Naujausios
Svarbiausia – žmonių gerovė
Pradėjus dirbti su naujuoju pirmuoju sekretoriumi Jonu Lukausku nežinojau, kaip susiklostys santykiai. Tačiau pajautus, kad vėl yra jėgų, norinčių riboti vykdomojo komiteto veiklą, atvirai pirmosiomis darbo dienomis išsikalbėjome.
Mūsų pozicijos sutapo – svarbiausia miesto žmonių gerovė, tą pasiekti galėsime tik sutelktomis jėgomis. Dabar jau galiu pasakyti, galvojau, kad pradžioje gal taip ir bus, bet vėliau... Tačiau visus penkerius bendro darbo metus veikėm labai vieningai. Būdavo ir nuomonių skirtumų ir abejonių vienu ar kitu klausimu, bet visada surasdavome išeitį.
Vykdomajam komitetui reikėjo maksimalaus savarankiškumo ir tą pavyko pasiekti. Visus pirmininko pavaduotojus, skyrių vedėjus pasirinkdavome savo nuožiūra. Mums priklausė miesto ūkio žinybos, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros organizacijos. Nebuvo atvejų, kad nebūtų atsižvelgta į mūsų nuomonę. O ką jau kalbėti apie netobulus planinės ūkio sistemos „pažeidimus“, jų partijos komitetas „nematė“.
Labai svarbu, kad darni aplinka būtų namuose, šiuo atveju mieste, tada didesnės galimybės apsirūpinti materialiniais resursais ir lėšomis miesto plėtrai. Kiek ir ko reikia, turėjome įrodyti ministerijoms ir žinyboms. Todėl reikėjo dalykinių santykių su jomis ir su Ministrų taryba. Ši institucija negalėjo nei nubausti, nei atleisti vykdomojo komiteto pirmininko. Tą galėjo padaryti tik miesto taryba. Tačiau suprantama, kad tokiu atveju miestas liktų be ateities.
Kaip gimė viešbutis „Šiauliai“?
Taigi vykdomasis komitetas privalėjo palaikyti gerus santykius su respublikos ministerijomis ir žinybomis. O jie būdavo geri, jei mieste vykdomi priimti įsipareigojimai – planai, bet kurioje miesto ūkio srityje. Negalima buvo suklupti – neįvykdyti pažadų, o suklupus labai reikėjo daug pastangų, kad atsistotum.
Tą patyriau tapęs naujuoju pirmininku. Pasiprašiau vizito pas Valstybinio plano komiteto pirmininką Aleksandrą Drobnį. Paskirtą dieną ir valandą nuvykau į priėmimą. Kai pasakiau, kad atvykau su prašymu leisti pradėti statyti viešbutį, nes Šiauliuose turime tik patalpas gyvenamajame name, viešbučio nėra, tai pirmas svečio įvaizdis apie miestą... Toliau mano prašymo nebeklausė, pratęsė jis pats.
– Negi aš to nesuprantu, bet įdomu, ką jūs darytumėt mano vietoje. Respublikai labai sunku gauti lėšų komunalinei statybai. O jau keleri metai iš eilės statybininkai neįvykdo planų, pradėjo ilgą monologą.
Aš kantriai klausiau linkčiodamas galva lyg pritardamas.
– Tai ką man reikia daryti, prašau patarkite. Aš negaliu statybininkų priversti, ką man daryti?
Matyt, jam pagailo manęs, kaip naujo pirmininko – pasakė:
– Jeigu viršysite komunalinio ūkio statybų planus savo mieste – pradėkite, – pasakė iškėlęs tokią sąlygą.
Pasižadėjau. Sugrįžęs sukviečiau projektuotojus, statybininkus, suinteresuotus savo bendradarbius, viską aptarėme... Bet pažadų neįvykdėm, statybų planų neviršijom.
Atėjo nauji metai, vėl reikia prašyti pinigų tęsti statybai. Naujuose planuose viešbučio nėra. Reikia vėl važiuoti pas A. Drobnį, bet ką sakyti?
Situaciją paaiškinau naujam partijos lyderiui Jonui Lukauskui, pakviečiau važiuoti kartu.
Kai Drobnys sukvietė savo pavaldinius, tai jie atvirai sakė:
– Jūs pats kaltas, kam leidote pradėti, dabar nėra kitos išeities, kaip konservuoti statybą ilgam.
Atmosfera pritvinko negerų nuotaikų... Kai išsiskirstė nepatenkinti jo pavaldiniai, man su J. Lukausku reikėjo išklausyti ilgą pamokymą, kaip reikia dirbti ir gyventi.
Na, o išvados kai kam buvo gana skaudžios. Kitaip šio kabineto durys būtų uždarytos ilgam. Taip gimė viešbutis „Šiauliai“.
Miestui svarbi įmonė, įmonei – miestas
Tais laikais turtingiausios buvo sąjunginio pavaldumo įmonės, ne tik finansais, bet ir, kas tais laikais buvo labai svarbu, – materialiniais resursais. Reikėjo įgyvendinti vieningas pozicijas – miestui svarbi įmonė, įmonei svarbus miestas. Ne su visais vadovais paprastai pavyko tai pasiekti, bet pavyko, kartais skausmingai. Jeigu plėtėsi ar kūrėsi nauji pajėgumai – darbuotojų prieaugį privalėjo aprūpinti iš savų žinybos investicijų.
Kasmet pavykdavo sukooperuoti lėšas gyvenamai ir socialiniams poreikiams statybai. Daugiau nei trys ketvirtadaliai už valstybės lėšas pastatytų butų buvo pastatoma sąjunginio biudžeto sąskaita. Jų sąskaita nutiesta dauguma naujųjų, magistralinių komunikacijų. Beveik 50 procentų Lieporių gyvenamojo rajono inžinerinės infrastruktūros objektų finansavo pramonės įmonės.
... Man jau gerokai laiko pabuvojus pirmininko poste, užsukę į svečius ir atsisėdę prie stalo pažįstami, prietėliai, draugai dažnai sakydavo – kaip tau gerai, esi miesto pirmininkas, turi gerą butą, „Volgą“, gauni gerą atlyginimą (tada buvo 320 rublių), kodėl toks susirūpinęs visada?
Kažkaip atsakydavau, surasdavau paaiškinimų, bet man visada sunku būdavo išsipainioti iš gyvenimo voratinklio.
