Naujausios
Dirbtina greit tampa atpažįstama, suspindi pelenuose. Mačiau žmones, kurie buvo ne tik prekeiviai, animatoriai, fotografai ar darbuotojai, pasitinkantys vienus pirmųjų į šalį plūstelėjusių turistų srautus, bet ir žmones, kurie išsiilgo bendravimo, žmogiško, paprasto pokalbio, ryšio.
Žinoma, liko galioti mentalitetų, kultūrų skirtumai politinės, ekonominės, pandeminės situacijos klostėse. Bet gera kasryt buvo matyti paprastų gėles, želdynus, medžius prižiūrinčių darbininkų nuoširdų rankos pakėlimą ir linktelėjimą. Net žandarmerijos mašinose pravažiuojantys pareigūnai dažniau šypsojosi turistams nei reguliavo eismą miestelyje ar tikrino dokumentus.
Niekad nebuvau patekusi į musulmonišką kraštą per Ramadano laikotarpį. Prieš skrydį nė netoptelėjo, kad 2021-ųjų balandį prasidėjęs šventasis Ramadano mėnuo, baigiasi būtent gegužės vidurio link. Pamaldūs musulmonai visą mėnesį atsisako maisto ir gėrimų nuo aušros iki sutemų. Taip jau sutapo, kad atvykome Ramadano pabaigtuvių datos link. Tiesa, jau gegužės 8-ąją turkai dėmesio skyrė visoms miestelyje viešinčioms mamoms (moterys – mamos buvo sveikinamos šypsenomis, gėlėmis). O gegužę besitęsiantį Ramadaną kiekvienas priėmė savaip.
Pavyzdžiui, visos atostogaujančios turkų šeimos valgė kartu, įprastą maistą. Apie Ramadaną užsiminė tik vienas jaunutis prekeivis, mums perkant paragauti ką tik prinokusių arbūzų. Prasitarė, kad jam nevalia ragauti, ar arbūzas saldus. ,,Bet galiu garantuoti už gerą kokybę. Jei jums skonis netiks, grįžkit, tučtuojau grąžinsiu pinigus“. Neapgavo. Ir dėl saldaus arbūzo, ir dėl Ramadano.
Kad rytas prasidėjo šventinis, pranešė visur plėvesuojančios vėliavos, daug baltai apsirėdžiusių vietinių gyventojų. Turkų šeimos išpuošė vaikus baltais arba gėlėtais rūbais, pusryčių stalai buvo nukrauti pjaustytų vaisių ir daržovių grožybėmis, atskiras stalas – vien saldainiais. Nė vienas nebuvo išleistas nepasivaišinęs. Visur skambėjo muzika, sukiojosi animatoriai, fotografai. Labiausiai kvietė įsiamžinti šeimas, vaikus, senolius.
Grįždamos į viešbutį sutikome viešbučio teritorijoje „Zip line” pramogoms besinuomojančios įmonės vadovą. Erhanas (pasakiau, kad prisiminsiu jo vardą, nes visai panašu į Erdahan’ą. Nesupyko. Sutikti vietiniai žmonės dažniausiai buvo linkę juokauti ir pasakoti apie savą šalį) buvo pasipuošęs baltais lininiais rūbais. Bet kiek susikrimtęs. Kai paklausiau, ar šiandien tinkama diena praskrieti su tuo „ziplainu” (tai pramoga, kai tiesiog kabi ore, 10–15 metrų aukštyje pakabintas ant kabelio, sumontuoto ant nuolydžio, įsikabinęs į riedantį skriemulį. Pasileidi ir skrieji lynu apie 200 metrų. Gali išvysti visą miestelį iš aukščio).
Erhanas patikino, kad laiko pramogai tikrai bus. Nepaisant šventės. Bet paatviravo: „Koronaviruso pandemija privertė mus nustoti lankyti vieniems kitus per Ramadaną, atėmė tradicijas ir papročius – lankyti gimines pabaigus pasninką. Padėtis ir taip bloga, o dar, be viso kito, pabaigus pasninką, komendanto valanda tęsis…Dabar turiu keturias vietas Sidėje, kur mano komanda prižiūri šią „Zip line” pramogą. Stengiuosi nesamdyti žmonių, taip žinau, kad uždirbsiu, ir kokybę užtikrinsiu. Dabar čia antplūdis turistų, kai kurie rusai, vokiečiai gyvena čia ir keliauja po šalį apie mėnesį. Reikia nenuleisti rankų, dirbti darbus, nes nežinia, kad užgrius antrasis lokdaunas”.
Kai pokalbio metu klausdavau kitų aptarnaujančio personalo darbuotojų, ką jiems reiškia Ramadanas, dažniausiai jie atsakė – susitikimą su šeima ir giminėmis. Ar išties galima ištverti nevalgyti ir negerti nuo ryto iki vakaro?
Pasirodo, įmanoma: jau 20 valandą galima mėgautis gaiviomis sultimis ar kokiu lengvu maistu. Tačiau, pasak dirbančių Turkijos žmonių, ne daugelis tokio pasninko laikosi. Tik nedirbantys ar tikinčiųjų regulų labai paisantys. Dažniausiai visa šeima ar giminė po Ramadano susitinka – nuo mažiausių iki senolių. Švenčia. Sako, ir gėrimų, ir šokių, ir dainų – į valias būna. Daug saldumynų, šviežių ir džiovintų vaisių. O po šiųmečio Ramandano – kitoks metas. „Daugelis šiandien tiesiog dirbsime. Iki 1–2 valandos nakties. Po to grįšime į savo namus. Tikimės, kad bent kitais metais susitikti su savais , mylimais, draugais tikrai pavyks”.
