Naujausios
Man 26 metai. Nuoskauda
Prieš kelerius metus viena pagyvenusi moteris kažkokiam susibūrime pasakė, kad aš sugadinęs jos gyvenimą. Užuot paklausęs, kaip tai buvo, atsakiau, kad aš nieko pikto niekam nedaręs. Ir tik dabar atsekiau vieną savo „žygdarbį“, kuris ir šiandien graužia.
Prieš maždaug 64 metus mane Šiaulių technikumo vadovybė pakvietė dalyvauti komisijoje, vertinančioje jų dėstytojų darbą. Lankiau užsiėmimus, reiškiau apie juos savo nuomonę. Deja, kai kur ji buvo tendencinga. Matematiką ten dėstė Vilniaus universiteto auklėtinis ir Šiaulių mokytojų dvimečio instituto absolventė. Jos darbą peikė kita ŠPI dėstytoja. Prie jos peikimo prisidėjau ir aš. Girdi, kam jai, nepakankamai kvalifikuotai, nes neturi pilno aukštojo išsilavinimo, duoda didesnį krūvį nei VU auklėtiniui. Mat aš tada perdėtai didžiavausi tuo, kad esu net Maskvos Lomonosovo universitetą baigęs. Taigi kiti, provincijoje mokyti, yra žemesnio lygio...
Labai noriu tos moters šiandien atsiprašyti, tik nesu tikras, kad būtent jai tą nuoskaudą padariau. O jei su ja, tai kaip man ją surasti ir nors dabar paprašyti atleidimo...
Atpildas
O prieš 62 metus, kai dėstytojavau jau trečius metus, užgriuvo dviejų Vilniaus pedagoginio instituto fizikos docentų komisija. Galutinė išvada buvo tokia: „Viliamės, kad Mindaugas Stakvilevičius dirbs bent tokiu lygiu, kaip dabar“.. Didžiausia mano nuodėmė buvo ta, kad paskaitas skaitydavau be konspektų, netgi be detalaus plano. „O jei kur nors suklysi, kas tada bus?“, sakė jie. Sekė po to ir organizacinės išvados: kitais mokslo metais teorinės fizikos ciklo paskaitas vietoj manęs, nelaipsniuoto, jau skaitė atvažinėjantis iš Vilniaus docentas – vienas iš tų tikrintojų.
Betgi mano paskaitų skaitymo nuostata buvo kita: jeigu pats ko nemoki užtikrintai, tai negali to reikalauti per egzaminą iš studentų. Kad pirmais mokslo metais galėčiau užtikrintai dėstyti teorinę mechaniką, nors ją universitete buvau išlaikęs penketu, aš ją dar kartą papildomai universitetiniu lygiu išstudijavau per vasarą. Panašiai buvo per kitas vasaras su kitais kursais: makroskopine elektrodinamika, statistine fizika. Taigi, beveik pasikartojo technikume atlikta jau kita „svarbesniųjų“ – jie gi ir iš Vilniaus, ir jau mokslų kandidatai – akcija. Bet būta ir skirtumo: aš po mūsų tikrinimo akcijos į technikumą nosies nekišau.
Man 36 metai. Balandžio ketvirtoji
1968 m. balandžio 2 dienos vakare turėjau pristatyti savo disertaciją Maskvos universiteto teorinės fizikos katedrai, kad gaučiau sutikimą ją ginti Vilniaus universitete. Bet balandžio pirmą dieną gavau telegramą, kad mirė tėvukas. Paskambinau savo vadovui profesoriui Jakovui Terleckiui. Jis patarė neišvažiuoti neapsigynus. Paskolino ir pinigų lėktuvo bilietui, o Maskvoje pasilikęs buvęs bendrakursis ir bendradarbis ŠPI institute matematikas Algirdas Paplauskas paskolino pinigų apmokėti taksistui, vešiančiam po gynimo į aerouostą. Apsigyniau sėkmingai – pripažino, kad darbas originalus ir kvalifikuotas. Atskridau į Vilnių naktį. Tačiau čionykščiai taksistai paprašė trigubos kainos už nuvežimą į Simną. Tiek neturėdamas, laukiau pirmo rytinio autobuso. Taigi balandžio trečią apie dešimtą valandą buvau Stebuliuose. Pasirodo, laidotuvės būsią rytoj.
