Naujausios
Į kelionę
Kelionių alkis neduoda ramybės, tad kaip atsisakysi progos keliauti į Italiją su Radviliškio šokių kolektyvu „Šelmiai“, vadovaujamu Edmundo Verpetinsko, ir pasiryžusio sudalyvauti Sanremo folkloro festivalyje. „Šelmiai“ kelionėje – tautinių šokių kolektyvas, linijų šokių grupė, muzikantai iš grupės „Ratai“, šeduvė dainininkė ir akordeonistė Evelina Stalgienė bei armonikierius nuo Dievo Bronius Kisielius. Italijoje prie „Šelmių“ prisijungs ir pastiprinimas, buvę kolektyvo nariai, dabar gyvenantys JAV.
Jei anksčiau keliaujant autobusu tereikdavo nepamiršti asmens dokumento, pinigų ir reikalingų daiktų, dabar svarbiausiųjų sąrašą papildo europinis galimybių pasas ir veido kaukės. Dar prieš kelionę tenka prisėsti ir užpildyti šalių, kurias pasieksime, „kovidinius“ dokumentus. Dėl viso pikto – ir SARS-CoV-2 testas. O jeigu? Gautas atsakymas „nerasta“ leidžia atsikvėpti – kelionė nenuplauks.
Lenkija, kaip įprasta, praskrieja tranzitu: degalinė–autobusas–degalinė–autobusas. Svarbu nepamiršti kaukės – uždarose patalpose ji privaloma. Neįprasta tik telefono operatorių siunčiama įspėjamoji žinutė anglų kalba, reikalaujanti grįžti į Minską ir įspėjanti negerti pasieniečių siūlomų tablečių. Suprantama, tikrasis jos adresatas – pabėgėliai.
Pirmas ankstyvo Čekijos ryto oro gurkšnis – ypatingu grožiu apdovanotame Adršpadų nacionaliniame parke. Armonikierius iš pašaukimo Bronius Kisielius ir parke nesiskirtų su armonika, bet darbuotoja nenusileidžia – armonika liks saugoma. Kolega kiek atlaidesnis – muzika gali nuskambėti prieš pradedant žygį!
„Kai namo mes per tiltų aisma, kai namo mes per tiltų aisma, kad tik neįkrist šaltan vandenin, kai namo mes per tiltų aisma“, – nuskamba lietuviška daina čekiškų uolų papėdėje. „Tai – kelionės po parką instrukcija“, – parko darbuotojai šmaikščiai paaiškina „Šelmių“ vadovas.
Parke jungiasi dvi uolų vietovės – Adršpašské skalní město ir Teplické skalní město.
Tingus rytas rūką, medžių ir smiltainio uolų šešėlius gramzdina permatomame ežero vandenyje. Po devintos valandos diena dar tik bunda.
Rudens teptukai neskuba – švelniai geltonais, rusvais dažais kur ne kur pataškė medžių žalumą.
Į parko gilumą įsileidžia uolų vartai. Kalnų takeliai veda tarp išraiškingų formų uolynų, jei tik fantazija leidžia, čia pamatysi ir Madoną, ir dramblį, ir kalnų saugotoją Krakanošą.
Uolų bokštai tai susibėga į tunelį, tai vėl išsiskiria. Lengvai žemyn šokinėja nesmarkus krioklių vanduo.
Smagus takas nuveda iki stačių pakopų – lyg dangun. Už jų laukia pasiplaukiojimas ežeru plaustu – „Titaniku antruoju“.
„Kapitonas“ ne tik irkluoja, bet ir pasakoja apie „kruizo“ įžymybes. Kur daugiau pamatysi Maiklą Džeksoną su kauke po operacijos, žolėje tįsantį krokodilą, moterį raudona nosimi nuo romo bei skirtingomis akimis, baisesnį už velnią komunistą, jei ne tarp Čekijos uolynų? Maršruto kūrėjas, panašu, apdovanotas beribe fantazija, gebėjęs žaislams ir skulptūroms sukurti neįtikėtinas istorijas, absurdą paversti turistų kvatojimu.
Prisišvartavus „kapitonas“ moteris kviečia lipti kairėn, į krantą, ir su juo nusifotografuoti, vyrams siūlo į dešinę – vandenin.
„Kad tik neįkrist šaltan vandenin“ instrukcija veikia – visi saugiai atsiduria krante. Prasideda didysis išbandymas kojoms – nesibaigianti laiptų, laiptelių, kopėčių virtinė. „O jei pro čia teks ir grįžti?“ – keliautojus jungia garsiai ir tyliai išsakyta dvejonė.
