Naujausios
Netikėtas džiaugsmas
Tarpukario nuotrauka su laikraščiu pasidalijo šiaulietė Regina Keršienė („Karas Ukrainoje sugrąžino vaikystės prisiminimus“), kaip paaiškėjo, lankiusi tą patį darželį Šiauliuose. Tuomet mergaitės buvo Regina Pivoriūnaitė ir Irena Mačinskaitė.
„Kiek buvo laimės tą nuotrauką pamatyti! Skaičiau, žiūrėjau!“ – aikčioja I. Stonienė. Sulaukė ir skambučio iš Čikagos – dukra nuotrauką pamatė internete ir atpažino mamą.
Senosios nuotraukos atgaivino tarpukario, karo, pokario prisiminimus. I. Stonienė rodo praeities vaizdus – pasakojimuose veidai įgauna vardus, pavardes, atgyja šventės ir kasdienybė.
„Šiauliuose gimusi, krikštyta, Šiauliuose augusi, Šiauliuose viskas pirma – pirmi bučiniai, viskas pirma, pirma, pirma. Dainuodavau: „Viskas pirma, viskas pirma, kaip matai/ jaunystė, meilė, laimė ir pirmieji bučiniai.“
Ir nors dukra kviečia atvažiuoti gyventi į Čikagą (Čikagoje I. Stonienė jau buvo tris kartus), nenori. Viena priežastis – nenori grįžti urnoje. Kitą priežastį išdainuoja: „Čia mano Kryžių kalnas, vyturio dangus.“
I. Stonienė gimė 1933 metų rudenį. Šiauliuose gyveno trise – su mama ir močiute. Prisimena, kad gyveno „patrobiais“ – nuomodavosi būstą.
Mama tarnavo žydų šeimoje, buvo aukle, skaniai gamino valgyti. Mama liko įamžinta nuotraukoje su prižiūrėtais dviem mažyliais. „Sakė, to Leibos nebėra, žuvo. O tas, kur vežime, sakė, vaikas yra, bet sužinok, kas jis toks“, – I. Stonienė žiūri į nuotrauką, kurioje mažylio, gulinčio vežimėlyje, nematyti.
Šiaulių parke Irena nufotografuota dar visai mažutė, gal trejų. „Susiraukusi, nes labai pykau, kam dilgynes (notreles – red. past.) į rankas įdavė. Šone – dilgėlės, kur kanda, o rankose – kur žydi.“
„Kiek yra pasaulyje mamų, kurios man gražios, bet pati gražiausia mano mama“, – žvelgdama į nuotrauką, kurioje parke abi su mama, padainuoja I. Stonienė.
I. Stonienės mama visuose nuotraukose pasitempusi, pasipuošusi.
„Šitą paltą mama ėmė išsimokėtinai. Šeškaus kalnieriai ir mankietai buvo“, – prisimena.
Darželis ir mokykla
Laimingas darželio dienas primena ne viena nuotrauka: Vasario 16-osios ir Kalėdų šventės, pietūs lauke, po alyvomis, žaidimai smėlio dėžėje. Medinis darželio pastatas stovėjo ten, kur dabar „Juventos“ progimnazijos stadionas.
„Žinoma, kad buvo smagu darželyje, pavalgyti yra, žaidimai visokie. Buvome mokinami žegnotis prieš valgymą ir po valgymo. Dievo bijoti visur reikėjo. Nemeluoti. Ne tualetas, o ten – noriu ten“, – ir šiandien puikiai prisimena darželyje gautus pamokymus.
Pirmąją Komuniją priėmė Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Nuotraukoje vaikai įamžinti kartu su kunigu Dziegoraičiu. I. Stonienė prisimena: viena mergaitė, Marytė, blogai mokėsi, neklausė, tai tėvai Pirmajai Komunijai baltos suknelės nenupirko.
Kitoje krūvelėje – mokyklinės nuotraukos.
„Pirmą klasę lankiau Iserlio mokykloje Vilniaus gatvėje. Prisimenu, parašiau 1, 2, 3, o kaip parašyti ketvertą – nemoku. Man pasakė, kad apversta kėdė bus 4, – juokiasi I. Stonienė. – Mokykla paskui po visur buvo mėtoma. Čia nuotrauka daryta pradžios mokykloje, kur dabar yra „Aušros“ muziejus. Mano klasė, mokytoja Murkienė.“
Elena Murkienė buvo garsaus pedagogo, vadovėlių autoriaus Jono Murkos, kuriam Šiauliuose pastatytas paminklas, žmona.
