Naujausios
Šiais metais birželio mėnesio pabaigoje netikėtai sulaukiau Šiaulių miesto mero Artūro Visocko skambučio. Miesto vadovas pasiteiravęs apie mano gyvenimą, pakvietė apsilankyti Šiauliuose, liepos 6 dieną: Šiaulių katedroje bus miesto simfoninio orkestro koncertas, minint Lietuvos valstybės svarbiausią datą.
„Kviečiu dalyvauti šiose iškilmėse, jeigu galite“, – užbaigė meras.
Kvietimą priėmiau su padėka ir atvykau į Katedrą. Prieš koncerto pradžią miesto vadovas, įvardijęs liepos 6 dienos reikšmę Lietuvos gyvenime, priminė susirinkusiems, kad ir Vilius Kazanavičius yra gimęs šią dieną ir jam šiandien sukanka 85 metai. Įvardijo svarbesnius darbus man dirbant miesto Vykdomojo komiteto pirmininku, palinkėjo sveikatos ir geros nuotaikos.
Dalyviai pritarė mero pasakytoms mintims, suteikė man žodį. Negalėjau susirinkusiųjų į iškilmingą minėjimą – koncertą trukdyti. Padėkojau Šiaulių miesto žmonėms, to meto bendražygiams už tuos 23 metus, kai gyvenau ir dirbau Šiauliuose. Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime yra reikšmingesnis tarpsnis, kada nors dalinai gali įgyvendinti savo svajas, siekius. Man niekada asmeniniai interesai nebuvo svarbiausi, visada norėjau, kad būtų geriau visiems ir tik tada pajaučiu dvasinį poilsį.
Ano meto laikais mažai buvo literatūros apie pareigūno gyvenimo prasmę. Informacijos nepraleisdavau. Kaip dabar suprantu, buvau naivokas, tikėjau, jei esi teisus – viskas bus gerai. Mano žmona Genovaitė vis klausdavo, kelintą kartą skaitai „Don Kichotą“? Man patiko, kad romane daug nepasiekiamos teisybės, bet prasminga jos siekti.
Kelias į Šiaulius
Į miestą atvykau 1957 metais ieškodamas darbo. Buvau baigęs Vilniaus geležinkelių transporto technikumą. Kadangi specialistai buvo ruošiami visai tuometinei Sąjungai, todėl jį baigęs su pagyrimu galėjau išsirinkti bet kurią respubliką.
Mūsų statybininkų kursui tik viena vieta buvo skirta Lietuvoje. Visi susirinkę vienbalsiai palikome ją silpnos sveikatos Juozui. Aš pasirinkau Ukrainą, ten ir nuvykau. Buvau paskirtas statybos meistru darbų vykdytojo bare – Mukačiove, Vakarų Ukrainoje. Puikus kraštas, klimatinės sąlygos daug geresnės nei Lietuvoje.
Į Karpatų kalnus tada nerekomenduodavo vykti, bet prieškalnes lankydavau. Ten gyveno madjarai, senovinė vengrų tauta, dauguma ir darbininkų iš ten atvykdavo. Rusų kalba šiaip taip susikalbėdavom, jie tarpusavyje bendravo savo kalba.
Nežinau, kaip susiklostė kitų tautybių žmonių: čekų, vokiečių... – likimai, jų buvo nemažai. Įdomu man buvo ir tai, kad gyvenau Ukrainoje, bet ukrainietiškai kalbančių žmonių nesutikau, bendravimo kalba buvo rusų.
Įdomi draugystė užsimezgė su vokiečiu Johanu Štrausu, nieko bendro neturinčiu su žymiuoju kompozitoriumi. Mes iš Mukačiovo vykdavome kasdien į kitą geležinkelio stotį traukiniu. Kelionė užtrukdavo apie valandą. Išsikalbėjom, pasirodo jis karo metais buvęs generolo feldmaršalo F.Pauliaus štabe: kaip jaunesnysis karininkas tvarkė ūkinius reikalus. Papasakojo su smulkmenomis apie neišvengiamą išsigelbėjimą. Armija badavo, baisūs šalčiai, išsekę šaudmenys, ginklai.
Lageryje karininkams dirbti nereikėjo, dažnai aplankydavo lengvuoju automobiliu atvežamas F.Paulius. Mano bendrakeleivis neblogai kalbėjo rusiškai, rusų kalbos mokėsi visi karininkai belaisviai.
Kelis kartus J.Štrausas mane pakvietė į namus pietums. Ne tik pavalgydavom skaniai, bet vaišindavomės raudonu vynuogių vynu, kurį gamindavo tuomet veikiančiame vienuolyne. Teko ir man su bendradarbiais ten apsilankyti, prie vienuolyno vartų buvo prekiaujama pilstomu puikiu vynu.
