Naujausios
O po abitūros egzaminų ir išleistuvių susipažinau su kita mergina ir kiek padraugavus jį pakvietė mane į namus pas tėvus. Gyveno ji anapus geležinkelio (tuomet tai buvo toli). Sutemo ir man pasiūlė pernakvoti, nes kur naktį eisiu. Paskambinau mamai, dar tos mergaitės mama su manąja pakalbėjo ir gavau leidimą likti. Tada taip reikėjo.
Miegojau atskirame kambaryje, tiesa, dar kiek pasėdėjome, bet merginą pašaukė tėvai ir ji paliko mane vieną. Ji svajojo apie mokslus konservatorijoje, tad, dar palinkėdama labos nakties, padainavo lopšinę:
Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis
Ir sparneliais lengvai tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu
Ir pernakt naktužėlę, budėsiu čia aš.
Taigi – jokio sekso, o tik lopšinė. Štai kaip gyvenome. Į konservatoriją ji įstojo, dar kiek padraugavome, bet kažkodėl išsiskyrėme. Aš stojau į hidromelioracijos fakultetą Žemės ūkio akademijoje. Tai buvo kažkoks nesusipratimas, kaip ir daugelis nesusipratimų mano gyvenime. Bestudijuodamas supratau ne ten pakliuvęs, nes vanduo turi tekėti ten, kur nori tekėti, o ne ten, kur žmogus užsinori jo tėkmę pakreipti. Viskas susiklostė taip, kad Šiaulių melioracijos valdybos viršininku dirbęs pusbrolis pasiūlė siuntimą, padidintą stipendiją ir išvažiavau.
Mokiausi prastai ir būčiau iš akademijos išlėkęs, bet dalyvavau saviveikloje – tapau estradinio ansamblio konferansjė, vedžiau diskotekas, vaidinau studentų teatre, rašiau akademijos laikraštyje „Žemės ūkio specialistas“, o sovietmečiu tokios studentų iniciatyvos buvo skatintinos, tad mane laikė. Tiesa, saviveikloje irgi ne ką pasiekiau: studentų teatre suvaidinau tik vieną vaidmenį ir tą patį Bekampį A. Keturakio „Amerika pirtyje“.
Laikiau save nenusisekėliu, o ir draugai – kažkokie ieškotojai, nežinia ko siekėjai buvo. Štai studentų ansamblio būgnininkas Algis Tamošauskas pergyveno, kad jį vadino Tamošium, todėl pirmosiomis atgimimo dienomis išvykęs į Vokietiją iškart pasikeitė pavardę į Birka. Tamošauskas jam negražu, o Birka gražu, be to, kaip jis sakė, tai labai populiari pavardė Vokietijoje.
Kitas draugas – puikus baleto šokėjas, bet kartą spektaklio metu įkrito į orkestro duobę. Visas Vilnius kalbėjo, jog šokėjas buvo girtas. Kas manim tikės, bet labai norėjosi visiems pasakyti, jog prieš pat spektaklį jį mačiau ir buvo blaivut blaivutėlis, o tiesiog neapskaičiavo šuolio. Vėliau tapo vienu mūsų baleto primarijum, bet gaila, anksti mus savo noru paliko.
Melioracijos praktikas atlikdavau Šiauliuose. Čia daug apie laukų drėkinimą irgi nesužinojau, nes dirbau Bermudų trikampyje. Tai buvo vieta Šiaulių rajone, kurion ryte išvykę melioratoriai visai dienai dingdavo. Niekas jų nerasdavo. O įlįsdavom kokiam miškelį ir pliekdavome kortomis. Nors darbus kažkaip padarydavom.
O Žemės ūkio akademijoje dienas leisdavau irgi ne prie hidromelioracijos vadovėlių, o Kauno dramos teatre, kuriam vadovavo J.Jurašas, po to J.Vaitkus, ir muzikiniame teatre, kuris tuomet garsėjo pantomimos grupe, vadovaujama M. Tenisono.
Tad nutikimų būta daug. Atrodytų, neįtikėtinų. Štai Kauno dramos teatre stebėjau J. Glinskio pjesę „Kingas“. Sėdėjau gan patogiai – antroje eilėje per patį viduriuką. Prieš mane, pirmojoje eilėje įsitaisė išsipusčiusi moteriškė. Buvo gilus sovietmetis ir supratau, jog – tai ar miesto pirmojo partijos sekretoriaus žmona ar vykdomojo komiteto pirmininko žmona, ar kitas aukštas pareigas užimančio valdininko žmona, nes atėjo į teatrą su šuneliu ir laikė jį pasisodinusi ant kelių. Suprantama, neįtakingos moters niekas su šuneliu į teatrą nebūtų įleidęs. Manau, spektaklio režisieriaus J.Vaitkaus tą vakarą nebuvo, nes jis būtų tokio dalyko netoleravęs.
Šunelis ramus gulėjo ant šeimininkės kelių. Prasidėjo spektaklis. O veiksmas vyksta paauglių kolonijoje, tad iš pat pradžių pasigirdo spiegianti muzika, tamsa scenoje, išnyrančios kolonijos auklėtinių figūros. Šuneliui tas nepatiko ir jis lodamas ištrūko iš moteriškės rankų, nulėkė scenon ir ėmė kabintis į aktorių kelnių padelkus. Aktorius R. Sabulis gyvūnėlį pagavo ir atnešęs salėn atidavė jį šeimininkei. Supratau, jog aktorius irgi žinojo, kas toji ponia ir kiek ji įtakinga. .
„Kingas“ kartais vykdavo su viena pertrauka, o kartais ir be jos. Tą vakarą pertrauka buvo. Į antrą veiksmą moteris grįžo jau be šunelio. Kažką, matomai, iš budėtojų pristatė jį globoti. Bet moteriai be augintinio buvo sunku, ji per petį vis žvalgėsi į salės gilumą, mat Kauno dramos teatro įėjimas salėn ne iš šonų, o iš nugaros, kur turėjo būti jos šunelis. Meilė šuneliui, o ne scenai nugalėjo ir moteris išėjo nebesulaukusi spektaklio pabaigos.
