Naujausios
Apie žingsnius Nepriklausomybės link
– Jūsų nuomone, kokį vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės byloje suvaidino LKP atsiskyrimas nuo TSKP ir Algirdo Brazausko asmenybė? Ką anuomet manėte apie A. Brazausko strategiją, jog link Nepriklausomybės reikia eiti žingsnis po žingsnio, ir ką dabar apie tai manote?
– Būta daug abipusių žingsnių į Nepriklausomybę. Dar 1988 metų pavasarį vis žodžiu ir raštu primindavau Maironio eiles: „Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto pavasaris eina Karpatų kalnais. Po Lietuvą žiema: nei žodžio, nei rašto neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.“
Deja, tas dvilypis erelis tada buvo persikraustęs iš Maskvos į Vilnių. Tai – pirmasis ir antrasis LKP sekretoriai: Songaila ir Mitkinas. Jie visokiais būdais Lietuvoje stabdė Gorbačiovo skelbtą pertvarką. Tą iliustravo ir ruošimasis TSKP konferencijai: faktiškai patys paskyrė daugelį delegatų, užuot juos rinkus demokratiškai. Ta konferencija, paskelbusi, kad būsimi rinkimai bus tikrai demokratiški, ir buvo vienas labai platus žingsnis iš anos pusės mūsų laisvės link.
Toliau iš mūsų pusės garsiausias, plačiausias – demokratiškai išrinktų TSRS liaudies deputatų kalbos suvažiavime, Kremliaus Suvažiavimų salėje. Būta daug tų kardinolo Sladkevičiaus pasiūlytų ir Brazausko garsiai pasakytų žingsnių – ir siauresnių, ir platesnių, bet nė vieno – atgal.
Vienas iš tų būtinų paskutinių žingsnių buvo LKP atsiskyrimas nuo TSKP. Atsimenu, dar mėnesį iki suvažiavimo trims pirmiesiems sekretoriams – Mažeikių Romui Songailai, Šilutės Vladui Sturiui ir man – buvo liepta prisistatyti TSKP ideologijos sekretoriui Razumovskiui. Po kelių valandų pokalbio jis atsisveikindamas beveik maldaudamas prašė neatsiskirti per suvažiavimą... Tas vyriausiojo ideologo gestas suteikė daug vilties, kad po atsiskyrimo represijų nebus.
Inžinierius Algirdas Brazauskas įėjo į didžiąją politiką kaip labai giliai realybę jaučiantis ekonomistas, žinantis, kaip, pradedant nuo pamato, plyta po plytos nesikarščiuojant statyti mūrą, kaip jį uždengti, įstiklinti. Tokį Algirdą, padariusį tiek daug naujos Lietuvos įkūrimui, aš prisimenu, gerbiu ir šiandien.
– Koks įspūdis liko iš M. Gorbačiovo vizito į Lietuvą ir apsilankymo Šiauliuose 1990 sausį? Apie ką kalbėjotės, ar jis suprato, kad upės tekėjimo jau nesusistabdys?
– Po lemtingojo LKP 20-ojo suvažiavimo Gorbačiovas pakvietė LKP vadovus į Maskvą. Pavaišino visus arbata, pakalbėjome gana santūriai apie ateitį. Kai jis pasakė, jog politbiuras jį siunčia į Lietuvą stabilizuoti situacijos, aš pasiūliau atvažiuoti ir į Šiaulius, nors Brazauskas buvo parinkęs Panevėžį. Gorbačiovas, nė minutės nepagalvojęs, priėmė savo kursioko pasiūlymą. Aš ir apsidžiaugiau, ir nenustebau, nes nujaučiau, kad jis lankysis Šiauliuose ir dėl kitos priežasties.
Neįprastas įspūdis buvo man ir Vytautui Skripkauskui (jis buvo LKP Šiaulių rajono komiteto pirmasis sekretorius) važiuojant Gorbačiovo šarvuotu automobiliu: minios šiauliečių pakeliui iš Zoknių aerouosto į Bridus, pasikalbėjimas apie būtus universitetinius laikus. Jis vis siūlėsi išlipti iš automobilio pasikalbėti su pasitinkančiais, bet greta sėdintis generolas leido sustoti tik vienoje iš anksto numatytoje gerai apsaugotoje vietoje.
Mums važiuojant jis pabrėžė, kad procesas pajudėjo nesustojamai ir kad mes, žinoma, neteisėtai prijungti, bet į nepriklausomybę negalima eiti atsikertant, atsiplėšiant su krauju, sudarkant gamybos funkcionavimą. Atseit, staigaus atsiplėšimo nuostolį maža Lietuva pajustų daug skaudžiau, negu didelė Tarybų Sąjunga. Ta kelione mudviejų bendravimas Šiauliuose praktiškai ir baigėsi. Po to dar buvo tų metų kovo 12 ir 13 diena. O paskutinį kartą dar truputį pakalbėjome, atrodo, 1993 metais, kai vienam Seimo delegacijos, stebėjusios Dūmos rinkimus, nariui pasitaikė „netyčia“ būti ten, kur balsavo Gorbačiovai.