Po pietų nuo Degėsio per Mergakalnį atėjo gal dvidešimt Šiaulių pedagoginio instituto studentų fizikų. Pasirodo, fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius trečiakursis Petras Upermonas surinko pageidaujančius važiuoti studentus. Pasamdę kariškių dengtą sunkvežimį, kartu su mano šeima atvažiavo naujai tiesiamu vieškeliu iki Truskos sodybos. Ten jie užklimpo ir išlipę paskutinį kilometrą atėjo. Kaip apsidžiaugiau aš, broliai, mama! Kaip nustebo kaimiečiai!
Kai man kartais papriekaištaudavo, kad būnu pernelyg artimas studentams, aš vis prisimindavau tos dienos nuotaiką. Ir tik šiltai prisimenu po kariuomenės iš Vilniaus universiteto į ŠPI perėjusį Petrą, ir laidotuvių puikias nuotraukas išdalinusį Antaną Onaitį. Beje, per skirstymą 1969 metais jis, baisogališkis, pasirinko Šventežerio mokyklą Ten, Dzūkijoje, jis ir pasiliko. Kaip gražiai dzūkuoja, to net nenujausdamas!
Man 80 metų
Į Stebulius vėl
Sudiržusias rankas, pagintas kojas
Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.
Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…
– Drauguži, juk mes augome kartu.
Tu – iš mietelių, kūdroj išmirkytų,
Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.
Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,
Mes – prasmę rinkti traukėm į miestus.
Po šitiek metų, vėlei susilietę,
Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,
Dar pastovėkime, dar vienas kitąViltim pakurkim, meile netuščia.
Ir paprašysiu aš Rytų apvaizdą
Sukeisti mums gyvenimus naujus,
Kai kibirkštys man bus akis apleidę,
Kai tavo rievės puvėsį pajus…
Pabūk žmogus, išeik jo keblų mokslą
Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.
Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,
Draugus nuo šliužų pratinkis atskirt…
O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,
Šakas platyn, aukštyn skubėsiu mest.
Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:
Toli dairytis po gimtas žemes;
Pirmam sutikti patekančią saulę,
Jos pranašų čiulbėtojus viliot,
Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;
Kad reikalingas, kad esu, – žinot.
– Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,
Dar topoliu leisk žemėj palinguot...
Iš interneto (2019 m.). Apie mano gydytoją
„Labai patenkinta daktaro darbu, bijojau labai, bet viskas praėjo sklandžiai, malonus ne tik daktaras, bet ir kitos darbuotojos dirbančios su juo. Maloniai bendrauja kolektyvas ir pasijuokt, ir rimtai pakalbėt. O tokia atmosfera labai reikalinga atėjusiam pacientui nebijoti ir atsipalaiduoti.“ Raminta M.
„Džiaugiuosi jog pasirinkau ši gydytoją gydymui/operacijai. Tik patys geriausi atsiliepimai. Malonus ir nuoširdus bendravimas, atsako i užduodamus klausimus. Manau šis žmogus yra puikus pavyzdys, koks turėtų būti gydytojas! Ačiū Jums.“ Raimonda K.
„Nuostabus gydytojas! Mamos gydantis gydytojas po žarnyno auglio šalinimo. Kas rytą pasiteiraujantis apie savijautą, atlikti visi išsamūs tyrimai, po operacijos gydymas buvo toks tikslus, jog mama sveiko tiesiog dienomis, neišleido namo, kol nebuvo atlikti visi tyrimai... Labai dėkingos.“
Vien tik tokio ir panašaus tono atsiliepimai apie Šiaulių Respublikinėje ligoninėje dirbantį ir mane operavusį Virginijų Jautakį, Užvenčio mokyklos auklėtinį, vasarojusį „Fotono“ stovykloje. Būtent per tokius mielus žmones papildomai pajuntu, kad gyventa prasmingai.
