Babelio bokšto statyba siaučiant „kovidui” (3)

Su mama neparagavome tik šalia Vilniaus oro uosto esančio viešbučio pasiūlytos krosnyje keptos picos. Visa kita – skanavome ir mėgavomės. Taip buvo dėl viešbučio žmonių. Santykio į žmogų. Andrius (viešbučio registratūros vadovas), Beata (registratūros darbuotoja, dirbanti pamainomis), – visi jie turėjo vieną paslaptį. Labai mėgo (gal tiksliau – buvo įsimylėję) savo darbą. Tai jų žodžiai.

Beata, pasitinkanti Lietuvos ir užsienio turistus, pilotus, darbininkus, visokio plauko „pakeleivius” pro Lietuvos oro erdvę, buvo tokia pat su visais – kantri, natūrali, paslaugi, nuoširdi. Jos darbas – 24 valandos per parą.

Atėjau pas ją pagalbos spausdinant kelionių agentūros siunčiamus naujus sutrikdytos kelionės dokumentus. Ji, naktį nemiegojusi – budravusi arba bendravusi su atvykusiais svečiais, šypsojosi ta pačia malonia šypsena. Beatos hobi – augintiniai, kelionių adrenalinas, knygos. 41 – erių Andriaus Avėno, baigusio Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijas, dirbančio administracinį darbą Lietuvos ir Danijos viešbučių registratūrose, mintys iškart tapo artimos – jis sako nemėgstantis stereotipų, visad ieškantis nestandartinių sprendimų. Todėl buvo įdomi patirtis Skandinavijos šalyse, Nidoje suformuota fantastiška viešbučio komanda. Darbas – tai jo gyvenimas.

Į pandemijos laikmetį galybę administracinės patirties turintis Andrius žvelgia kaip į negailestingai ir beprasmiškai alinantį. „Daug žmonių, verslų, likimų griūna. Mes to liudininkai“ – sako Andrius.

Po mini interviu toptelėjo, kad šio žmogaus sėkmės paslaptis – neskaičiuojamos darbo valandos, gebėjimas skirti klientui šimtaprocentinį dėmesį, kuris reikalingas tą minutę, psichologinė pajauta su kiekvienu bendrauti pagal žmogaus poreikį. Pasijutom su mama laukiamos.

Andriaus natūralus bendravimas traukia ir leidžia mintyse vadinti jį bičiuliu, kuriuo pasitiki. Atostogos Italijoje ar Turkijoje – abiejų kalbintų žmonių svajonėse. Todėl labai linkiu Andriui ir Beatai – meilės, darbo ir…atostogų.

Grįžusios į realybę ir priverstinai stabtelėjusios dar vienai nakčiai Vilniaus oro uosto viešbutyje, su mama praleidome ne itin ramią naktį. Nebuvo ramu, ar skrydis įvyks ryt. Laukiau testo rezultatų, kurie turėjo būti atsiųsti į gmail’ą. Kaip ir skrydžio dokumentų, agentės patvirtinimo, kad jie visi (bent jau šįkart!) suruošti taip preciziškai, kad po 2,5 valandos būtų įmanoma pasiekti šiltą Turkijos orą ir jūrą.

Jau mamai užsnūdus skaičiau kelionių sutarties kopiją, mintijau, kokią pretenziją su advokatu pateikti arogantiškai bendraujančiai ir gyvos komunikacijos vengiančiai agentūrai, kaip užpildyti elektroninę anketą, kad mus įleistų į Turkiją. Iki pat 2 val. anketos taip ir neužpildžiau. Elektroninė sistema leido užpildyti anketą tik mamos vardu, ir įkyriai rodė, kad aš jau atskridusi į Antaliją, o mobiliojo ryšio operatorius siuntė SMS, sveikinančias su pigiais Turkijos tarifais.

