Apie lais­vę, iš­rink­tą­ją kar­tą ir glo­ba­lią Lie­tu­vą

PAMINTIJIMAI

Džiau­giuo­si tuo, ką tu­rė­jau,

Džiau­giuo­si tuo, ką tu­riu.

Jei­gu gy­ve­ni­me kuo pra­tur­tė­jau,

Tai tik ry­to gies­me vy­tu­rių.

2007

Svar­biau­sie­ji vien­tur­čiai: Gy­ve­ni­mas, Tė­vai, Tė­vy­nė.

2016

Kam gy­ven­ti, jei ne­tu­ri dėl ko nu­mir­ti.

2016

Tik brai­dy­da­mas jū­ros ne­pa­žin­si ir plauk­ti neiš­mok­si.

Bet, ži­no­ma, ma­lo­nu, ir ga­li drą­siai šo­ki­nė­ti prieš ban­gas.

2018

Yra „iš­rink­to­ji tau­ta“, yra ir „iš­rink­to­ji kar­ta“. Tai mes, ku­rių vi­sas gy­ve­ni­mas – be ka­ro.

2019

Lais­vė – ne ga­lė­ji­mas da­ry­ti, ką no­ri, o ga­lė­ji­mas pa­si­rink­ti, ką REI­KIA da­ry­ti.

2016

Bū­da­mas lais­vas, gy­ve­ni ne kaip no­ri, o … kaip su­ge­bi.

2017

Nie­kas taip ne­su­var­žo lais­vės, kaip pa­ti lais­vė! Ji pa­da­ro ta­ve at­sa­kin­gą už gy­ve­ni­mą: pa­rei­ka­lau­ja su­pras­ti, ką rei­kia da­ry­ti, ir pri­ver­čia pa­da­ry­ti tai, ką rei­kia. Ki­taip - lais­vę pra­ra­si.

2020

Tik kla­jok­lio lais­vei ne­rei­kia prie­rai­šu­mo. Tą į pa­sto­vu­mą įbes­tą laz­dą, prie ku­rios žmo­gus sa­ve pri­si­ri­ša, kla­jok­lis iš­si­trau­kia ir ja pa­si­rams­čiuo­da­mas ei­na de­be­sų ke­liais.

 

Skai­tant mū­sų po­li­ti­kus ir eks­per­tus, at­ro­do, kad iš Lie­tu­vos kaž­kur išė­jo są­ži­nė. O pa­skui ją pa­ju­dė­jo Ti­kė­ji­mas, Vil­tis ir Mei­lė.

Ga­liau­siai, ir pa­ti Tau­ta.

Žmo­gui rei­kia Die­vo jau vien dėl to, kad pa­ts ne­si­jaus­tų die­vas.

2017

Ge­riau vie­nas Die­vas ne­gu aš­tuo­ni mi­li­jar­dai die­vu­kų.

Tiek pa­sau­ly­je gy­ve­na žmo­nių.

2018

Var­to­to­jui, sie­kian­čiam tik ma­lo­nu­mų ir ven­gian­čiam naš­tos, yra trys di­džio­sios kvai­lys­tės: Hu­ma­niz­mas, Lais­vė ir Mei­lė.

2015

Bu­vo Di­džio­ji Lie­tu­va, bu­vo Ma­žo­ji Lie­tu­va, bu­vo Tau­tos vals­ty­bė Lie­tu­va, bus ... Glo­ba­lio­ji Lie­tu­va, t.y. pa­sau­lio im­pe­ri­ja.

Užuo­jau­ta ki­nams.

Glo­ba­lio­ji Lie­tu­va pri­lygs­ta glo­ba­liam svai­čio­ji­mui, tik pa­sta­ra­sis yra rea­les­nis.

2020

Siek­da­mi dau­giau, ver­tin­kim tai, ką tu­rim, nes tu­rė­ji­mas ma­žiau – čia pat, tik už kam­po.

2020

Die­vo mums duo­tas gy­ve­ni­mas yra nuo­sta­bus, jei­gu mes pa­tys (dar­bais ar ver­ti­ni­mais) jo ne­su­si­ga­di­na­me.

2016