Man 89. Žvelgiu iš 12 aukšto
Dvi mano stebėjimo iš dvylikto aukšto pozicijos: virtuvės langas ir balkonas. Šiokiomis dienomis, kai nelyja, prieinu prie virtuvės lango. Matau: ten, kur buvo vaikų poliklinikos skyrius, dabar privatus vaikų darželis. Jo pusė kiemo žaliuoja, kita pusė užpilta smėliu. Žiūriu, neatsižiūriu, kaip žaidžia tie, kuriems lemta užaugti, kai mūsų jau nebus. Kaip myliu aš jus, mažyliai, mažylių auklės! O į tai, kas dar toliau, pažvelgiu labai retai. Mat, ten buvo darželis, kurį lankė mano dukrelės. Bet dabar ir jis, ir jo aikštelės sudarkytos. Sako, kad ten bus nakvynės namai tiems, kieno gyvenimai aplamdyti.
Daugiausia būnu balkone. Apžvelgiu mūsų kartos žmonių užstatytą miesto pietvakarinę dalį, parką, laukų platybes. Kai atsižiūriu į už miesto plytėjančias tolumas, dažnokai aplanko vizija iš tų laikų, kai nuo Mergakalnio dairydavausi į tėviškės įžymybes: pietryčiuose už kilometro mokykla, už jos tyvuliuoja Dusios, Metelio, Obelijos ežerai; rytuose lyg kapčius – už 25 kilometrų Miroslavo bažnyčia; šiaurės rytuose už Tulabos sodybos – Simnas; vakaruose – ištisi miško masyvai. Dažnai akys nukrypsta į praskriejančius čiurlius, kirus. O dar dažniau akys ieško šaligatviais praeinančių Mamų, su šalia einančiais ar vežimėliuose sėdinčiais vaikučiais. Ir vis mintyse tada išplaukia vaizdiniai su mano ir Darijos augintais sūneliais, dukrelėmis. Nusileidžiu, išeinu į šaligatvį pavaikščioti. Sutikęs vežimėliu vežančias vaikučių mamas, nusišypsau meiliai joms ir vaikučiams, jei jie nemiega. Šie paprastai šypsena atsako, o mamos – labai retai. Veikiausiai jų mintys klaidžioja tuomet kažkur toliau.
Jie mane ugdė
Vincas KUDIRKA:
Ne tasis drąsus yr, kurs, stvėręs už kardo,
Dantims grieždams, rodos, žvėris koks įniršęs,
Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,
Kad pats yra žmogum, visai užsimiršęs.
Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,
Kuris už minties mūs kovoja liuosybę,
Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,
Kurs į akis svietui pasako teisybę.
Bronius MACKEVIČIUS:
Ji lengva, kaip vasaros plaštakė;
ji sunki – kaip antkapio akmuo.
Ji tokia, kad, netgi jos netekę,
liekame turtingesni kažkuo.
MAIRONIS:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno.
Kazys BORUTA:
Tai jums nėra ramios šioj žemėj vietos:
Vaidenas jūra, audros ir pavojai,
Nes jų akivaizdoj supratot tiesą:
Gyvena tie, kurie kovoja.
Vincas MYKOLAITIS PUTINAS:
O aš esu šioje pagairėj
lyg vėjo blaškomas žilvitis.
Ak, kaip sunku palaužti širdį:
čia vėl maištauti, čia lankstytis.
Aš pats savęs nebekenčiu,
kaip to prakeikto palaižūno.
Bet būk man, drauge, atlaidus:
manyj du nuožmūs priešai tūno.
Rasulas GAMZATOVAS:
Netgi tie, kuriems gyvent beliko
Valanda ar pusė valandos,
blaškos, kremtas dėl menkų dalykų,
tarsi jiems dar šimtmetį kas duos.
O kalnai, nuo šimtmečių pražilę,
Suręsti iš amžino akmens,
Į triukšmingus žmones žvelgia tyliai,
Tarsi pusvalandį begyvens.
Justinas MARCINKEVIČIUS:
Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo.
Aukšta liepsna, lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Julius JANONIS:
Nemokėjo jis lenkt prieš didžiūnus galvos.
Nemokėjo jis niekint mažųjų.
Nemokėjo lyg nendrė pavėjui linguot,
O, vėjui aprimus, ir vėl atsistot
Salomėja NĖRIS:
... kuris per audrą nuvirtai,
Bet šaknys laikosi tvirtai:
Gyvybės atžalos iš kelmo kalas.
