Naujausios
Korona, ilgą laiką rūšiavusi žmones į pasiskiepijusius ir neskiepytus, į žmones su galimybėmis ir be galimybių pasitraukė į antrą planą. Nors COVID-19 Lietuvoje dar kaip reikiant siautėja – naujų užsikrėtimų vis dar tūkstančiai per parą. O kur dar tie, kurie perserga to nė nežinodami arba jausdami tik silpnus simptomus ir nesitirdami? Kur pabėgėliai, kurie per ilgas ir varginančias keliones galėjo užsikrėsti? Ar jie testuojami?
Gal tai liudija, jog viruso problema nebuvo tiek didelė, kiek buvo sureikšminta? Gal kažkam reikėjo, kad žmonės sukoncentruotų dėmesį į šią vienintelę problemą ir nepamatytų kitų, dar rimtesnių bėdų, neišsprendžiamų kaukėmis, skiepais ar respiratoriais.
Nūnai atsirado naujas žmonių bauginimo šaltinis – karas. Nauja grėsmė žmogaus egzistencijai. Senoji jau ne tokia baisi. Ją galima pamiršti. Išmesti lyg monstro pavidalo žaislą, kuris jau nei visuomenei, nei žiniasklaidai neįdomus. Išsikrovė baterija. Neveikia.
Tik ar vėl neperlenkiame lazdos? O gal apskritai nemokame iššūkių priimti santūriai kaip ori tauta, viską pasverdami saiku ir šaltu protu, gyvenimo išmintimi, diplomatija? Dominuoja tik emocijos, skatinančios net karo akivaizdoje rūšiuoti žmones.
Dabar jau du trečdalius žinių užima karas Ukrainoje. Išsijuosę dirba karo žinovai ir politikos komentatoriai. Ukraina ir nuo karo bėgančių jos piliečių istorijos užkariavo pirmuosius laikraščių puslapius. Atrodo, jog įsisiūbavusi empatijos ukrainiečiams banga užliejo visą lietuvio būvį. Jau nebeliko nei mūsų savų džiaugsmų, nei rūpesčių. Net Lietuvos trispalvės vietą per pirmąjį Seimo pavasario sesijos posėdį užėmė Ukrainos dvispalvė: mėlyna – geltona.
Užjaučiu ukrainiečius. Nuoširdžiai. Tokio košmaro, kokį patiria šios šalies žmonės, nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Užjaučiu be jokios veidmainystės. Be rėmelio ir vėliavėlės feisbuko profilyje. Nes Ukrainos vėliavėlė prie nuotraukos tėra tik viršelis – štai ir aš toks kaip dauguma. Nenoriu įžeisti žmonių, pasidavusių daugumos bangai. Bet visi rėmeliai ir vėliavėlės – tik mada, gimstanti iš svetimo skausmo.
Kai kas dar pasigiria, kiek pinigų paaukojęs. Kai kas iš jaunosios kartos viešinasi ketinantis priglausti ukrainiečių vaikus, nors nemoka nei rusiškai, nei ukrainietiškai. Kokia kalba jis su tais nelaimingais vaikeliais bendraus? Kokiu būdu juos nuramins ir padės išgydyti širdelėje įsisėjusią baimę? Ar tai tikrai atsakingai apgalvotas žingsnis?
Žinoma, didžiosios dalies lietuvių pagalba ukrainiečiams – tikrai giluminė. Antai Kelmės mažojo teatro apšvietėjas Julius Kančiauskas bombarduojant ir švilpiant kulkoms savo ne pirmos jaunystės automobiliu „Subaru“ vežė labdarą ukrainiečiams. Iš Kauno paėmė ir du vairuotojus, dirbusius Lietuvoje, tačiau nusprendusius grįžti ginti savo tėvynės. Lvive nakvojo teatre, gavęs čiužinuką, kurį pasidėjo ant grindų. Kelias dienas padėjo ukrainiečiams. Grįždamas į Lietuvą parvežė dar keletą ukrainiečių pabėgėlių. Tačiau nei girtis, nei plačiau kalbėti apie tai nepanoro. Per daug skaudūs įspūdžiai... Tik sako: „Aš turėjau tai padaryti.“
Daug lietuvių, su karo pabėgėliais dalijasi savo pastoge, duonos kąsniu, dubeniu sriubos. Savo gailestingumu ir atjauta galime didžiuotis.
Bet grįžkime prie žmonių rūšiavimo.
Esu šventai įsitikinusi, kad bet kokiu atveju įmanoma pergudrauti priešą be kraujo praliejimo, rasti kompromisą, šiek tiek nusileisti, palaukti geresnių laikų ir tuomet įgyvendinti užsibrėžtus tikslus? Juk net agresyviausių valstybių vadai negyvena su saule...
Jeigu turėčiau tokią galią, visų šalių vadovais paskirčiau Jehovos liudytojus, kurių religija neleidžia imti į rankas jokio ginklo. Gal tuomet pasaulyje įsivyrautų taika?
Nejaugi taip galvodama nusikalstu?
Klausiu, nes stebiuosi, kad sumanyta pakeisti net Visuomenės informavimo įstatymą ir įgalinti žiniasklaidos prievaizdus dar griežčiau kontroliuoti laisvą mintį ir laisvą žodį. Kad, gink Dieve, nepasakytų ko nors blogo apie ukrainiečius ar ko nors gero apie rusus?
Kai prieš keletą metų ketinta įteisinti reikalavimą žiniasklaidai skelbti daugiau teigiamos informacijos, politikai ir žurnalistai sukilo. Kėsinamasi į laisvą žodį, varžoma žiniasklaida! Nors teigiamos informacijos skelbimas nebuvo pavojingas nei visuomenei, nei pačiai žiniasklaidai. Gal tik optimizmo viešojoje erdvėje būtų buvę daugiau. O neigiamai informacijai leidiniuose ir portaluose taip pat būtų užtekę vietos.
Dabar visi tyli. Kodėl?
Ir darosi jau nebejuokinga, kai karui, faktiškai žudymo mašinai pajungiamas beveik visas mūsų gyvenimas, netgi mūsų mintys.
Prieš kelerius metus rašiau komentarą apie tautinį imunitetą. Neseniai pagal šio straipsnio pavadinimą dailininkas Tautvilas Rinkevičius sukūrė plakatą. „Pastarąjį dešimtmetį kuriu plakatus tautine tematika. Manau, jog labai svarbu diegti jaunimui tautinę apsaugą“, – rašė dailininkas šių eilučių autorei.
Tautinio imuniteto ir identiteto temos aktualios ir šiomis dienomis, kai vieniems pasaulis – be sienų, o kiti savo valstybės sienas turi ginti liedami kraują.
