Naujausios
K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus donelaitininkai ir prijaučiantys bičiuliai Kristijono vardo dienos išvakarėse prisilietė prie Suvalkijos krašto mums dovanotų žymių žmonių.
Kelionę pradėjau K. Donelaičio žodžiais „Kiekvienam daryti gera“ – kelionės palaiminimu ir palinkėjimu.
Jurbarke aplankėme skulptoriaus Vinco Grybo muziejų, įkurtą 1958 metais, ir memorialinę sodybą, susipažinome su jo skulptūromis. Pasigrožėjome Rasos Grybaitės sukurtais meno kūriniais, a. a. Lidijos Meškaitytės miniatiūromis. Labai gražiai tvarkoma aplinka, kuriami meno kūriniai. Ankstyvas rytas pakylėjo nuotaiką iki debesų.
Kudirkos Naumiestyje aplankėme Vinco Kudirkos kapą. Jam padovanojome puokštę geltonų rožių, lyg tęsdami tradiciją ir prisimindami, kad jo mylimoji Valerija dovanodavo geltonas rožes, kurias Jis labai mėgo. Uždegėme žvakutę, sugiedojome „Tautišką giesmę“. Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė papasakojo apie Vinco Kudirkos kūrybą. Uždegėme žvakutę ir ant prof. Giedrės Čepaitienės tėvelių O., S. Kudirkų kapo.
Centro aikštėje aplankėme 1934 metais pastatytą Vinco Grybo paminklą rašytojui, tautinio atgimimo skleidėjui Vincui Kudirkai su iškaltais „Tautiškos giesmės“ žodžiais, šiaurės vėjus užstojančiu didžiuliu Prezidento Antano Smetonos pasodintu ąžuolu.
Pervažiavome Vinco Kudirkos tiltą per Šešupę, vedantį Mažosios Lietuvos žemių link. Jis yra minimas satyroje „Lietuvos tilto atsiminimai“. Pabuvojome ir prie niekur nevedančio tilto per Širvintą, nuo jo matosi kitos valstybės ženklai.
Aplankėme ir Vinco Kudirkos gimnaziją, prie jos stovintį V. Kudirkos paminklą. Gimnazijos istorija labai sena ir įdomi. Senojoje mokykloje mokėsi daug šio krašto šviesuolių: rašytojas kunigas Antanas Tatarė, vyskupas Justinas Staugaitis, Česlovas Sasnauskas ir kiti. Švenčiant Vinco Kudirkos 100-mečio jubiliejų, mokyklai-gimnazijai buvo suteiktas Vinco Kudirkos vardas. Namas, kuriame V. Kudirka praleido paskutines savo gyvenimo dienas, neišliko. Gaila, kad šioje kelionėje negalėjome aplankyti Paežerių klėtelės – V. Kudirkos gimtinės.
Pakeliui į Ožkabalius sustojome Bartnikuose prie atstatomos bažnyčios, joje buvo pakrikštytas Jonas Basanavičius. Bažnyčios istoriją papasakojo Donatas Lideikis.
Jono Basanavičiaus gimtinėje pasitiko gandralizdyje stovintis gandras – kaip Tolminkiemyje... Lietuvos valstybės patriarcho, tautosakininko, antropologo, publicisto, daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje atstatyta gimtoji sodyba, pastatytas stogastulpis ir akmuo su iškaltu užrašu (architektas Vytautas Gabriūnas). Apžiūrėjome ekspoziciją gimtajame name ir kituose pastatuose, pažiūrėjome filmą apie 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarą J. Basanavičių, pasigrožėjome naujai aptverta tvora ir darželiu, gražiai tvarkoma aplinka.
