Naujausios
A. Sniečkaus vizitas
Tada, 1973 metais, baigėme statyti atvirą estradą kultūros renginiams, iš dalies nukopijavę Vilniaus Kalnų parko estradą. Nepriklausomybės laikais, kaip „sovietinis“ reliktas, ji buvo suardyta, dabar vėl įrengta, kaip teko girdėti, kultūros intelektualų ir mero pastangų dėka.
Tąkart ruošėmės ne tik šiauliečių, bet ir žymiausių respublikos atlikėjų koncertui. Pasibaigus miesto Vykdomojo komiteto posėdžiui, LKP Šiaulių miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Jurgelevičius, kuris buvo ir Vykdomojo komiteto narys, paprašė manęs kaip galima greičiau baigti posėdį, nes reikia pasikalbėti skubiu reikalu. Mano kabinete jis pasakė gavęs žinią, kad šventėje nori dalyvauti ir A. Sniečkus, turįs jam paskambinti.
Aptarėme priėmimo detales. Tačiau, vos grįžęs į savo įstaigą, paskambino man: Sniečkus labai be nuotaikos ir nežada atvykti. Neva pasakęs, kad su juo (V. Jurgelevičiumi) nenorįs susitikti, kodėl, nepaaiškino.
Šventei buvo pasiruošta labai gerai, dalyvavo žymiausieji respublikos dirigentai, daug meno korifėjų. Prieš koncertą į partijos komitetą atėjau anksčiau, kad aptartume organizacinius klausimus. Suskambo telefonas: po pusvalandžio pirmasis sekretorius bus partijos komitete.
Sulaukėme pasakytu laiku. Budintis pranešė, kad priimamajame laukia svečias. Abu išėjome pasisveikinti.
„Turbūt jau laikas vykti į renginį“, – trumpai pasakė. Arbatos nenorįs: važiuodamas atsigėręs mineralinio vandens.
Tada paėmė mane už parankės ir pasakė, kad jis eis su pirmininku dviese pėstute. Suiro ruoštas planas vykti automobiliu su sargybos palyda, nes atstumas – geras puskilometris, o gatvėse daug žmonių, einančių į renginį.
Vos išėjus iš pastato, A. Sniečkus man pradėjo aiškinti, kas atsitiko. V. Jurgelevičius – ne pirmi metai partiniame darbe. Kodėl jis, pasibaigus „Elnio“ kombinate partinės organizacijos ataskaitiniam susirinkimui, gėrė ne tik kavą, bet ir konjaką? Tegu ir po taurę... Bandžiau švelninti situaciją, kad tai buvo tik simbolinis gestas, bet svečias neleido man kalbėti.
„Nejaugi jis nesupranta, kad viešbutyje paliktas vienumoje iš TSKP CK atsiųstas inspektorius tikrinti mūsų gyvenimo? Ir dar ne bet koks! Ko jis atvažiavo, man neaiškino... Žinok, praeityje esu išgyvenęs didžiules neteisybes, virš manęs ne kartą kabojo Damoklo kardas – išgyvenau...“
Tačiau tęsti kalbos negalėjome: ėjome kartu su šventės dalyviais, jį žmonės sveikino, jis atsakinėjo tuo pačiu. Estradoje sveikinosi su meno korifėjais, kitais dalyviais.
Pasibaigus šventei, A. Sniečkus vis tik sutiko išgerti arbatos partijos komitete. Apie reikalus nekalbėjome, pasakė, kad šventė patiko ir išvyko.
Tais laikais vienintelis respublikos pareigūnas – LKP CK pirmasis sekretorius – važinėdavo su sargybiniu. Nebūdavo jokių lydinčių automobilių.
Išlydėję svečią, sugrįžome su Viktoru į jo kabinetą, atsipalaidavimui išlenkėme po taurę konjako. Pasakiau, ką man sakė A. Sniečkus, kai ėjome dviese į estradą.
Neskubėdami žingsniavom aplinkiniais keliais namų link, bandėme ieškoti priežasčių, kodėl šis vizitas buvo toks nervingas. Juk Sniečkus užgrūdintas labai sudėtingo gyvenimo. Net Stalinas, kaip sakydavo to laikmečio artimi jo pareigūnai, vengė jo neišklausyti, kaip elgdavosi su kitų respublikų vadovais. O ką jau kalbėti apie vėlesnius laikus.
Nikita Chruščiovas didelėje auditorijoje Maskvoje viešai užsipuolė asmeniškai Sniečkų, kodėl Lietuva neaugina pakankamai daug kukurūzų, pirmenybę teikia dobilams. Pareikalavo, kad būtų pakeisti aukšti pareigūnai. Kam restauruojamos senienos – Trakų pilis? Arba visoje Sąjungoje viešai nuskambėjo kaltinimai (irgi asmeniškai Sniečkui), kodėl švaistomos sąjunginės lėšos, jas skiriant švietimui. Viduriniam išsilavinimui pakanka 10 metų, o Lietuvoje reikia 11 metų. Ir dar daug priekaištų susilaukdavo Sniečkus. Tačiau nedrįso jo pakeisti, ką lengvai padarydavo su kitų respublikų partiniais lyderiais.
Dabar laikai jau kiti, niekas viešai jo nekaltina, klausosi Maskvoje jo nuomonės, respublika – tarp geresniųjų.
Negi ir dabar toks pavojingas TSKP CK inspektorius?
Kelis ratus apsukome miesto gatvėmis, prailgindami kelionę apmąstymams, atsisveikinom be jokio atsakymo.
Paskutinį kartą esu neoficialioje aplinkoje bendravęs su Sniečkumi 1973 metų rudenį.
Skambina V. Jurgelevičius: "Viliau, prašau tavęs, kad šiandien niekur neišvyktum. Pavakary atvažiuos Sniečkus su Matuliu, Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, į medžioklę. Priimk juos viešbutyje, po to jie važiuos į rajono medžioklės plotus, būsi nereikalingas, priims rajono vadovai". Jis pats negali jų sutikti: pasakė, kad vakare turįs dalyvauti partiniame susirinkime. „Esi nereikalingas, dalyvauk susirinkime, tik atmink, kad nebūtų konjako“, – pokalbį su A. Sniečkumi man persakė Viktoras.
Į viešbutį nuėjau anksčiau. Atvyko pasakytu laiku. Padavėjo paprašė užkandžių su arbata. Manęs paklausė, kaip sekasi. Trumpai atsakiau.
„Kai grįšime namo, kelionėje turėsime laiko, užbaigsime pokalbį apie tuos laikus...“ – pokalbį su Jonu Matuliu baigė A. Sniečkus. Supratau, kad prie manęs jis nenorėjo kalbėti. Atsisveikinom, abu palinkėjo man sėkmės.
