Naujausios
Pirmas pamąstymas apie gatvės uždarymą transportui prasidėjo po pokalbio su Valstybinio automobilių kelių projektavimo instituto Šiaulių skyriaus vyriausiuoju projektų inžinieriumi Kazimieru Šaviniu. Panagrinėjęs šį sumanymą po kiek laiko informavo, kad idėja gera, įdomi, bet bus daug prieštaravimų.
Buvome ne kartą sukvietę miesto suinteresuotus pareigūnus, jautėsi, kad nedaug kas pritaria, ypač transporto institucijų atstovai. Tačiau su pavaduotoju M.Jasevičiumi stengėmės eliminuoti, tiesiai pasakius, tuos, kurie nenori suprasti šio projekto esmės.
Su šiauliečiais buvo paprasčiau, bet didžiulė opozicija atsirado Vilniuje. Sutikęs mane Ministrų Taryboje Automobilių transporto ir plentų ministro pavaduotojas išvadino mane neišmanėliu, transporto reikaluose. Išaiškino, kad nieko iš šio sumanymo nebus, nes gatvės skirtos transportui važinėti, tik šaligatviai žmonėms vaikščioti ir t.t.
Ką daryti? Kalbamės su pavaduotojais, gal tikrai nieko nebus? K. Zaleckas padrąsina – tik pirmyn.
Reikėjo ieškoti pagalbos respublikinėse instancijose. Bet kokiose?
Pradėjome bendrauti su Vilniaus inžineriniu statybos institutu, miestų katedros vadovais. Aktyviai rėmė mūsų sumanymą Statybos katedros profesorius V.Šeštokas. Sudarėme ūkiskaitinę sutartį su šia katedra. Bet vėl problema. Sužinojusi apie šį sandorį Automobilių transporto ir plentų ministerija pagrasino, kad ji nutrauks visas ūkiskaitines sutartis su institutu.
Vėl Ministrų Taryboje pas pirmininko pavaduotoją K.Kairį. Nuramino ministerijos ministro pavaduotoją. Mes, patys Šiaulių miesto vadovai, susitvarkėm su milicijos transporto pareigūnais, kurie bandė aiškinti, kad mieste bus transporto kolapsas, avarijos ir t.t.
Ilgai tęsėsi svarstymai, debatai prasmingi ir neprasmingi. Pagaliau su profesoriu V.Šeštoku sutarėm, kad ruošiame gatvės uždarymo projektą. Šį darbą atliko komunalinio ūkio projektavimo institutas, vyriausias inžinierius A.Marcinkevičius ir architektė V.Taujanskienė.
Tie didžiuliai prieštaravimai tarp institucijų ir atskirų veikėjų sutrukdė projekto įgyvendinimą. Uždarius gatvę nepadidėjo avarijų, nėra ir kamščių, nors dabar transporto žymiai daugiau, negu praėjusiais laikais.
Tada reikėjo išspręsti ir kitus sudėtingus klausimus. Reikėjo surasti finansavimo šaltinius. Teko veikti ūkiškai, nebijant pažeidimų, tyliai susitarus su žinybomis. Reikėjo, kad nekontroliuotų Valstybinio banko Šiaulių skyriaus valdytoja Konstancija Gerasimenko ir Pramonės ir statybos banko vadovė Elvyra Palaimienė.
Norėdami mažiau sukelti miesto žmonėms abejonių, Šiaulių centro rekonstrukcijai ieškojome kokio nors patrauklaus akcento. Miesto vyriausios architektės Gertrūdos Šumskienės ir vyriausiojo dailininko Viliaus Purono iniciatyva pagrindinių gatvių sankryžoje atsirado prasmingas akcentas – laikrodis.
Praėjusiais laikais miesto herbai buvo tabu viešose vietose. Kai miesto dailininkas pasiūlė idėją apie herbą miesto centre, aš pritariau, bet paklausiau, kas bus jeigu atvažiuos nepageidaujama persona? Jis, matyt, buvo pasiruošęs tokiam klausimui, nes atsakė tuoj pat: „laikinai uždengsim“.
Ne visi dailininkai pritarė padarytiems iš metalo reklaminiams akcentams, prie parduotuvių, restoranų, vaistinių. Bet žmonės, ypač atvykę iš kitų miestų, sustodavo, nepraeidavo. Na, o pano ant sienos Vilniaus gatvės gale sukėlė šurmulį.
Skambina man J.Lukauskas.
– Pirmininke, eikime kartu pietų į namus ( gyvenome netoliese), stabtelėkime prie pano, gavau skundą, kad ir aš ten nupieštas, – sako sekretorius.
Sustoję žiūrime iš įmanomų pozicijų, bet nieko panašaus nematome. Nuraminau sekretorių ir nuėjome pietauti.
Gerai, kad Nepriklausomybės laikais Vilniaus gatvės projektas tęsiamas. Pastebėjau tokį skirtumą – viskas daroma geresnėmis medžiagomis ir geresnė darbų kokybė.
(Bus daugiau)