Galvoje dūzgė ir viešbučio darbuotojų bei piloto Mariano iš Sardinijos žodžiai, jog suinteresuotų institucijų, valstybių vyriausybių steigtų įmonių, įmonėlių pelnui mes paprasti mirtingieji sunešame savo pinigus. Už testus, kaukes, dezinfekcines priemones, ligoninių lovas, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, deguonies kaukes irk t. Pagaliau – ligoninėms, kurios turi COVID-19 pacientus, mokamos nemažos papildomos lėšos, tuo tarpu pamirštamos planinės operacijos, širdies, onkologines ar lėtines ligas turintys žmonės (KODĖL???)…Korupcija – aukščiausiu lygmeniu ir mes to niekaip nesustabdysime.

Griuvau į lovą surašiusi kelias savo mintis straipsniui. Rytas už vakarą protingesnis, gali tekti vėl ,,sėti ir akėti”, o ne po pievas bimbinėti. Tikiuosi, kad pandemijos pokštai priėjo liepto galą. Anksti prabudusi apie 6:30 skambinu 700-ąja linija kelionių agentūrai. Mieguistu balsu porinu, kad nepavyko užsiregistruoti atvykimo į Turkiją (t.y. gauti Quer kodo, patvirtinančio, kad Turkijoje esu legaliai), klausiu, ar vėl nepatirsime dejavu prieš įlipant į lėktuvą: turėsime su mama problemų.

Kelionių agentė įsakmiu balsu paaiškina, kad tokios situacijos nežinanti, pataria tikėtis, kad problemų neturėsime. Paprašau pasidomėti. Pažada susiskambinti su Vilniaus oro uosto registratūros administracija. Geriam rytinę kavą. Paprašau mamos, kad minutėlei prisėstume išeinant. Sėkmei. Su registratūroje dirbančiais ir kaip visada maloniais Andriumi ir Beata išsiskiriame kaip geri pažįstami. Džiugu tokius sutikti savo kely. Oro uoste prie įėjimo patikrina mūsų kelionių dokumentus, skrydžių registracijoje – apie 20 žmonių. Spaudžiu rankoje pasus ir savo ,,kovid’o” testo rezultatus.

Šį­kart for­tū­nos spar­nas mus pa­lie­tė, ir mes su ma­ma jau lėk­tu­ve. Pi­lo­tas Ma­ria­no ra­mia grei­ta­kal­be lin­ki vi­siems sėk­min­go skry­džio. Už­si­min­da­mas, kad ne vi­siems pa­vy­ko įlip­ti į lėk­tu­vą va­kar.

Jau pa­mirš­tu ne­mie­go­tą nak­tį ir rū­pes­čius dėl ne­lem­tų tes­tų. Su ma­ma leng­viau at­si­kve­pia­me. Jos ra­my­bę ir lėk­tu­ve ma­tau iš kruopš­čiai spren­džia­mų kry­žia­žo­džių. Po ge­rų tri­jų va­lan­dų, apie vi­dur­die­nį jau lie­si­me Tur­ki­jos že­mę. Ti­kiuos, ji mums bus dos­ni ato­sto­gų ma­lo­nė­mis.

Kas ma­lo­niai nu­ste­bi­na, kad mus su ma­ma (gal net ke­lio­nių agen­tū­ros už­sa­ky­tų bi­lie­tų dė­ka?) su­so­di­na be­veik ša­lia, tad ga­liu ste­bė­ti sa­vo my­li­miau­sią­ją iš pa­sau­lio Emi­li­jų skry­džio me­tu.
Skry­džio re­ži­mą te­le­fo­ne įjun­giu, bet bro­liui ne­pa­ra­šau. Vis tiek ne­pa­ti­kės, kad tiek nuo­ty­kių – per vie­ną pa­rą. Pa­pa­sa­ko­siu ar­ba per­skai­tys. Per­me­tu aki­mis ke­lio­nės Vil­nius–An­ta­li­ja do­ku­men­tus. Tre­je­tų ir de­vy­ne­tų skai­čius juo­se – te­bū­nie sėk­mei.