Kilome kalnelin prie Atgimimo ąžuolyno simbolinių vartų, juos 1995 metais sukūrė skulptorius Daumantas Kučas. 1989 metų balandžio 1, 8 ir 15 dienomis beveik 3 500 sodintojų iš visos Lietuvos 30 hektarų plote pasodino ąžuolų. Dabar auga apie 7 000 ąžuolų. Aukščiausioje ąžuolyno vietoje yra Aukuro kalnas. 1997 metais ant jo atgabentas didžiulis riedulys (pagal etnologo Liberto Klimkos ir architektės Vitalijos Stepulienės projektą).
Ąžuolyne pasodinta daug vardinių ąžuolų ir suformuota 14 giraičių: Tautos atminties giraitė, Tautos vienybės giraitė, Represijų aukų giraitė, Baltų giraitė, Kovo 11-osios giraitė, Jaunimo, Knygnešių ir kitos. Šiuo metu turbūt sunku sutvarkyti ąžuolyną, nupjauta žolė tik priekinėje dalyje. Labai norėjau apkabinti savo, mano dukros Maritos, Olitos Dautartaitės ąžuolus. Bridome per didžiulę žolę, suradau, apkabinau – tegul auga ir žaliuoja.
Grįždami pasukome į Sintautus. Autobuse sudainavome Prano Vaičaičio „Yra šalis“. Aplankėme poeto gimtinę. Joje tik paminklinis akmuo liudija, kad čia 1876 metais gimė P. Vaičaitis. Išliko poetą menantis šulinys. Gaila, muziejus uždarytas ir dabar sprendžiamas jo išlikimas… Visus nudžiugino sodybos kieme pastatytas paminklas (autorius K. Krasauskas, 1996 m.).
Šalia klebonijos, skverelyje, pastatytas kuklus, bet gražus paminklas rašytojui kunigui Antanui Tatarei. Jis XIX amžiaus pabaigoje klebonavo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje, suremontavo bažnyčią, pastatė varpinę, mokyklą, kleboniją, prieglaudą, įveisė sodą su keliais šimtais šilkmedžių, glaudė knygnešius.
Karo metu viskas buvo sugriauta, susprogdinta. Sovietmečiu mes, „Bičiulių“ choras (vad. Stasys Žalalis), važiuodami į Tolminkiemį, sustojome sugriautos bažnyčios vietoje ir augantiems berželiams bei altoriaus likučiams sugiedojome giesmę. Buvo graudu… Atstačius bažnyčią (1995 m. rugpjūčio 26 d. buvo pašventinta prelato Antano Maskeliūno), jau su džiaugsmu išbandėme bažnyčios akustiką labai vėlų gegužės vakarą. Dabar bažnyčios altorius papuoštas Vinco Grybo skulptūromis: šv. Petro ir Povilo, angelų, Nukryžiuoto Kristaus, į kurį rusų kariai šaudė susprogdintoje bažnyčioje… Vienoje bažnyčios sienoje paskelbti visi kunigavę kunigai, kitoje – krašto įžymūs žmonės su gimimo ir palaidojimo datomis ir vieta.
Kapinėse nusilenkėme poetui P. Vaičaičiui ir kalbininkui prof. Juozui Pikčilingiui, uždegėme žvakučių.
Paskutinis kelionės akordas buvo Raseiniuose stovinti Vinco Grybo skulptūra „Žemaitis“, ją saugo Prezidento A. Smetonos 1934 metais pasodintas galingas ąžuolas – jis dar ilgai oš ateities kartoms. Labai didelis džiaugsmas keliauti ir bendrauti su smalsiais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais kitiems žmonėmis, norinčiais daugiau sužinoti apie mūsų krašto kultūrą, literatūrą, istoriją. Mūsų geraširdis „Busturo“ vairuotojas Rimantas Jakavičius viską stebi ne akimis, o širdimi. Turėčiau visus paminėti ir visiems padėkoti. Žmogus, nežinantis savo krašto kultūros, papročių, šviesuolių, literatūros, istorijos yra mažas, neužaugantis vaikas. Lietuva yra labai graži, tad aukime, paaukokime save ant Lietuvos aukuro, nuo kurio sklistų šviesa ir greičiau tamsumas pašalintume.
