kitiems miestams, skriausti gimdytojus. Deja, scenos juokelis tapo skausminga šių dienų Ukrainos sostinės ir visos Tautos realybe. Kadaise pavadinta dukra ėmėsi tėvažudystės?

Tačiau dar kartą trumpai peržvelgus dviejų aukščiau paminėtų miestų ir valstybių istorinę raidą, galima teigti, kad buvo tik laiko klausimas, kada Rusija užpuls darbščią ir turtingą kaimyninę šalį.

Šią mintį puikiausiai iliustruoja ir socialiniuose tinkluose besidalinamos rusų rašytojo Aleksiejaus Tolstojaus įžvalgos. Jis teigia, kad „yra dvi Rusijos“. Pateikiu pažodinį vertimą: „Pirmoji – Kyjivo, turinti šaknis pasaulio ir europinėje kultūroje. Šita Rusia gerumo, garbės, laisvės, teisingumo idėjas visada suprato kaip ir visas Vakarų pasaulis. Antroji – Moskovijos. Pastaroji yra taigos, mongolų totorių ordų, laukinė, sužvėrėjusi šalis. Jos nacionaliniu idealu tapo kruvinas despotizmas ir laukinis įniršis. Moskovijos Rusia nuo senų senovės buvo, yra ir bus visko, kas europietiška neigėja ir amžinas Europos priešas.“

Šie A.Tolstojaus žodžiai puikiausiai charakterizuoja ukrainus (taip kalbininkai siūlo vadinti ukrainiečius), kurie iki mirties gina savo žemę ir saugo Tautos genofondą. Besiginančioji Kyjivo Rusios ainė Ukraina paiso Tarptautinės teisės, neskriaudžia karo belaisvių, jei tik įmanoma, pagarbiai laidoja žuvusiuosius ir nepalieka neužkastų agresorių, kurių kūnų neskuba pasiimti Moskovijos Rusios gyvenimo būdo bei tradicijų paveldėtojai.

Nebestebina, kuomet iš perimtų rusų karių ir jų artimųjų telefoninių pokalbių aiškėja, kad motinos ar žmonos liepia plėšti ir žudyti ukrainus. Moterys prašo parvežti papuošalų, buities prietaisų, rūbų, avalynės iš pabėgusių ar nužudytų civilių namų. Ir dar skatina: „Imk viską, ko pas mus nėra. Jie jau pagyveno gerai, dabar mūsų eilė gerai gyventi.“

Šiurpu? Man irgi, nes V. Putino Moskovijos motinos skatina žiauriausiai žudyti bejėgius vietos gyventojus, norėdamos prasigyventi ne nuosavu darbu, o svetimo turto prisivogus.

Istorija kartojasi. Ukraina vėl gina Europą. Tik šį kartą nuo mongolų-totorių ordų palikuonių – Moskovijos rusų. Pasaulį pašiurpino Kyjivo priemiesčių vaizdai, kuriuos pamatė sostinės prieigas išvadavę kariai. Masinės civilių gyventojų kapavietės – senukų, moterų, vaikų, išniekintų mažamečių mergaičių lavonai, atmestinai užpilti žemėmis arba palikti voliotis gatvėse. Moskoviškųjų fašistų žiaurumas, anot gyva išlikusios devyniasdešimtmetės, pranoko jos patirtą Antrojo pasaulinio karo siaubą.

Klausite, kodėl tiek dėmesio skiriu šioms dviems slavų grupėms? Ogi todėl, kad ir Lietuvoje, tarp savo tautiečių jau randu Moskovijos Rusios atstovų savybėmis pasižyminčių žmonių. Jau sklando įvairiausi gandai apie Ukrainos karo pabėgėlius. Ir priimančios šalies, ir tarp karo pabėgėlių yra daug nesuvokiančių Ukrainos bei Lietuvos istorinės bendrystės, dar neįvertinusių Putino denacifikacijos siaubo. Pajuskime, šis skerdikas stovi ir prie Lietuvos, Lenkijos ar šnekiojo E.Makrono valstybės vartų...

Garbingi, orūs lietuviai ir tėvynainiai iškęs bet kokius kainų šuolius, kad tik neprasidėtų karas. Net žiauriai pakilusios dujų kainos yra geriau, nei lavonais nusėtos gatvės ar sugriauti miestai, nuniokotas paveldas.

Gyvename mongolų-totorių ordų, ėjusių per Moskovijos Rusią, palikuonių kaimynystėje. Saugokime tai, ką sukūrėme ar paveldėjome iš protėvių ir neperimkime moskoliškojo gyvenimo būdo.

Žinau, bus nelengva išgyventi dar vieną brangymetį ir poreikį Tėvynėje derintis prie kitos pas mus atblokštų karo pabėgėlių kultūros. Kaip ir tarp lietuvių tarp ukrainų rasis ir Kyjivo, ir Moskovijos rusų...

Norite, prisipažinsiu, ką darau, kai patenku į neįprastą, nepatogią, na, tiesiog nepakenčiamą situaciją? Aš paklausiu savęs: „Vasinauskaite, ar tau prie ruso buvo (tuo labiau – bus?) geriau?“

Ir iš karto atlėgsta...