Naujausios
Bedarbis. Teismas
Revizijos medžiaga buvo perduota prokuratūrai, prasidėjo tardymai. Į paaiškinimus nebuvo atsižvelgta. Medžiaga perduota teismui. Siūloma mane nubausti vienerius metus kalėjimo, pavaduotoją – dvejiems metams.
Laukėme teismo, tapau bedarbiu. Su žmona Genovaite apgalvojome tolimesnį gyvenimą, kaip jį išgyventi su mažamete dukrele iš 55 rublių mėnesinės algos, gal tėvai padės. Man sugrįžus kelsimės gyventi į kaimą, ten lengviau bus susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą, nes dabar turimą dviejų kambarių butą privalėsime per nustatytą laiką palikti, kadangi jis yra žinybinis.
Teismas vyko Rokiškio rajone, nes ten įrenginėjant karinių ešelonų išlaipinimo platformą, atseit, yra prirašymų, neatliktų darbų ir t. t. Teismas tęsėsi keturias dienas, buvo apklausta per 30 liudytojų. Vykdamas į teismą atsisveikindavau su žmona ir dukrele, vakare sugrįždavau. Ir ketvirtą vakarą buvau namuose. Mus abu su Broniumi išteisino – jokio nusikaltimo prokuroras neįrodė. Tik vėliau sužinojau, kad tarybiniais laikais prokuratūros iškeltos bylos labai retai buvo pralaimimos.
Stambiaplokščių namų gamyba
Pradėjau ieškoti darbo. Įsidarbinau gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje techninio skyriaus vadovu, vėliau cecho viršininku. Žinojau, kad už akių bendradarbiai pasišaipo, perskaitę straipsnį laikraštyje apie mano „išdaigas“. Bet greitai bendradarbiai ir gamyklos vadovai įsitikino, kad esu reiklus ne tik kitiems, bet pirmiausia sau. Greitai įgijau gamyklos vadovų visišką pasitikėjimą. Man tai buvo didelė dvasinė parama. Buvau patenkintas darbu, kiekvieną mėnesį gaudavau ne tik algą, bet ir premiją, todėl trise galėjome pagal to laiko poreikius gyventi normaliai.
Gamykla dirbo nepertraukiamu rėžimu visą parą, žiemą ir vasarą, gaminome stambiaplokščių namų detales. Tada buvo manoma, kad visoje Tarybų Sąjungoje bus įmanoma greičiau aprūpinti gyventojus butais.
Visą gyvenimą domėjausi naujovėmis, ieškodavau informacijos, įvairių vertinimų. Sužinojęs, kad maždaug tuo pačiu metu Prancūzija irgi buvo pradėjusi stambiaplokščių namų gamybą, tačiau pastatė tik vieną namą ir gamyklą uždarė. Kartais naktinėje pamainoje, ar, turėdamas laisvesnę valandėlę darbo metu, bandydavau ieškoti teisybės: ar mes einame teisingu keliu? Mano techniniai – ekonominiai paskaičiavimai rodė, kad darome nepagrįstai didžiulius nuostolius. O ką jau kalbėti apie architektūrą! Bet apie tai vėliau, kai aš jau dirbau LTSR Ministrų Taryboje pirmininko pavaduotoju.
Po kelerių metų darbo gamyklos ceche mane susirado tas pats partijos komiteto instruktorius J. Kiseliovas.
– Buvau pas direktorių, ar galime pasikalbėti, – užkalbino mano pažįstamas pareigūnas.
Nieko apie pokalbį su gamyklos direktoriumi neužsiminęs, pasakė, kad su manimi rytoj nori pasikalbėti partijos komitete Viktoras Jurgelevičius, jau pirmasis sekretorius.
Apsilankiau paskirtu laiku. Jis prisiminė sufabrikuotus, neteisingus kaltinimus, apgailestavo, kad taip įvyko.
– Pasikviečiau Jus todėl, kad laikas imtis didesnių darbų. Statybos ministerija atleidžia naujai pastatytos Remonto gamyklos direktorių, mes siūlysime Jūsų kandidatūrą.
