Naujausios
Žinios – iš filmų
Jei anksčiau kas nors berniukui iš Kuršėnų būtų pasakęs, kad kada nors, po dešimtmečių, jis įgis kiokušin karatė antrą dan diržą, greičiausiai nebūtų patikėjęs. Valdemaras mėgo futbolą. Ir žaidė jį dar besimokydamas Daugėlių mokyklos pradinėse klasėse.
Mokytis penktoje klasėje atėjo į dabartinę Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklą, kurios rūsyje tuo metu jau veikė kiokušin karatė klubas „Dao“.
Ir štai vienuolikmetis, mėgęs žaisti futbolą, užsispyrė išbandyti šią sporto šaką. Ir, neslepia, tada jam atrodė, kad labai sunku nebus, juolab buvo matęs ne vieną kovinį filmą, kurį mėgdavo kartu su tėčiu žiūrėti. Atrodė, pradės treniruotis ir netrukus skraidys kaip kovotojai matytuose filmuose.
Bet pradžia nė iš tolo nebuvo panaši į regėtą kino juostose, ji buvo labai sunki, reikalaujanti daug ryžto ir atkaklumo, o treniruotės neapsieidavo be mėlynių.
„Bazė tada buvo visai kita, apsauginių liemenių turėjome tik dvi visai vaikų grupei, todėl treniruotis galėdavome tik pasikeisdami“, – sako V. Mitkus. Jis tebeturi ir savo mokiniams parodo išsaugotą vaikystės atsiminimą – apsaugos liemenę, kuri ir buvo toji viena iš dviejų.
Anot trenerio, karatė sporto entuziastams dabar visai kitokios galimybės siekti išsvajotų aukštumų ir įvertinimo. Dabar varžybos kone kiekvieną savaitgalį – nelaimėjai šiose, netrukus laukia kitos, kuriose galbūt laimėsi ir gausi motyvacijos eiti toliau. O tuomet, prieš dešimtmečius, varžybos būdavo vos dukart per metus: nelaimėjai vienose, iki kitų varžybų vėl laukia pusmetis sunkaus darbo – motyvacijos nedaug.
„Dabartiniams vaikams, kaip ir man kadaise, atrodo taip pat – kad karatė nieko sudėtingo“, – sako treneris.
Tačiau būtent dėl didelio ir sunkaus krūvio nemažai vaikų, anot jo, tiesiog neištveria ir pasitraukia.
Didysis sportas
Skirtingai negu šešiolikos metų sportininkai, jaunesnieji kiokušin karatė treniruotėse turi būti su maksimaliomis apsaugomis – liemenėmis, pirštinėmis, kt. – kad nebūtų nė menkiausio tiesioginio sąlyčio kūnais.
Laikas, kol vaikams sukanka 16 metų, pasak V. Mitkaus, ambicijų laužimo ir patirties kaupimo laikas. Jei kantrybės jaunam sportininkui užteks, realu, kad jis įžengs į didįjį sportą.
„Ir mano paties pasiekimai prasidėjo tik nuo 16 metų, kai pagaliau galėjau nusiimti apsaugas“, – šypsosi kuršėniškis.
Tada jis pateko į Lietuvos rinktinę ir netrukus su dviem kuršėniškiais Egidijumi Jankumi ir Artūru Samuliu lydimi trenerio Vygando Milieškos išvyko dalyvauti į pirmąjį Europos čempionatą Bulgarijoje. Deja, tąsyk nieko gero neišėjo. Juokiasi, grįžo su ašarų pakalne ir baisiu nusivylimu. Nepaisant to, pirmadienį – vėl į salę, vėl treniruotė.
Po metų, 2005-aisiais, Lietuvos čempionate nuo pirmosios vietos liko per plauką: penktoji teisėja pakėlė kovos konkurento kauniečio Ernesto Klevo pergalingą ranką. V. Mitkus liko antras.
Tais pačiais metais – Europos čempionatas Danijoje. Kuršėniškis – pirmajame aštuntuke.
Besimokydamas Kuršėnų L. Ivinskio gimnazijos baigiamosiose klasėse V. Mitkus tapo kiokušin karatė klubo „Dao“ trenerio V. Milieškos asistentu.
Ir jau žinojo, ką studijuos baigęs gimnaziją. Įstojo į Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto kūno kultūros ir sporto specialybę.
Mokėsi Šiauliuose, gyveno Kuršėnuose, ir toliau, pats sako, ne dėl sportinio rezultato, o dėl savęs treniravosi klube „Dao“.
2011 metais trenerio V. Milieškos iniciatyva Kuršėnų sporto mokykloje kiokušin karatė užregistruota oficialia neformaliojo ugdymo sporto šaka. Valdemaras tapo treneriu. Tame pačiame Sporto mokyklos pastate patalpas išsinuomojo ir „Dao“ klubas.
„Susirinkau pradinio rengimo, 7–12 metų vaikų grupę, iš viso 18 vaikų. Prasidėjo su jais sunkus darbas ir mano, trenerio, karjera“, – šypsosi pašnekovas.
Ir reikia pasakyti, kad iki šiol jam sekasi puikiai. Emiliją Lidytę vadina pirmąja geriausia savo sportininke, jaunučių grupėje laimėjusia čempionatus net kelerius metus iš eilės.
