Babelio bokšto statyba, siaučiant „kovidui“ (11)

Asmeninė nuotr.
Gel­bė­to­jas To­ny su Melisa.
Viduržiemio jūros pakrantėje kiekvienąryt būdavau apie 7 valandą. Pasirodo, tai visai ne ankstyvas rytas turistaujantiems Turkijos Sidėje. Jau prasilenkdavau su vedžiojančiais šunis, bėgiojančiais, jogos ar pilateso fanais, plaukimo aistruoliais ar tiesiog pamėgusiais ankstyvą labą rytą pagulėti tuščių gultų plynėje.

Kas labiausiai pradžiugindavo kas rytą? Kad kaskart pasisveikinti prisigretindavo bent trys lekuojantys nuo artėjančios kaitros ir bėgimo pakrantėmis maratono vietiniai šunys. Išsimaudę, ne alkani, geros nuotaikos kupini jie man būdavo tarsi geros dienos pradžios ženklas. Žinoma, prie viešbučio restoranėlio dar pajūrio link išvysdavau ir besisukiojančias mažiausiai tris kates. Joms jau ir vardus lietuviškus sudėjau. Mirta, Šalpusnė, Juodulė.

Tokių didžiulių šunų Lietuvoje dažniau prisibijodavau nei verždavaus glostyti. Šitų, pakrantės sergėtojų, kažkodėl nepabūgau. Tiesiog kažkaip intuityviai buvo aišku – jie draugiški. Vieną rytą prie trijų didžkių prisijungė ir vienas garbanotas, iš pažiūros labai senas šuo. Jis stabtelėjo ir ilgai laukė prie gelbėtojo bokštelio, pasitrindamas į spintelės dureles. Kodėl, paaiškėjo pasirodžius gelbėtojui. Pasilabinęs vyras iškart paglostė sunkiai vaikštantį garbanių. Pasirodo, tai kalė, Melisa. Jai 15 metų.

Gelbėtojas, vardu Tony, paklausė, iš kurios aš šalies. Prasitarė, kad matė, kaip kasryt ieškau kriauklelių mamai. Ištraukė parnešti kelias didžiules, rastas giliai jūroje. Įsišnekome. Jis pakankamai gerai, bet nedrąsiai kalbėjo angliškai. Tony nuoširdžiai paprašė kuo daugiau kalbėtis, nes anglų kalbos įgūdžiai jam labai pravers turistiniu sezonu, tad sutarėm rytais išmokyti vienas kitą po kelis anglų kalbos ir turkų kalbos žodžius ir sakinius.

37-erių Tony (kad būtų lengviau prisiminti, su mama jį vadindavome Tony Soprano) papasakojo kilęs iš nedidelės turkų šeimos, jo mama ir sesuo gyvena toli, šiaurinėje Turkijoje, tad susitinka retai. Pats nusprendė dirbti gelbėtoju, bet nesitikėjo, kad čia bus tiek daug darbo ir atsakomybės.

Tony ryte tvarko paplūdimį, vėliau budi viešbučio teritorijoje maždaug kilometro ruože, popiet eina stebėti, kad žmonės neskęstų viešbučio baseinuose, po to – treniruotės su vaikais, vakarop, grįžta dirbti į paplūdimį. Jei žmonės pageidauja, paskolina visą nardymo įrangą, moko plaukti.

Kadangi norėjosi pamatyti kasryt tokios ramios Viduržiemio jūros dugną, pasiskolinusi iš Tony akvalangą, nuplaukiau ieškoti kriauklelių. Išgriebti iš dugno nesiryžau, atrodė gana gilu, tačiau žuvų ir kriauklių gražumynais tikrai pasidžiaugiau.

Tony kas rytą sugalvodavo po sakinį ar žodžių rinkinį, kurį turėsiu išmokti. Aš – taip pat. Tada supratau, kad turkų žodžių mokytis gana lengva: ijak šamnar (gero vakaro), tešekiur ederem (labai dėkoju), juzmek (plaukti), nasilsin (kaip tau sekasi?), indirim (nuolaida), giunaidin (labas rytas) ir pan., tačiau sakinius dėlioti reikia daug ir ilgai padirbėti.

Turkijoje daugiau nei 60 milijonų gyventojų bendrauja vien turkų kalba, tai yra 80 proc. šalies gyventojų. Kiti 20 proc. naudojasi skirtingomis tarmėmis ir užsienio kalbomis.

Tony (Tony Soprano) gelbėtojo darbą dirba daugiau nei penkerius metus. Keliauja iš pakrantės į kitas, nes, kaip sako, „pasitaiko ir nepakenčiamų bosų. Labai mažai moka, o atsakomybė juk didžiulė. Su žmonėmis dirbame. Ir niekas neklausia, ar tu gerai jauties. Pasiskiepijau. Šalutinių poveikių nejaučiu, tik temperatūros tris dienas turėjau, bet į darbą vis tiek ėjau. Va, ir šiandien, reikės po visų darbų visus plūdurus visoje Sidės pakrantėje pakeisti. Sunki laukia diena.”

Atsisveikiname. Ir su Melisa. „Su Melisa mes jau tikri draugai, vienas kito pasigendame. Aš jai visada savo spintelėje skanėstų laikau”, – leidžia nufotografuoti juos abu Tony.