Šiauliai – Vilnius
Tapau šios įmonės direktoriumi. Tie metai mano gyvenime buvo patys sunkiausi. Gamyba buvo visai sustojusi, finansiniai nuostoliai dideli, pereikvotas mokos fondas ir t. t. Ministerijos vertinimu įmonės veikla pripažinta nepatenkinama.
Neapsiforminau jokių ūkinės – finansinės veiklos rezultatų dokumentų, nes pirmtakui būtų teismas. Po metų darbo žmona Genovaitė klausia, kodėl vėl, kaip ir dirbant geležinkelio įmonėje, toks nekalbus, susirūpinęs, vėl naktimis kažką kalbi, blogai miegi? Dėkoju Šiaulių ligoninės vadovui K. Knizikevičiui už medicininę pagalbą.
Po metų gamykla pradėjo atsistoti ant kojų, ir aš taip pat. Teigiamai įvertino ūkinės – finansinės veiklos rezultatus ministerijos auditas. Po trejų metų sulaukiau statybos ministro R. Sakalausko pasiūlymo persikelti į Vilnių, užimti atsakingas pareigas ministerijoje. Sutikau.
1969 metais Šiaulių miesto vykdomajame komitete staiga atsirado dvi pirmininko pavaduotojų vakansijos. L. Stulgienei pasiūlyta kultūros veikla, man – statybų reikalai. Atsisakiau pareigų ministerijoje. Miesto taryba sesijoje pritarė mūsų kandidatūroms. Šiose pareigose dirbau ketverius metus.
A. Sniečkaus kabinete
1973 metais sulaukiau netikėto skambučio iš LKP Centro komiteto organizacinio skyriaus vedėjo V. Astrausko. „Mes pritariame Jūsų kandidatūrai į Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkus. Bet prieš tai nori susitikti LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus.“ Dabar, kai yra daug partijų, kiekviena stengiasi siūlyti savo kandidatus. Tada buvo viena, ji ir sprendė kadrų klausimus.
Partijos lyderis priėmė savo kabinete. Paspaudęs ranką, pasiūlė man ir lydinčiam V. Astrauskui sėstis už pasitarimų stalo.
– Gerai, kad jauni keičia mus, norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie Šiaulių miesto ateitį, problemas. Žinau, kad jų yra visur nemažai. Bet norėčiau išgirsti nuomonę dėl dviejų dalykų. Kodėl prekyboje klesti spekuliacija ir antras klausimas, kodėl Šiaulių batų įmonė „Elnias“ negali dabar pagaminti gerų batų, juk anksčiau savo produkcija garsėjo visoje Europoje.
Netikėti ir konkretūs klausimai, reikėjo greitos reakcijos ir jaučiau, kad bet kaip neatsakysi. Pradėjau nuo prekybos. Paaiškinau, kad drausmė labai svarbu, bet kai prekių trūksta...
– Suprantama, nutraukė pokalbį. Jaučiau, kad problemas žino ne mažiau negu aš.
– O dėl batų kokybės? Dirbant vykdomajame komitete ketverius metus, ne kartą teko girdėti apie šią problemą, aktyviai dalyvauti plečiant ir rekonstruojant šią įmonę.
Už 16 rublių pagaminti gerų batų neįmanoma. Importiniai kainuoja apie 100 rublių. Jų trūksta, žmonės stovi eilėse, noriai perka. Reikia įmonėje keisti įrengimus, technologijas, didinti dirbančiųjų atlygį...
– Gerai, kad esate įsigilinęs į šias problemas, čia nesvarstysime dabar. Po metų atvyksite pas mane, sukviesiu lengvosios pramonės specialistus, vadovus, turėsime išsamų pokalbį. Taigi po metų – palinkėjo sėkmės darbe.
Sugrįžęs į darbą naujose pareigose be kasdieniškų reikalų su įmonės vadovais ruošiamės, pasakyčiau, egzaminui.
Tačiau to nereikėjo. A. Sniečkus tais metais mirė.
Tą vasarą atvykęs į Šiaulių miesto šventę, atsisveikinant priminė.
– Ar, pirmininke, nepamiršai dėl „Elnio“ batų?
