Naujausios
Nelengva būti pirmininku
Visą gyvenimą iki šiol turiu blogą savybę. Nemoku džiaugtis dabartimi, nors atrodo lyg viskas gerai. Pavydžiu tiems, kurie yra kitokie – moka džiaugtis šiandiena. Mane slegia rytdiena, nes ji visada neaiški, su daugeliu klaustukų, nelabai iš anksto nusakoma. Ir tokia mano samprata slėgė ir kitus: bendradarbius, pažįstamus, artimuosius. Man ir dabar rūpi nenusakoma rytdiena, nors puikiai suvokiu, kad esu tik užsilikusi gyvenimo stipriai nubrozdinta būtybė. Taigi ką bekalbėti apie tuometinį gyvenimą pirmininko vaidmenyje.
Stengiausi įgyvendinti privalomą valdymo mokslo taisyklę – visiems pavaldiniams vienodi reikalavimai, vienoda pagalba, nesėkmė, tai pamoka, kad nesuklystum ateityje pats ar bendradarbiai.
Mano darbo diena dažnai nesibaigdavo įstaigoje. Dažnai žmona, bežiūrint filmą, paklausdavo: „Kaip Tau atrodo, kuo čia gali baigtis“ – tada atsipeikėdavau, kad aš ne darbe. Per daug buvau įsitraukęs į darbų problemas, tikriausiai, per daug reikalaudavau ir iš bendradarbių. Liucija Stulgienė, dirbusi pirmininko pavaduotoja, dar ir dabar man primena, žinoma, nepiktai: „Ar nepamiršot, kad einant iš teatro, jeigu pastebėdavot netvarkingą šaligatvį, reikalaudavot iš ryto pasakyti komunalinėms tarnyboms, kad sutvarkytų“.
Visiems mums nebuvo lengva, bet kūrėme įstaigoje darbinį klimatą, kai kiekvienas atsakingas ne tik už savo, bet ir bendrą reikalą – Vykdomojo komiteto reputaciją. Retkarčiais keitėsi darbuotojai. Tačiau neprisimenu nė vieno atvejo, kai pareigūną reikėjo pakeisti ne abipusių interesų sutarimu.
Anais laikais, galima sakyti, buvome bendravimo savamoksliai, nes niekas mūsų nemokė retorikos meno, tarpusavio santykių, įvaizdžio, aprangos plonybių... Tačiau kalbėdami nei su vyresniais, nei su jaunesniais nevartojome žodžio – „tu“. O miesto vyriausiasis architektas Povilas Marengolcas, nebegalėdamas užbaigti pokalbio su atėjusiu miestiečiu neįstatymiškai įteisinti kokią tai pastato pertvarką, pabrėžtinai pasakydavo: „Tamstai“ negaliu leisti...“. Juokaudamas sakydavo architektas, kad padėdavo šis kreipinys.
Tarybiniais laikais raštiško kreipinio „prašymas“ nebuvo, tik – „pareiškimas“, atseit, visi valdininkai privalo... Taigi mokėmės visi.
Užmušta musė
Iki šiol prisimename susitikę su mano bendravardžiu Viliumi Puronu, buvusiu miesto vyriausiuoju dailininku. Svarstėme rimtą miesto plėtros perspektyvą. Prie posėdžių stalo sėdi pareigūnai, tarp jų ir vyriausiasis dailininkas. Visi priėjome prie bendros išvados, beliko, kaip sakoma, tik sudėti taškus. Buvo šiltos dienos. Kabineto langai atviri. Ant stalo nutupia didžiulė musė. Visi žiūrime. O Vilius žurnalu pliaukšt, ir ji negyva. Jis sėdi kaip niekur nieko, kaip nekalta panelė rimtu veidu. Prašau išeiti – pasakiau. Atsistojo ir išėjo iš kabineto. Mūsų tarpusavio santykiai išliko labai geri visą laiką, iki šiol...
Po poros dienų užeina pas mane į kabinetą ir sako: „Einate pietų kaip visada pėsčias, aš palydėsiu, man pakeliui, noriu kai ką pasakyti...“ Tikrai pakeliui, abu traukiame Vilniaus gatve. „Pirmininke, pirmininke...“ Suprantu, kad jis nori kažką pasakyti svarbaus. „Pažiūrėkit kokios Jūsų kelnės. Chaki spalvos, kaip seržanto. Ir batai sukrypę, nunešioti. Juk esate pirmininkas. Susitarsiu su pažįstama siuvėja, kad pasiūtų visą kostiumą, batus suras prekybininkai...“ Padėkojau bendravardžiui, pagalbos atsisakiau. Parėjęs namo papasakojau žmonai. „Aš seniai tau sakiau, negi tu manęs klausai...“ Siūti kostiumo nereikėjo, bet iš spintos pasiėmiau išeiginį ir po pietų į darbą išėjau apsirengęs padoriau.
Kaip teisingai paskirstyti?
Tapęs pirmininku stengiausi įvairiais būdais sužinoti, išsiaiškinti neviešąją miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų veiklą, ypač santykius su vietiniais partiniais organais. Jų būta įvairiausių: nuo darnaus darbo iki visiško vykdomųjų komitetų veiklos nuvertinimo. Be partijos vadovo, vykdomieji komitetai negalėjo leisti pastatyti garažo, suremontuoti gatvę, šaligatvį...
O realybė buvo tokia: visi – darbininkai ir tarnautojai – dirbome per savaitę šešias dienas, nelengviau negu dabar, bet automobilių, šaldytuvų, gerų batų, drabužių... visko trūko, jau nekalbant apie butus. Kad jų daugiau turėtume, Vykdomasis komitetas turėjo rūpintis, kad suplanuotu laiku būtų pastatyti gyvenamieji namai, mokyklos, parduotuvės ir kiti socialinės paskirties objektai. Reikėjo gauti kuo didesnius fondus maisto ir buities prekėms. Sudėtinga buvo paskirstyti teisingai šias gėrybes, kai jų buvo mažiau, negu žmonės turėjo pinigų. Partinių organų politika buvo tokia – piliečių gerovę privalo sukurti tarybų valdžia. Kai atsirasdavo problemų partijos komitetai imdavo revizuoti vykdomųjų komitetų veiklą, per dirbančiųjų komunistų atsakomybę. O visi pirmininkai, pavaduotojai ir dauguma skyrių vedėjų buvo partiečiai.
Nenoriu dabar svarstyti, kaip buvo susiklostę partijos ir vykdomojo komitetų santykiai, dirbant mano pirmtakui. Tačiau pajaučiau, kad man, naujam žmogui, vadovaujant komitetui, pradeda atsirasti problemų. Norima nurodinėti, kaip mums reikia dirbti, kaip spręsti vieną ar kitą ūkinį klausimą, nors mūsų darbuotojų kvalifikacija, profesinis patyrimas ir reikalų žinojimas yra pakankamai kvalifikuotas ir atsakingas.
Kai buvo didžiulis materialinių daiktų deficitas – nepatenkinti, gavę neigiamą atsakymą iš vykdomojo komiteto, kreipdavosi į partinius organus – partijos miesto komitetą. Jų pareigūnai kartu su mūsiškiais vėl iš naujo nagrinėdavo piliečių pareiškimus.