Trasa pelke, mišku galiausiai nuveda prie išėjimo iš parko. Tik jau iš Teplicės pusės. Plentu iki „savojo“ įėjimo – 4 kilometrai, kitas kelias – vaizdingosios trasos. Taip lengvas pasivaikščiojimas parku virsta pėsčiųjų žygiu, kurį papildo ir trys šimtai laiptelių su kraštovaizdžio panorama, tarpekliai, kur didžiulis termometras saulėtą dieną rodo 11 laipsnių.
Nuo likimo nepabėgsi: aukštyn žemyn vinguriuojanti trasa atveda prie ankstesniojo išbandymo – kone nesibaigiančių perėjos pakopų. Grįžtant atrodo, kad laipteliai dar statesni ir pasidauginę. Kaip greitakalbėje – pakopa po pakopos, pakopa po pakopos...
Vėlyva popietė jau prisipildžiusi keliautojų klegesio, vaizdingi parko takai pamėgti čekų šeimų.
Trasos prieigose rikiuojasi suvenyrų, alaus pardavėjai, lankytojų laukia kavinės. Juk čia – Bohemija, Čekijos dalis, garsėjanti ne tik krištolu, bet ir alumi.
Kavinėse – tik su „žaliuoju pasu“
Čekija–Prancūzijos miestas Šamoni, toks kitos dienos maršrutas. Telefonas sveikina atvykus į Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Prancūziją, kartu atkeliauja ir nuorodos dėl COVID-19 reikalavimų.
Šamoni, garsusis slidinėjimo kurortas, Prancūzijos alpinizmo centras, ryte neatsikrato sunkaus rūko šydo, primirkusio lietaus.
1924 metais Šamoni vyko pirmosios žiemos olimpinės žaidynės, šis įvykis įamžintas ir suvenyruose. Iš Šamoni žygį į aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną įprastai pradeda alpinistai.
Subjuręs oras priverčia atsisakyti pirminio plano keltuvu pasiekti vieną iš viršukalnių.
Rytinį snaudulį išblaško kava jaukioje kavinukėje. Maloni padavėja paprašo parodyti „žaliąjį pasą“, pridurdama, kad tokios šalies taisyklės.
Interjeras patvirtina slidinėjimo kurorto vardą – ne tik kavinėje, bet ir tualete į sieną atremtos slidės.
Stalo natiurmortas – kava, degančios žvakės ir raudonas jurgino žiedas – skleidžia prancūzišką eleganciją ir žavesį. Neskubus rytas mėgaujasi kavos ritualu. Prie šeimininko kojų snūduriuoja šuo. Skubėti nereikia.
Kavinių, parduotuvių vitrinos pasitinka plakatais, informuojančiais, jog kaukę dėvėti privaloma.
Pietums pasirinktame restorane padavėja pirmiausia nuskenuoja „žaliuosius pasus“. Tik tada kviečia į kelionę po gurmaniškos prancūziškos virtuvės pasaulį. Dienos pietus galima rinktis iš dviejų variantų: užkandis ir pagrindinis patiekalas arba pagrindinis patiekalas ir desertas. Kaina – 24,50 euro. Santé!
Malonią židinio šviesą ir šilumą įrėmina dvi skeletono sportininkų skulptūros. Skeletonas į olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas dar 1928 metais kaimyninėje Šveicarijoje, Sankt Morice, vykusioje Olimpiadoje. Vėlesnėse žaidynėse šios sporto šakos atsisakyta, į Olimpiadą grąžinta 2002 metais.
Slėnyje lietumi krenta ruduo, tik rūkui kiek sutrūkinėjus, pasimato snieguotos viršūnės.
„Gal reikia skėčio?“ – išlydėdama paslaugiai pasiteirauja padavėja.
Lietuviška vasara
Šamoni nuo Italijos skiria tik Monblano tunelis, besitęsiantis apie 15 kilometrų.
Ligūrijos regiono San Bartolomeo al Mare miestelis sutinka ką tik pasibaigusiu lietumi, apsunkusiu tvankumu, kurį staiga išvaiko siutulingas vėjas. Po nakties vėl ramu – tingus kurorto rytas.
Spalio šiluma – kaip lietuviška vasara, oras įdienoja apie 25 laipsnius šilumos. Absoliuti poilsiautojų dauguma – senjorai, ne vienas iš jų laikosi rekomendacijos kaukę dėvėti ir lauke. Su šeimininkais promenadą žingsniais matuoja ir šunys.
Prie paplūdimio iškabintos COVID-19 taisyklės poilsiautojams: kaukę nusiimti tik pasiekus numatytą vietą, laikytis 1 metro distancijos, 10 kvadratinių plote gali įsitaisyti tik 4 vienos šeimos nariai, gyvenantys kartu, minimalus atstumas tarp paplūdimio gultų turi būti 1,5 metro, užsiimtos vietos nekeisti, draudžiamas grupinis sportas ir kita aktyvi veikla.