I. Stonienė prisimena: Murkos gyveno J. Basanavičiaus gatvėje. Didelis medinis namas, didelės gonkos, jose – plaučių liga sergantis J. Murka. Atsimena, kai J. Murka mirė, buvo labai didelės laidotuvės, visi Šiauliai lydėjo: „Taigi jis lietuvininkas! Mokslininkas!“
Karo metai
Vienas po kitą veja karo prisiminimai. Vieni, tragikomiški, šiandien kelia juoką, kiti net nupurto – taip įsirėžę siaubu iki širdies gelmių.
„Kur buvo „Geluva“, ten buvo požeminė slėptuvė. Per bombardavimą bomba kliuvo į tą vietą, kur buvo visa šeima, Valznių, tokia lyg pavardė. Šuniukas – ir tas. Kai mes, vaikai, atbėgom, mirusieji buvo išvežti, likę portfeliai, čemodaniukai – ką buvo pasiėmę.“
Atsimena, karo metu iš pradžių gyveno Ginkūnų gatvėje, paskui persikraustė į Vilniaus gatvę.
„Kieme buvo kasamos slėptuvės, trečioje vyrai pasidarė pirtį. Kai reikėjo trauktis iš miesto į kaimus – kas su arkliais, kas dviračiais, kas pėsčiomis – mes pėsčiomis – Vincas Jantauskas mamai pasakė: „Nesinešk, Kostancija, tų paketų, yra mūsų pirtis, susidėk savo visus daiktelius, ką turi. Tos nuotraukos taip ir paliko.“ I. Stonienė už tai ne kartą padėkoja V. Jantauskui: „Duok Dieve, jam dangų!“
Pasakojimą tęsia šiandien jau juoką kelianti istorija apie „grobį“. Tas pats karo metas, slėptuvės jau parengtos, o ji, smulkutė, liesutė mergaičiukė, bėga vandens parsinešti. Gyveno pačiame centre, ten, kur Mergaičių gimnazija. Tada dar stovėjo dviejų aukštų Petrausko namas, o kieme – maži žydų namai.
„Bėgu per gatvę, eina žmogelis, neša pilną kibirą bambonkių! „Dėde, duok saujikę man!“ Man tas dėdė sako: „Vaikeli, bėk!“ Ir pasakė, iš kur parsinešti. Basomis kojomis, su kibiriuku, karšta vasara, lekiu. Kur dabar teismas, buvo kieme sandėliai. Durys ten buvo užkaltos, žmonės per langus šoka. Stovi vokiečiai, cukraus maišai sukrauti, žmonės eilėje stovi – kas su kokiu indu, kibiriuku, krepšiuku. Visi prie to cukraus. Pribėgu su savo viedru, kreipiuosi į vokiečius vokiškai, parodo stoti į eilę. O visi neša, visi neša, jėzusmarija, visi per langus! Šaukiu: „Pakelkit mane!“ Pakėlė, dar per subinę uždavė, ko čia dabar šaukiu. Stovi sirupo bačka, moteris su dangčiuku pila. Sakau, duok, man! Žinote, vaikas devynerių metų, durnikė. Sako, palauk, kol aš prisipilsiu. Jėzus, viską išneš! Aš tą kibirą įspaudžiau, ištraukt nebegaliu! Padėjo ištraukti kibirą, nebepanešu! Grįžtu, mama verkia – juk ilgiausiai nepareinu. Aš pakeliu balsą: „Mama, imk puodus, greitai einam ten!“ Ten buvo toks sklepas, visokios bačkikės, visokių uogienių! Prisinešėm tų uogienių, sukrovėm, ką turėjom, į rūsį, ir išėjom į miškus.“
Iš Šiaulių pasitraukė į tuomet vadintus Bartašiaus miškus, Kuršėnų link. Miškai, trobos, kažkas priėmė ant šieno. I. Stonienės atmintyje gyvas vaizdas: sustoję vyrai žiūri – vidurnaktį virš Šiaulių lempos šviečia. Taip šviesu, kad vyrai sako, jog gali laikraštį tame miške skaityti.
Po bombardavimo grįžo į Šiaulius. Namai nugriuvę, viskas subombarduota, slėptuvė plytomis užvirtusi.
„Metu tas plytas ir pamatau ant durų spyną! Šaukiu, mama, spyna yra! Bambonkės, svarbiausia, yra, visi marmeladai! Taip išsigelbėjom. Stebuklas.“
Dar vienas karo epizodas. Šalia „Rūtos“ fabriko, kur dabar stovi reklamos ekranas, stovėjo mūrinis namas. Kai buvo subombarduotas, pasimatė rūsys su pilnomis knygų lentynomis.
