Naujausios
Partijos lyderis J. Lukauskas atvykęs iš LKP CK institucijos, gerai žinojo jos užkulisius, galimas problemas. Prieš pradedant Inžinierių namų kūrimą vieną kartą jis man sako: „Žinote, kas man į galvą atėjo. Tokios veiklos nėra nė viename mieste. Gali kai kam kilti visokių minčių, kam to reikia ir taip toliau. Reikėtų informuoti apie tai Centro komiteto sekretorių, geriausia, kaip man atrodo, Valerijų Charazovą“.
Antrasis sekretorius, kaip visi žinojom, buvo atsiųstas iš Maskvos. Pasiruošiau pokalbiui ir, iš anksto susiskambinęs, atvykau paskirtu laiku. Išdėsčiau numatomas veiklos kryptis. Išgirdau jo tvirtą nuomonę – labai gerai, kad Vykdomasis komitetas rodo iniciatyvą žadinti techninės inteligentijos saviraišką.
– Veikit, pritariu, būdamas mieste būtinai apsilankysiu Inžinierių namuose, jeigu, žinoma pakviesit kaip aviacijos pramonės inžinierių, – juokaudamas užbaigė pokalbį. Tačiau į Šiaulius jis neatvyko, nes netrukus į šias partines pareigas buvo atsiųstas iš Maskvos naujas antrasis sekretorius Nikolajus Dybenka. Likimas lėmė, kad su juo vėliu teko daug bendrauti, pažinti, kas jis toks.
Na, o Lukausko nuojauta buvo pagrįsta. Partijos komitetas sulaukė „aktyvių“ partiečių laiškų: kodėl Vykdomasis komitetas uždarinėja vaikų darželius, steigia kažkokias biurokratines įstaigas ir panašaus turinio depešų... Bet paaiškinus, kad tai – ne koks tai išmislas, o yra pritarimas, skundai toliau nekeliaudavo.
Dabar reikėjo surasti vadovą, kurio intelektualinis išprūsimas ir gabaus organizatoriaus savybės būtų viename asmenyje.
Rašydamas disertaciją dažnai lankydavausi bibliotekose. Ieškant man reikalingos medžiagos pastebėjau jos darbuotoją Vaclovą Vingrą, kuris turėjo gerą orientaciją apie organizacines problemas, aktualias tame laikmetyje. Apsvarstę kelias kandidatūras apsistojome ties V. Vingro persona.
Miesto partijos lyderis J. Lukauskas pritarė mūsų siūlymui ir pavedė tuometiniam saugumo komiteto vadovui Petrui Čudui pateikti informaciją. Po savaitės J. Lukausko kabinete tryse skaitome pažymą.
– Mes žinome, kad Vingras sumanus darbuotojas, neturime jokių pretenzijų. Parašėme pažymoje tą, kas yra dokumentuose. Jeigu užims siūlomas pareigas, jokių abejonių, kad darbuosis gerai, – baigė pareigūnas.
– Bet žiūrėk, kad nebūtų taip, kaip su Paulausku... – pridėjo Jonas.
– Garantuoju, draugas sekretoriau, kad nieko panašaus nebus, – užtikrino P. Čudas.
Paskirtas Inžinierių namų vadovas veikė labai prasmingai, negailėdamas laiko, dažnai pavogdamas jį iš šeimos. Produktyvia veikla buvo patenkinta visa miesto techninių profesijų inteligentija, įmonių vadovai.
Be Inžinierių namų buvo galima išsiversti ir anksčiau, dabar jų nebėra. Kai kas sako – dabar jų ir nereikia, galima viską įsigyti, sužinoti, tik turėk pinigų. Yra kitų techninės inteligentijos bendravimo formų, dabartinių, tikriausia efektyvesnių. Tačiau už pinigus proto nenupirksi, jie nevienija žmonių – bet rūšiuoja. Tik visuomenės interesų PRIORITETAS, tegali mūsų mažai šaliai sukurti ateitį, jeigu išmoksime bendrauti ir suprasti kitą žmogų – savo ir svetur.
Manau, kad ir mums tiktų kinų išmintis – legenda. Senais, labai senais laikais, per didžiulę dykumą keliavo išminčius. Jis norėjo pasikalbėti apie savo šalies ateitį. Po kelių dienų pamatęs dirbantį žmogų, paklausė – ką jis daro. Sulaukęs atsakymo „skaldau akmenis, noriu sau namą pasistatyti“, trumpai pasikalbėjęs nuėjo toliau. Pamatęs kitą dirbantįjį to paties paklausė. „Skaldau akmenis, juos parduosiu, savo būstą jau turiu“, – irgi pokalbis buvo trumpas.
Išminčiaus kelionė tęsėsi, kol pamatė trečią akmenskaldį. Paklausė to paties, ką daro. Ir sulaukė atsakymo: „Katedrą statau“. Ir tada jie, tris dienas ir tris naktis kalbėjo apie Katedrą, kaip ji reikalinga žmonėms...
Ar mes pradėsime savo krašte katedrą statyti visiems?
Apie Inžinierių namų įkūrimą, papasakojau labai detaliai, norėdamas pasakyti, kad praėjusiais laikais planinės ekonomikos sąlygomis, reikėjo labai daug pastangų, kad padarytum ko labai reikėjo, kam turėjome resursų ir galimybių, privalėjom apeiti biurokratines to meto taisykles, viską darėme ne sau, neturėjome jokios asmeniškos naudos, be papildomų rūpesčių, atsakomybės ir rizikos savo karjera. Išklausydavome gyventojų, visuomeninių organizacijų, pareigūnų nuomonę, atsižvelgdavome į spaudos informaciją. Žinoma, pageidavimų būdavo daugiau negu galėdavome įgyvendinti.