Taisykles koreguoja gyvenimas: keliose vietose senjorai žaidžia petankę, o paplūdimyje tiek vietos, kad atstumai tarp žmonių dar didesni nei rekomenduojami.
Promenados padavėja italų kalba ir gestais paaiškina, kad lauke „žalieji pasai“ nereikalingi. Linksma mergina čiauška po kauke – juokdamasi moko italų kalbos.
„Čin čin!“ – paragina pakelti atneštas taures ir skanauti kavinukės dovanojamais užkandukais.
Netoli San Bartolomeo al Mare kalne susispietęs Jono Krikštytojo globojamas senasis Cervo miestelis, tebesaugomas gynybinių įtvirtinimų. Kopiant aukštyn, siauros gatvelės jungiasi arkomis, spalvingais pasieniais glaudžiasi vijokliai. Virš miestelio dangun kyla barokinės Jono Krikštytojo bažnyčios bokštas.
Akmeninės gatvelės vedžioja po nedidukes meno galerijas, kavinukes, stabteli prie Clavesana pilies. Energijos suteikiantis espreso puodelis kavinukėje, prigludusioje prie pilies, kainuoja 1,5 euro.
Nugalėtojai
Snūduriuojančiam San Bartolomeo al Mare kurortui vakarais gyvybės įpučia „Šelmių“ repeticijos-koncertai, juos praeiviai fiksuoja mobiliaisiais telefonais. „Marina, Marina, Marina“ – į muzikinį pasirodymą populiaria italų daina įsijungia ir vietos senjoras. „Gražiausia pasauly esi“, – atitaria armonika.
Paaiškėja, kad festivalis, kuriame turėjo dalyvauti penkiolika kolektyvų, susitraukė iki vienintelio – „Šelmių“ iš Lietuvos.
Visgi koncertai įvyksta, pirmasis – Sanreme, prie garsiojo „Ariston“ kino teatro, kuriame nuo 1977 metų organizuojamas Sanremo festivalis, antrasis – Kanų (Prancūzija) promenadoje. Ne vienas praeivis, artėdamas prie susibūrimo vietos, užsideda kaukę, o pasitraukęs kiek atokiau, nusiima.
Finalinis pasirodymas vyksta Diano Marina (Italija) miestelyje, kur „Šelmiams“ ir įteiktos nugalėtojų taurės.
Paskutinį vakarą prisijungia ir atsitiktinai sutiktas italas, puikiai kalbantis lietuviškai bei Šveicarijoje vokiškai mokantis lietuvių kalbos! Kvatodamas praneša, jog pakrantėje šiuo metu vieši ir Vilniaus universiteto filologai, tad jis pamanęs, kad lietuviai jau kolonizuoja šį Italijos kampelį.
Kvepalai ir kaukės
Nuo San Bartolomeo al Mare nebetoli ir Prancūzija. Ekskursija prasideda kvepalų gamykloje „Fragonard“, kurios fasadą puošia didžiulė pasifloro žiedo nuotrauka – šių metų gamyklos kvapas.
Kvapų pasaulį tenka pažinti laikantis taisyklių – dėvint kaukes.
Žydrojoje pakrantėje įsikūrusios Nicos stendai nurodo laikytis 1 metro atstumo, dezinfekuoti rankas, čiaudėti ir kosėti į alkūnę. Kaukės lauke rekomenduojamos, bet ne vienas praeivis, nesvarbu, kokio amžiaus, jas dėvi. „Žaliųjų pasų“ čia prašoma ne tik viduje, bet ir klegančiose lauko kavinėse. Kažkas iš bendrakeleivių matė ir patikrą.
Masenos aikštėje purslus ant Apolono skulptūros ir praeivių taško fontanas. Vakare čia įsižiebs modernios katalono Jaume Plensa sukurtos instaliacijos „Pokalbis Nicoje“.
Gėlių turgus žydi spalvingais žiedais, už gėlininkų ant prekystalių išrikiuotos kvapnių muilų kaugės. Jazminų, lavandų, kokosų ar citrusinių vaisių kvapus keičia baziliko, pomidorų, paprikų aromatai – prekeiviai sveria maisto produktus.
Gražiausia Nicos panorama atsiveria nuo Colline du Chateau pilies kalno – lyg akvarele nulieta Viduržemio jūra su ramiomis, tarsi ištisinė pūkinių debesų juosta, bangomis, Anglų promenada su vaikštinėtojais, senamiesčio gatvės, pereinančios į naujamiestį.