Gerų žodžių V. Mitkus negaili ir nuo pirmųjų jo karjeros metų kiokušin karatė pas jį lankantiems sportininkams Gvidui Rimkui ir Lukui Neimantui. Lietuvos rinktinės nariams ir daugkartiniams Lietuvos čempionatų laimėtojams. Beje, šie jaunuoliai šiųmečiuose Šiaulių rajono sportininkų apdovanojimuose atsidūrė tarp geriausių rajono sportininkų.
„Labai tikiuosi, kad šie sportininkai nesustos ir sieks aukštų rezultatų Europos ir pasaulio čempionatuose suaugusiųjų amžiaus grupėje ateityje. Linkiu jiems didžiulės sėkmės.“
Svarbiausia – ryšys
Kiokušin karatė – labai daug ištvermės ir didelio emocinio krūvio reikalaujanti kovų meno šaka. Tai todėl kai kurie vaikai ir neišlaiko, meta užsiėmimus. Kad pavyktų, būtinas nuolatinis vaikų, jų tėvų ir trenerio bendradarbiavimas – tik taip įmanoma palaikyti (ir sulaikyti) vaikus, kai jiems nesiseka arba iki pirmosios pergalės dar laukia daug treniruočių.
„Toks ilgametis tikslų siekimas labai prisideda prie asmenybės formavimo, žmonės, sugebantys išsikelti aukštų tikslų ant tatamio, jų pasiekia ir gyvenime“, – įsitikinęs V. Mitkus.
Sako, kad koją būsimiems karatė čempionams pakišo ir pastaroji pandemija – „jos dėka“, įsitikinęs treneris, prarastas ne vienas perspektyvus sportininkas, kuris jau šiais metais būtų galėjęs žengti į didįjį sportą, į Lietuvos, į Europos kiokušin karatė čempionatus.
Deja, karantinas, anot meistro, „išmokė“ vaikus patingėti, pripratino mokytis per telefoną ir neišėjus iš namų, taigi, nepajudinus nė piršto.
„Panašiai prieš kelerius metus buvo atsitikę ir su vienu mano geriausių sportininkų Gvidu. Kai jam buvo 14–15 metų netikėtai nusprendė atsisakyti karatė ir žaisti futbolą. Koks sportininkas, individualistas iš prigimties – toks, koks reikalingas kovos sporte! Dievo duoti duomenys! Netikėtas jo apsisprendimas – tragedija treneriui... Gerai, kad jaunuolis laiku suprato, jog kolektyvinis žaidimas, koks yra futbolas, ne jam. Dabar šis sportininkas kiokušin karatė aukštumose“, – pasakoja geriausias Šiaulių rajono treneris ir Kuršėnų kiokušin karatė klubo prezidentas V. Mitkus.
Tiesa, prieš futbolą ir pats neturi nieko prieš. Praėjusią vasarą žaidė Šiaulių rajono vyrų mėgėjų futbolo lygoje ir buvo pripažintas rezultatyviausiu žaidėju. Taigi futbolas Valdemarui – mėgstamas užsiėmimas. Vis dėlto jam kur kas mielesnis kiokušin karatė.
Jis žino, kaip sudominti savo mokinius. Pasakoja, su mažiausiais savo sportininkais per treniruotes žaidžia gaudynes ir stengiasi tyčia jiems nepasiduoti, nebent vaikai pralenktų – toks būdas ieškant abipusio ryšio pasiteisina su kaupu.
„Esmė – nusileisti iki vaiko lygio, būti tokiu pat septynmečiu kaip ir jis, žaisti kaip jis, juokauti lygiai taip pat“, – bendravimo paslaptimis dalijasi 34 metų treneris.
Jei reikia pasitarti, suplanuoti savaitės užsiėmimus, pasikalbėti, aptarti, išklausyti, jis visada atsisėda ant salės grindų šalia savo sportininkų, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų. Sako, kad žvilgsnis ne iš aukšto – betarpiškumo ir abipusės pagarbos gestas – juk tokia ir yra karatė esmė.
Tas pats ir kiekvienais metais vykstančiose karatistų stovyklose – stovyklos programa, veiklos ir pramogos derinamos su sportininkų norais ir treniruočių tikslais. Dažniausiai šios stovyklos tampa pačiu geriausiu laiku, praleistu vasarą, kupinu nuotykių, emocijų, patirtų kartu, kuris skatina ir toliau užsiiminėti šia sporto šaka – ryšys ir pagarba svarbiausia.
Nuo praėjusių metų rugsėjo mažiausių karatistų grupę „Dao“ klube lanko ir šešiametis V. Mitkaus sūnus Pijus. Jam jau teko dalyvauti net varžybose.
„Sūnui ši sporto šaka labai patinka. Kol kas neaišku, ar jis labiau džiaugiasi buvimu su kitais vaikais, ar sportavimu. Bus matyti“, – šypsosi Valdemaras ir prasitaria, kad norėtų, jog sūnus išties pamiltų šią sporto šaką.
Penkis kartus per savaitę vykstančių treniruočių krūvis išties nemažas. Į kiekvieną treniruotę susirenkantys sportininkai trenerį būtinai pasveikina specialiu gestu „Os“, kuris ir yra karatė prasmė. Kiekvienoje treniruotėje treneris, kaip ir jo mokiniai, būtinai vilki kimono. Tik V. Mitkaus kimono apjuostas juoduoju diržu su dviem auksinėmis juostelėmis – meistriškumo ženklu.
Tikėkimės, kad ateityje juostelių bus ir daugiau.
