Naujausios
Pasaulis aplink mus kunkuliavo, atgijo komunizmo šmėkla – raudonasis maras. Ir štai Antrasis pasaulinis karas, tėvynės laisvės nebėra, gyvuliniuose vagonuose žmonių tremtis, nacionalizacija, tautos patriotai išeina kovoti su okupantais.
Kiek tragiškų žmonių likimų mena Jurgaičių piliakalnis su kryžiais ir kryželiais, žmonės važiuoti ir pėsti vežė ir nešė, statė kryžius, tikėjo, kad ateis laikais, išsipildys ir viltis – tautos laisvė, tauta bus laisva. Bet mes tautos laisvę išsikovojome po penkiasdešimties metų.
1961 metais kančių ir vilčių kalnas buldozeriais buvo nušluotas barbariškai, griuvo lietuvio pūslėtomis rankomis pagaminti mediniai ir metaliniai kryžiai. Daug kartų vyko naikinimo akcijos, bet kryžiai vėl išaugdavo. Žmonių tikėjimas buvo tvirtesnis už valdžios naikinamą galią. Kryžiai buvo statomi naktimis, slapčia.
1961 metais dirbau Šiaulių rajono vykdomajame komitete, gerai pažinojau kalno naikinimo vajaus organizatorius ir vykdytojus, kurie, nepraėjus ilgam laikui, nemirė savo mirtimi, išėjo iš gyvenimo tragiškai, nusišovė, paskendo pajūryje ar kitaip baigė gyvenimą. Ar tai nebuvo Dievo rykštė?
Kryžių kalnas pradėtas tvarkyti atkūrus nepriklausomybę, sudarius 1989 metais Kryžių kalno priežiūros ir tvarkymo tarybą.
Pagrindinius darbus teko padaryti iki atvykimo 1993 metais popiežiui Jonui Pauliui II. Buvo padaryti užlipti į kalną ąžuoliniai laiptai su turėklais, pagaminta liaudies meistro R. Leparsko nauja Dievo skulptūra, ąžuolu išgrįsta aikštelė. Likus kelioms dienoms iki vizito, prie paminklo kilo gaisras. Gerai, kad buvo laiku pastebėta ir užgesinta, bet ąžuolinės aikštelės grindinys išdegė. Teko naujai išgrįsti aikštelės grindis su apvadais ir pašalinti degėsius. Aš jau tada kėliau klausimą uždrausti žvakių deginimą, prekeiviams – jų pardavinėjimą. Kitu atveju – įrengti menišką kalvystės meistrų aikštelę-žvakidę. Ir štai šiemetis didelis gaisras – tai mūsų aplaidumas, nepakankamas dėmesys priešgaisrinei apsaugai. Taip gali supleškėti visa mūsų šventa, viltimis išpuoselėta vieta.
Nepaskelbus karo užpuolus Rusijai brolišką Ukrainos žemę, su didžiuliu entuziazmu ir patriotiškumu narsiai kaunasi ukrainiečiai už savo gimtąją žemę. Jų kova man asocijuojasi su patriotišku 1939 metų Suomijos karu, kai tautos patriotai neleido okupuoti savo tautos. Tik dalis žemės buvo atrėžta ir liko okupuota, pavadinta Karelija.
Tarybiniais laikais dirbant miesto komunaliniame ūkyje ne kartą teko važiuoti dėl granito tarybiniams stabams. Už Ladogos ežero yra miestas Pitkeranta ir kalnakasybos įmonė, o pats granito karjeras už 20 kilometrų prie Ladogos ežero įsikūręs buvusio suomių vienuolyno pastatuose. Labai graži bažnytėlė su gražiu rausvo granito cokoliu, gražios architektūrinės išvaizdos, kurioje įsikūręs granito apdirbimo cechas.
Vieną gražią dieną karjero viršininkas pasiūlo man nuvažiuoti į suomių kapinyną. Aš su įdomumu sutikau ir mes su PAZ autobusiuku už kokių 5 kilometrų pasiekėme įlanką su retai augančiomis neaukštomis pušimis. Ir ką aš pamačiau: paminklų apie pusmetrio aukščio pamatėlius ir šalia nuverstus ant žemės gulinčius rausvo granito paminklus. Kapinaitės nedidelės, daugiau kaip 50 kapų iš vienuolyno laikų. Skaudu buvo žiūrėti, kaip niokojamas TSRS okupuotas kraštas. Pasakiau – tai dvidešimtojo amžiaus barbarų darbas. Tokia tarybinės valdžios pasaulėžiūra – naikinti viską svetimose šalyse. Ar pas mus ne taip buvo po karo: tremtis, žmonių šaudymas, nacionalizacija.
Šiandien mes privalome nuo žemės paviršiaus nušluoti autoritarinės tarybinės valdžios stabų palikimus: paminklus, penkiakampes žvaigždes, kolaborantų vardais pavadintus gatvių pavadinimus ir kita. Man teko savo gyvenime statyti ir griauti tarybinių stabų paminklus mieste.
Reikia galvoti neskubant, kad reikės pašalinti karių palaikus nuo mūsų šventovės katedros tvoros, tai ne vieta „išvaduotojams“. Palaikus civilizuotai pagarbiai perlaidoti į Ginkūnų karių kapines su lozungu „žuvęs karys nebe priešas“. Tegul kapinės katedros pašonėje miesto centre neprimena slogių prisiminimų ir okupacinių laikų.