„Mums, vaikams, paveiksliukų nėra ir neėmėme. Bet buvo žmonių, kur ir krepšais, ir į glėbį pasiėmę nešėsi. Kokios ten buvo knygos, nežinau. Didelis sandėlis, gal knygyno.“
„Atsimenu labai baisų dalyką 1942 metais“, – tęsia pasakojimą I. Stonienė. Akimirką stabteli, užsimerkia, nusipurto. „Viską matau akyse“, – tarsi pasiaiškina.
„Turguje sušaudė septynių metų piemenuką, pas ūkininką tarnavusį berną ir patį ūkininką. Įsivaizduokite, užrišo akis. Kažkur buvo nutrūkę laidai, ūkininkas ar bernas nukirpęs galą ir pasidarė botagą. Nutraukė ten kažkokį ryšį, juos sušaudė kaip politikus, parodomai, kad būtų pilnas turgus žiūrovų, kad matytų, kad jie nusikaltėliai. Su baba abidvi stovėjome. Žinau, kad tas vaikiukas suriko „mama!“. Žinau, kad kalbėjo, jog motina nuslabnėjo, vežikas išvežė. Pavardžių nežinau, bet čia yra teisybė. Akyse matau“, – pakartoja ir dar kartą nusipurto.
I. Stonienė sako, kad dabar matydama vaizdus iš Ukrainos, iškart prisimena tai, ką matė būdama vaikas savo akimis.
Šoko Dainų šventėje Šiauliuose
I. Stonienė baigė keturis skyrius ir nuo 14 metų pradėjo dirbti parduotuvėje. Vėliau prekybos srityje ir dirbo daug metų.
Iki šiol tebėra dėkinga moteriai, kuri pasitikėjo ir pakvietė dirbti padėjėja. Kai sukako šešiolika ir gavo pasą, Prekybos valdybos kadrų skyriuje buvo apiforminta ir pasiųsta mokine į „Stumbro“ parduotuvę. Prisimena parduotuvės vedėjos pavardę – Sofija Trinkienė. Kažkada, prieš karą, lyg buvusi aktorė, bet po karo jau buvo kitas laikas.
„Vedėja džiaugdavosi, kad esu graži, gerai dirbu. Turėjo mane mokyti, bet sakė, kad aš jau ją mokinu.“
1953 metais Šiauliuose buvo organizuota pirmoji Dainų šventė. Reikėjo šokėjų. Šokti buvo pakviesta ir Irena.
„Daug kartų dar sugrįš pavasaris/daug kartų sužydės alyvos ir beržai/ tik nebegrįš praėjęs laikas/jaunystės draugės ir draugai.“ Poetė“, – nusijuokia I. Stonienė, perskaičiusi savo įrašą ant nuotraukos su 1953 06 14 data. Kitoje nuotraukoje linksmi šokėjai jau Giruliuose, prie jūros. Šią dovaną gavo už dalyvavimą Dainų šventėje.
Su šypsena I. Stonienė prisimena „Aušros“ restorano Šiauliuose atidarymą. Rinko gražias mergaites, tarp jų pateko ir Irena.
Didelis noras
I. Stonienė kviečia užeiti į jos kambarį. Čia ant spintelės įrengtas savotiškas altorius: nuotraukų, brangių širdžiai daiktų.
Iš nuotraukų žvelgia keturios dukros (viena jau išėjusi amžinybėn), anūkai, proanūkiai. Penkiasdešimtmečio, šešiasdešimtmečio šventės. Kelionės po Čikagą. Jaunystė. Giminaičiai – gyvi ir jau seniai besiilsintys anapilyje. Tarp nuotraukų pastatyta ir labai mylimo poeto Justino Marcinkevičiaus knyga „Dvidešimt pirmas pavasaris“.
Per Kūčias I. Stonienė sakė žiūrėsianti į nuotraukas ir padeklamuosianti sau pačios sukurtą eilėraštį apie vienatvę.
Viso pokalbio metu I. Stonienė vis pasidalija svajone – susitikti tuos vaikus, paauglius iš senųjų nuotraukų.
„Mes nebe darželinukai, bet nacionalinės vertybės! Gal dar yra gyvų, gal dar galime sueiti konjako išgerti! Visus norėčiau matyti gyvus, ir darželiečius, ir mokyklinius, švęsti šventę, sugiedoti „Ilgiausių metų!“
Ir visos širdies paprašo atsiliepti tuos, su kuriais kažkada buvo suvedęs likimas.
