Naujausios
Kūrybos „bakterija“
Per praėjusius ketverius darbo metus pirmininko pavaduotoju įsitikinau, kad mūsų įstaigoje dauguma darbuotojų – labai kvalifikuoti savo profesijų specialistai. Tačiau, kad sukurtum patrauklią mozaiką, iš atskirų vertingų akmenėlių reikia surasti kiekvienam savo vietą. Sukurti aplinką, kurioje kiekvienam pareigūnui turi būti naudinga tik tai, kas naudinga visiems, galiausiai – žmonėms.
Buvę artimiausi mano bendradarbiai ir šiandien prisimena apie mūsų susitarimą – be kasdieniškų reikalų, per neterminuotą laiką: mėnesį, pusmetį ar bet kada – sugalvotų pats ar surastų informacinėje erdvėje realią naujovę, kurią būtų galima įgyvendinti mieste. Visus pasiūlymus svarstydavome kolegiškai, kai kam pritardami, kai kam ne, nesvarbu kieno jie būtų.
Reguliariai vykdavo pareigūnų atsiskaitymas už nuveiktus darbus. Žinojau, kad tai ne visiems patikdavo. Bet tuometinėje, labai neefektyvioje planinėje ekonomikoje, tokia praktika buvo būtina.
Todėl, kas gera padaryta Šiauliuose tais laikais – tai bendradarbių (ir mano, išdirbusio 11 metų ir 6 dienas) darbo rezultatai. Kai pavyksta sukurti kūrybingą atmosferą, tada šia „bakterija“ užsikrečia visi – užkratas pasiekia daugumą darbuotojų, niekas nenori likti nepastebėtas.
Sudėtingas Jono gyvenimas
Rašydamas apie darbą Vykdomajame komitete prisiminsiu pavaduotojus, skyrių vedėjus, kitus darbuotojus. Kai kurie vyresniosios kartos kolegos buvo labai sudėtingos mūsų praeities liudininkai.
Ilgametis protokolinio skyriaus raštininkas pasidalindavo įspūdžiais apie savivaldos darbą karo metais, valdant vokiečiams. Visą darbą reguliavo vokiečių pareigūnas. „Ryte ateini į darbą, ir sužinai, kad jau nebėra kokio darbuotojo – nei darbe nei namuose – ir labai neretai“, – prisimindamas noriai man papasakodavo.
Arba – labai sudėtingas vairuotojo Jono gyvenimas. Vykdomajame komitete vairuotoju pradėjo dirbti labai seniai. Vežiojo K. Plechavičių, J. Ščevinską ir mane 7 metus. Labai darbštus ir ypač pareigingas žmogus. Teko pabuvoti ilgose kelionėse, išvykose gamtoje, mėgome abu žūklę. Baigė darbą išėjęs į pensiją ( K. Zalecko laikais).
Kartą Nepriklausomybės metais atsitiktinai ėjau pro griaunamą tarybinio kario paminklą miesto centre. Matau, kad ten kalba Jonas. Pastebėjęs mane atėjo pasisveikinti, seniai buvome susitikę.
– Ką, Jonai, čia darai? – paklausiau nustebęs.
– Čia prisirinkę daug vokiečių, o mūsų vertėja nelabai sugeba teisingai išversti – tai ir padėjau.
– Man niekada nesakei, kad moki vokiškai, būtum padėjęs, kai aš ruošiausi kandidatiniam egzaminui.
Nuėjom į kavinę, suradom patogią vietą, gurkšnojom alų, klausiausi jo pasakojimo.
Pasirodo, kad karo metais jį išvežė priverstiniams darbams į Vokietiją. Apie tokias tremtis Lietuvoje buvo žinoma, jos vyko visur. Mano gimtajame miestelyje Kriaunose išvežė du gyventojus. Jaunuolį Edvardą ir vyresnio amžiaus Vincą, kai Andrijausko sūnus paieškos metu sugebėjo pasislėpti duonkepiame pečiuje. Matyt, kaip ir tremiant į Sibirą, buvo nustatytas privalomas skaičius. Rinkdavo rekrūtus daugiausia iš vargingų šeimų visoje Lietuvoje.
Jonui ir tėvams pasakė, jeigu sūnus pabėgs, atsakys tėvai negailestingai... Nuvežtas į Vokietiją buvo aprengtas padėvėta kariška uniforma (be antpečių ir kitų skiriamųjų ženklų) ir pristatytas prie automobilių, apgadintų fronte, remonto.
Darbas jam sekėsi gerai, išmoko vokiečių kalbą. Bet viskas ritosi į pabaigą. Raudonoji armija artėjo prie Berlyno. Bendraudavo su poilsiui grįžusiais iš fronto kariais, pasakodavo Jonui visus baisumus. Prie miestų prieigų būdavo įrengiami pagal tuos laikus tobuliausi minų laukai. Per juos ėjo kariai, mirtininkais vadinami, saugomi, kad negrįžtų atgal NKVD dalinių, ir tik po jų – reguliarioji kariuomenė.
Okupacinės kariuomenės komisija iš anglų ir rusų kariškių leido pasirinkti – užsienis ar namai? Jonas neabejodamas pasirinko namus Lietuvoje. Prekiniame vagone buvo įrengti gultai, pradėjo kelionę namo. Iš pradžių nesuprato, kodėl taip ilgai keliauja iki Lietuvos. Po dviejų savaičių išlaipino Sibire.
Perrengė taip pat kariška tarybine panešiota, be antpečių ir skiriamųjų ženklų, uniforma. Apgyvendino barakuose, pamaitino ir pasakė: mokate remontuoti vokiškas automašinas, tai šį darbą ir dirbsite. Kadangi Jonas mokėjo ne tik lietuviškai, vokiškai, bet neblogai ir rusiškai, tai jį remontinės bazės vadas paskyrė savo mašinos vairuotoju.
Aplinkui beribė stepė, daugybė suvežtų automašinų ir daug remontininkų. Vienądien vadas pasakė: darbus didžiuosius padarėm, ruoškis namo.
Kodėl Jonas slėpė, kad moka vokiečių kalbą? Sugrįžus jam buvo pasakyta apie tai nekalbėti: Vokietijon buvote išvežti per prievartą, bet ten talkininkavot, nesipriešinot, geriau niekam apie tai nežinoti. Sibire padėjot suremontuoti labai reikalingą techniką savo šaliai, galite dirbti bet kur.
(Bus daugiau)