Anglų promenada palei pakrantę tęsiasi septynis kilometrus. Atmintyje išryškėja Romaino Gary romanas „Aušros pažadas“ – kai motina su sūnumi iš Vilniaus persikėlė į Nicą, Anglų promenadoje knygos herojė neatsisakydavo seno įpročio – valgyti sūdytus agurkus.
Virš jūros ir promenados kas keletą minučių praskrenda lėktuvai – Côte d’Azur oro uostas jau visai netoli.
Su kauke – ir lauke
Nicą ir vieną mažiausių bei turtingiausių pasaulio valstybių Monaką teskiria 13 kilometrų. Gidė įspėja – nykštukinėje valstybėje veido kaukės privalomos ne tik viduje, bet ir lauke, nesilaikančių taisyklių laukia solidžios baudos.
Iš tiesų – nors lauke karšta, prabangiojo Monako gyventojai ir turistai vaikšto su kaukėmis. Net dažnas motociklų, motorolerių vairuotojas gatvėmis rieda užsidėjęs kaukę.
Ne išimtis – ir Monte Karlo kazino lankytojai ar šalia esančio prabangiojo „Hôtel de Paris Monte-Carlo“ gyventojai, kuriems lauke patarnauja pasitempęs personalas, paslaugiai atidarydamas ar uždarydamas naujutėlaičių automobilių duris.
„Prašome dėvėti kaukę“, – nurodo užrašas prie įėjimo į kavinę, pakabintas šalia dezinfekcinio skysčio talpos.
Požeminėje perėjoje įsikūrusios suvenyrų parduotuvės pardavėjas įėjus lyg įgeltas akimirksniu suskumba pasitempti ant smakro nusmukusią kaukę.
Prieplaukoje madas demonstruoja jachtos, lenktynininkų laukia „Formulės F1“ trasa – Monake kasmet vyksta vienas iš „Grand Prix“ etapų.
Iš plakato tebesišypso gražioji Monako kunigaikštienė, aktorė Grace Kelly. Ji ilsisi Monako katedroje, kartu su Grimaldžių šeimos nariais.
Kino sostinė
Dar viena Žydrosios pakrantės traukos vieta – Kanai, įprastais metais gegužę pasaulio centre atsiduriantys dėl Kanų filmų festivalio, o birželį – dėl „Kanų liūtų“ festivalio.
Raudonas kilimas paklotas ir spalį – stendas skelbia, kad spalio 8–13 dienomis vyks tarptautinis „Canneseries“ festivalis, rengiamas nuo 2018 metų ir įvertinantis serialų kūrėjus. Didžiulis plakatas praneša ir apie pasaulinę filmo „Dreams of Alise“ premjerą.
Šlovės take įspausti plaštakų atspaudai ir jų savininkų vardai, tarp kurių tokie kino pasaulio grandai, kaip Angelina Jolie, Catherine Deneuve ar Jean-Paul Belmondo, šių metų rugsėjo 6-ąją išėjęs amžinybėn.
Praha moka nustebinti
Grįžtant laukia nepabostanti Praha. Šį kartą – rudenėjanti, be nenutrūkstančiu srautu marširuojančių turistų grupių.
Kaukės čia privalomos viešajame transporte. Suvenyrų parduotuvės pardavėja patikina, kad mažose parduotuvėse jų dėvėti nebūtina, tik prekybos centruose, nors pati – su kauke.
Gyviausia senoji rotušės aikštė su įžymiuoju astronominiu laikrodžiu. Lietingas vakaras Karolio tiltu veda Prahos hrado (pilies), Čekijos sostinės simbolio, link. Garbės sargybos būdelės tuščios, įėjimą prie vartų saugo vienišas karys.
Raudonų stogų peizažą pridengia migla ir vakaras.
Bet Praha moka nustebinti. Atsitiktinai pasirinkto baro pravertos durys nukelia kelis šimtmečius atgal. „Viduramžių tavernoje“ šviečia tik žvakės – žmonių siluetai virsta judančiais šešėliais. Akims pripratus prie prietemos, ryškėja skliautai, masyvūs mediniai stalai, formą įgauna į sienas atremti viduramžių kankinimo įrankiai.
Vietos gamybos alų atnešusi padavėja bokalus trinkteli į stalą – kad šokteltų puta. Jei tikėsime reklama, aludė dirba nuo 1375 metų, o alų čia gėrė ir Čekijos karaliai, ir alchemikai, ir V. A. Mocartas.
Įėjus naujiems klientams, veidus prisidengusiems kaukėmis, juokais spėliojame – italas, prancūzas, o gal – iš Monako?