Neilgai truko mano neblogas viengungio gyvenimas. Gavau kvietimą į karinį komisariatą – įteikė pranešimą apie privalomą karinę tarnybą. Būdavo, kad geležinkelių darbuotojams atidėdavo tarnybą, bet man buvo nurodyta data, kada turiu išvykti. Kai komisariate komisija paklausė, kur norėčiau tarnauti, kokiuose daliniuose, neturėdamas jokio supratimo, pasirinkau geležinkelius. Susižvalgę tarpusavyje komisijos nariai pritarė.
Gavau savaitę atostogų atsisveikinti su tėvais, davė bilietą traukiniu iki Obelių geležinkelio stoties ir atgal. Nustatytą dieną buvome susodinti į traukinį prekiniuose vagonuose, kur buvo miegojimui įrengtos lentynos. Kelias savaites keliavome nežinia kur. Lydintis seržantas neturėjo teisės pasakyti, kur vykstame. Tik šaltokas oras signalizavo, kad esame jau toli.
Išlaipino Kazachstane, Esilio geležinkelio stotyje, ten jau buvo iškritęs pirmas sniegas. Ką neįprasto, nematyto pamatėme – tai gal 10–15 metrų aukščio grūdų stirtas, apsnigtas sniegu. Po pusvalandžio kelionės rikiuotėje įėjome į mūsų dalinio teritoriją. Ten – tiesiai į pirtį, nukirpo, išdavė karines uniformas, batus, pamokė, kaip apsivynioti autus ir – į „kazarmą“, iš lentų sukaltą baraką.
Mūsų skyriuje buvo 25 įvairių tautybių žmonių: ukrainiečių, rusų, uzbekų, totorių ir aš vienas lietuvis. Prisistatė tiesioginis vadas, kaip vėliau sužinojome, ukrainietis seržantas. Po poros savaičių supratome, kokia mūsų karinė misija – nutiesti geležinkelį grūdų išvežimui, nes kelių nebuvo, vyko plėšinių įsisavinimas. Važinėdami į darbą per stepę, be jokių kelių, matėme laukuose ne tik didžiules grūdų krūvas, apsnigtas, garuojančias; sulaužytus sunkvežimius, sugedusius traktorius, kombainus... Vadai nuolat aiškino apie mūsų uždavinius, tik niekas nebandė pasakyti, kad tai, ką matėme aplink, yra didžiulė valstybės klaida, netvarka.
1956 m. žiema buvo labai šalta. Naktimis temperatūra nukrisdavo iki 46 laipsnių šalčio. Barakuose buvo „rojus“, ištisą parą kūrenome metalinius pečiukus. Tačiau, kai gyvendavome palapinėse, jie mažai tepadėdavo. Atsikeldavome apšerkšnijusiais veidais. Nušalau per rytinę mankštą abu veidus – gavau tris dienas atostogų, kūrenau pečiukus, neleido eiti į darbus.
Nemažai kareivių, važinėdami traktoriais ar sunkvežimiais, nušaldavo kojas arba net mirtinai sušaldavo. Džiaugėmės sulaukę pavasario, po to buvo karšta, per 30 laipsnių šilumos, vasara. Prasidėjus 1956 m. Vengrijos įvykiams supratom iš savo vadų – reikia būti pasiruošusiems, gal tiesti, gal remontuoti ar ardyti geležinkelius: tokia geležinkelio dalinių užduotis karo metais. Ir štai vieną vidurdienį sulaukėm vadų komandos, baigti darbus ir nustatytą valandą susirinkti aikštėje.
Pakelta pulko vėliava, paruošta tribūna kalbėtojams. Vado pavaduotojas politiniams reikalams tribūnoje. Perskaito TSKP politinio biuro nutarimą apie Stalino ir Berijos nusikaltimus, pareigūnų kankinimus, nekaltų žmonių kalinimą ir trėmimus. Sugrįžę į barakus pasikalbėjome tarpusavyje, bet jokių diskusijų šiuo klausimu nebuvo. Nieko nebuvo užsiminta apie tai ir politinių užsiėmimų metu. Išgirdome, o vėliau – tyla.
Dirbome, tiesėme geležinkelį, baigėsi vasara, ruošiamės piktai žiemai, tarnybos liko dar dveji metai. Bet gaunu šaukimą skubiai atvykti į pulko štabą. Atvykau, nežinodamas ko. Prisistačiau ten esančiam karininkui. „Jūs, eilini Kazanavičiau, pagal TSRS gynybos ministro įsakymą esate demobilizuojamas, remiantis Vyriausybės direktyva sumažinti kariuomenę vienu milijonu karių“. Trijų dienų laikotarpyje turite pasiruošti kelionei, gausite bilietą iki tėviškės, jeigu ten ruošiatės sugrįžti, ir maisto davinį kelionei.
Leitenantas paklausė, kur mano pageidaujama kelionės geležinkelio stotis, viską surašė, palinkėjo sėkmės. Iš pradžių netikėjau, bet po trijų dienų buvau palydėtas į stotį, įsodintas į traukinį ir atvykau vėlyvą rudenį namo. Su rogėmis sutiko tėtis.
