Žvilgsnis į ateitį iš praeities (14)

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiau­lių san­tuo­kų rū­mai. 1991 m.
Apie Inžinierių namų įkūrimą papasakojau labai detaliai, norėdamas pasakyti, kad praėjusiais laikais planinės ekonomikos sąlygomis reikėjo labai daug pastangų, kad padarytum, ko labai reikėjo, kam turėjome resursų ir galimybių. Dabar noriu prisiminti apie kitus to meto darbus.

Labai prastai atrodė miesto Civilinės metrikacijos patalpos. Juk tai pirmas žingsnis daugeliui jaunų žmonių, pradedant bendrą kelionę.

Galvojome apie tai ne kartą. Ateina į mano kabinetą trys pareigūnai. Pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė, kapitalinės statybos skyriaus vedėjas Bronius Guzaitis ir butų ūkio viršininkas Boleslovas Šiurkus.

– Mes atėjome su pasiūlymu, kaip išspręsti labai aktualią problemą, – pasakė.

Atseit Zinaida juos privertė. B. Šiurkus, kuris beveik mintinai žinojo komunalinių namų numerius, daug metų dirbo šioje tarnyboje. Įsitikinau asmeniškai. Pasitaikydavo koks nors skubus reikalas, paskambini, paklausi, o jis prisimena, kada darytas remontas paskutinį kartą, kokios namo problemos ir t. t.

Taigi jis ir aiškina. Ruošiamės daryti projektą dviejų butų namo rekonstrukcijai miesto centre. Galima būtų pakeisti pastato paskirtį ir ten įrengti geras patalpas Civilinės metrikacijos įstaigai butų ūkio lėšų sąskaita, nes dabar įstaigų statyba uždrausta. Tegu Guzaitis įsipareigoja pastatyti virš plano porą butų. Nebūtų nuostolio gyventojams ir išspręstume problemą.

B. Guzaitis be didelio entuziazmo, suprasdamas problemą, įsipareigojimą priima. Visi vieningai sutariame, kad turi būti tyla iki visiško pasiūlymo įgyvendinimo. Kai Civilinės metrikacijos skyrius persikėlė į naujas patalpas, jo vadovė Videta Samienė sukūrė patrauklią kiekvienos santuokos, vardo suteikimo ar sutuoktinio jubiliejaus įamžinimo ritualo pažymėjimą.

Vedybų šventėms labai tiko šalia pastatyta kavinė „Geluva“. Vytautas Jankauskas, tada dar prekybos valdybos viršininko pavaduotojas, išnagrinėjo ne tik Lietuvos, bet ir Leningrado vakarinių programų repertuarą. Tada tai buvo naujovė! Aldona Ivanauskienė sukūrė labai įdomią varjetė. Teko pabuvoti su svečiais – meno žinovais, visi pasakydavo tą patį: aukštas lygis.

Nauja biblioteka visai miesto visuomenei buvo didelis turtas. Be gausaus knygų fondo, veikė erdvi skaitykla, vakarais pilna žmonių. Buvo sudarytos geros sąlygos neakivaizdžiai ir vakarais studijuojantiems. Reikėjo išspręsti daug sudėtingų ir painių reikalų, tačiau viskas baigėsi gerai.

Miesto menininkai skųsdavosi, kad neturi patalpų savo kūrybai demonstruoti. Ilgai ieškojome kelių, kaip išspręsti problemą. Naujai paskirtas butų ūkio valdybos viršininkas Algimantas Černiauskas pasiūlė sudėtingą įstatyminiu požiūriu variantą.

Kartu su pavaduotojais apsvarstėm pasiūlymą – rizikuojam. Tada Vilniaus gatvėje statėme namų valdybos pastatą, buvo tik pakloti pamatai. Antžeminė pastato dalis tik pradėta projektuoti. Reikėjo suprojektuoti patalpas, jeigu sužlugtų sumanymas, tokias, kurios būtų naudingos miesto poreikiams.

Statyba buvo jau beveik baigiama, kai atėjo į mano kabinetą Elvyra Palaimienė, Statybos banko Šiaulių skyriaus vadovė, su nemalonia žinia. Vilnius gavo informaciją, kad po namų valdybos priedanga, tada dar buvo galima statyti butų ūkio paskirties pastatus, praktiškai statomas pastatas visai kitiems tikslams. Ir dar neaišku, kodėl atvyksta Statybos banko valdytojas Samuilas Maušovičius.

Skundų tikrinti ir anksčiau atvažiuodavo, bet eiliniai banko darbuotojai. Šį pareigūną pažinojo visa Lietuvos statybų sferos plejada. Buvo labai griežtas, turėjo dideles teises, tvirtai laikydavosi valstybės įstatymų. Atvyko tiesiogiai į objektą, ten jo laukėm su E. Palaimiene.

Svečiui aiškinom, kad turėtų būti naujo tipo namų valdyba, kur galėtų susirinkti ir gyventojai, vyktų problemų svarstymai ir t. t. Jis atidžiai klausė, klausė mūsų aiškinimų, pagaliau prabilo: „Pasakykit sąžiningai, kam naudosite šitą pastatą.“ Nieko nebeliko, kaip sakyti teisybę.

„Bet jūs man pasakykite, ką aš turiu pasakyti Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojui, kuris gavęs skundus atsiuntė mane išsiaiškinti“, – kreipėsi į mus.

Aš jau esu buvęs pas jį kelis kartus. Ne visada pavykdavo išspręsti problemas. Bet supratau, kad jis yra gilus žmogus, gyvenimo plonybes gerai jaučia ir supranta. Tada tebuvo tik tokia nuojauta, kuri visiškai pasitvirtino, kai vėliau tapau jo kuratorius. Todėl atvykę į E. Palaimienės įstaigą viską detaliai išaiškinom, kodėl reikia šios įstaigos meno žmonėms. Sutarėm, kad aš pasiprašysiu Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Ksavero Kairio, kad mus priimtų ir tada sudėsime taškus problemai.

Kai abu buvome K. Kairio kabinete, jis aiškino, kad reikėtų užbaigti statybą, jei bus skundų Maskvai, kaip nors išsiaiškinsime: „Menas yra žmonijos kelrodis, tegu baigia.“

Kad nebegrįžčiau prie S. Maušovičiaus, užbėgsiu į priekį, į vėlesnius laikus. Tada atėjęs pas mane į kabinetą pasakė: „Jums pirmam pasakau, kad parašysiu pareiškimą, kad atleistumėt iš tarnybos, nes išvykstu į savo tėvynę – Izraelį.“

Išvyko į savo tėvų žemę, bet ten gyveno nebeilgai – mirė.

O ką siūlote savo vietoje, paklausiau. Bet apie tai vėliau, ilga istorija.