Naujausios
Mano jaunystė sutapo su laiku, kai buvo kalbama apie pūvantį Vakarų pasaulio kapitalizmą, o pas mus – burzgiančius traktorius bei kombainus, soc. lenktynes. Besimokant Lietuvos žemės ūkio akademijos hidromelioracijos fakultete teko susidurti su karine katedra. Tapau ryšininku tarp studentų ir karininkų dėstytojų. Iš kolegų studentų surinkdavau po 5 rublius už egzaminą ir perduodavau juos karininkams. Šie pasirašydavo egzaminų knygutėse. Taip niekad karinėje katedroje egzaminų niekas nelaikė. O man nereikėdavo net 5 rublių dėti, tiesiog mano pastangos buvo įvertinamos parašu už egzaminą.
Greitai atpratau į karinės katedros užsiėmimus net vaikščioti. Pasirodydavau tik tada, kuomet reikėdavo surinkti po 5 rublius. Nors ir šiaip per karinius užsiėmimus nepervargdavau, nes buvome artileristai ir išstumiant iš garažų patranką mane sodindavo ant jos vamzdžio, nes mano svoris buvo tiksliai toks, kad patrankos vamzdis išsilygindavo ir ją nesunku būdavo stumti. Žodžiu, mano mokslai karinėje katedroje apsiribodavo pasėdėjimu apsikabinus patrankos vamzdį, ją išstumiant iš garažo ar parstumiant atgal ir tų 5 rublių surinkimu.
Surinktus rublius karininkams turėjau perduoti Kauno Žaliakalnio restorane „Tartu“. Nesakysi, kad tai buvo kažkuo ypatingas restoranas, kauniečius tuomet labiau traukė „Orbita“, „Trys mergelės“ ir atnaujintas „Versalis“, pavadintas „Vakaru“, bet nebuvo jis priskiriamas ir prie prastųjų. Tiesiog karinės katedros vedėjas buvo tarnavęs Tartu mieste, ten jam labai patiko kaip, pats sakė, šiame Estijos mieste jam buvo malonu būti, todėl ir buvo pasirinktas šis Kauno restoranas. „Pratęskime malonumą“ – sakydavo jis susidauždamas taurelėmis. Man tai buvo geros treniruotės. Tokių trenerių padedamas įgudau greitai nenulūžti.
Bet kaip seniai tai buvo. Bičiulis prasitarė: „Aš turėjau septynių televizijos kanalų vaikystę.“ Iki tol galvojau, kad mes bendraamžiai. Pasirodo, jis jaunesnis, nes mano vaikystė buvo dviejų televizijos kanalų – Lietuvos ir Ostankino (Maskvos), per kurį gan dažnai rodydavo baletą „Gulbių ežeras“, ypač tada, kai mirdavo kas iš partijos lyderių.
Teksto pradžioje prisiminiau anuomet televizijų dažnai rodomą Gagarino raportą, menu dar vaizdus iš Bonos oro uosto, iš kur po viešnagės išvykdamas CK sekretorius Leonidas Brežnevas atsisveikino su VFR politikais. Išsibučiavo ir su TSRS užsienio reikalų ministru Andriejumi Gromyka, nors po to abu sulipo į tą patį lėktuvą.
Mokykloje tekdavo pildyti sąsiuvinį, kuriame registruodavom, ką skaitome. Reikėdavo net aprašyti, kokį įspūdį perskaityta knyga palikusi. Nežinau, ar kitose mokyklose tokie sąsiuviniai buvo, gal tik pas mus, nes J. Janonio mokykloje lietuvių kalba ir literatūra buvo pakylėta. Įprotis pasižymėti perskaitytas knygas man likęs iki šiol. Net pasižymiu knygos perskaitymo datą.
Anuo laikmečiu gerų knygų daug nepasirodydavo. Bet viena kita pro cenzūrą prasprūsdavo. Prisiminiau 1978 m. pasirodžiusį Julio Cortazaro romaną „Žaidžiame klases“. Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Galima perskaityti viską iš eilės arba skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Supratau, jog tai knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir vis kažką naujo atrasti. Knyga man priminė džiazo kūrinį. Ji užburia. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Intelektualai ir namų šeimininkės. Psichiniai ligoniai ir tokiais juos pavertę gydytojai. Daug bohemiškų akimirkų, revoliucinių nuotaikų, meilės, sekso, užeigų, muzikos. Nors šiaip jau tai istorija apie nelaimingą meilę. Tik sunku atsakyti, ar XX a. antrosios pusės kontrkultūrinės idėjos, ar laisvamanybė, ar dar kitos nesuvokiamos priežastys išskiria mylimuosius Orasijų ir Magę...
Susidomėjau ir Julio Cortazaro gyvenimu. Mirė jis 1984 m. Paryžiuje, palaidotas Monparnaso kapinėse. Yra tokia tradicija: lankant J. Cortazaro kapą, palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. Yra šventai įsitikinusių, kad J. Cortazaras gyvas ir sutiksi klausinėjančių, ar kas jo nematė. Yra ir atsakančių, jog jį matę tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai klajojantį Eliziejaus laukais, tai valgantį sraiges bare netoli Liuksemburgo sodų.
Artėja Vėlinės. Kapų lankymas lietuviui pareiga. Ir anuomet, ir šiandien. Aplankęs tėčio ir mamos kapelius, vakare traukiu iš knygų lentynos Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“. Svečiuojuosi sename Užvenčio dvare pas Mamatę, tarsi pas savo mamą, kur vaikams visad pakanka meilės ir supratimo. Tai pasakų, paslaptingų svajonių, grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Ūksmingos liepų alėjos, gėlynai, bičių aviliai, sodas, senas malūnas, tekanti Venta, medinė bažnytėlė, kapinaitės ir jazminų kvapas. Dvaro kambariuose daug knygų, ant sienų protėvių paveikslų, Mamatė fortepijonu skambina Šopeną, pasakoja apie Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų...