Apsidžiaugiau, kad dar abu mane pažino ir užkalbino geruoju.
Aukščiausioje Taryboje – užduotys ir misijos
– Kaip 1990 metais tapote Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu? Kokios nuotaikos tvyrojo susirinkus į pirmąjį posėdį? Ar nuo LKP išrinkti deputatai tarėtės, kaip balsuosite dėl Nepriklausomybės paskelbimo?
– Mane kandidatuoti 50 rinkiminėje apygardoje pasiūlė ne Šiaulių sąjūdininkai, o darbo kolektyvai. Buvome 4 kandidatai. Išrinko mane užtikrintai iškart. Nuotaikos buvo pakilios ir neramios. Nepatiko tai, kad į Sąjūdžio remtų deputatų posėdžius, pavadintus „Arbatėle“, kitų deputatų nekviesdavo. Mums, tiems kitiems, tik pranešdavo, kokių veiksmų bus imamasi, kas nutarta, ką reikės daryti sutartinai.
Labai demonstratyviai iškilmingas buvo pirmasis posėdis, kuriame buvo keičiama salės atributika. O aplink Seimą entuziastiškai nusiteikusių žmonių minios. Diskusijų tarp LKP remtų kandidatų dėl balsavimo už Nepriklausomybę nebuvo. Visi buvo už.
– Kaip atsitiko, kad 1990 metų kovo 11-ąją skelbiant Nepriklausomybę buvote Maskvoje, o ne Vilniuje? Kaip sužinojote apie Nepriklausomybės paskelbimą, kokia buvo reakcija Maskvoje? Kada buvote prilygintas signatarams?
– Po Gorbačiovo viešnagės Lietuvoje atsiskyrusios Lietuvos KP biuras įpareigojo būtent mane palaikyti ryšį su TSKP vadovu. Matyt, ši priežastis lėmė tai, kad drauge su N. Medvedevu ir S. Kašausku buvau tada išsiųstas į Maskvą, į TSRS deputatų suvažiavimą.
Prie įėjimo į suvažiavimo salę mus pasitiko su džiugiais sveikinimais, kad paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, grupė Maskvoje studijuojančių Lietuvos studentų. Jau ryte pavyko atvirai pakalbėti su lemiamą žodį turinčiu Gorbačiovu, „Demokratinės Rusijos“ atstovu Ilja Zaslavskiu (deja, Sacharovas jau prieš 4 mėnesius buvo miręs), su Pabaltijo karinės apygardos vadu Fiodoru Kuzminu ir kitais įtakingais suvažiavimo dalyviais. Jie įtikino, kad ir per suvažiavimą, ir artimiausiu metu po jo nebus priimta nutarimų panaudoti jėgos veiksmus prieš nepaklusnią Lietuvą. Apie tai per tas dvi buvimo dienas Maskvoje informuodavau Vilnių. Po dviejų dienų mane pakeitė tą misiją atlikti atvykęs Brazauskas, ir aš grįžau į Vilnių.
Kartais grybšteli mintis: netekai, Mindaugai, per tą uolumą signataro vardo, tačiau kaskart nuramina tėvuko „reikia“. O signataro statusą, bet, žinoma, ne vardą, trims tada išsiųstiems Aukščiausios Tarybos deputatams – Kašauskui, Medvedevui, Stakvilevičiui – priteisė Seimas 2004 metų lapkričio mėnesio nutarimu.
– 1991-ųjų sausio įvykius kaip išgyvenote? Kas iš tų tragiškų dienų labiausiai įstrigę atmintyje?
– Vos užmigusį pažadino Donatas Morkūnas. Mane ir jį į Aukščiausiąją Tarybą nuvežė kolūkio „Volga“ tame pačiame Turniškių vasarnamyje gyvenęs Gintaras Ramonas. Kai atvažiavome, deputatų dar buvo nedaug, bet posėdis prasidėjo netrukus. Aš, pasitelkęs savo greitojo skaičiavimo įgūdžius, tapau balsų skaičiuotoju. Kraupu buvo, sužinojus, kad vis veža sanitarinės mašinos sužalotus. Bet būta ir vilties, kad nuo tos nakties prasidės kitas, spartesnis laisvėjimo etapas. Išbuvome neišvykę iš tų rūmų kelias paras. Turėjau aš ten ir neįprastą misiją: respublikinio radijo skyriuje pusiaunakčiais deklamuoti klausytojus nakčiai apraminančius Maironio, Marcinkevičiaus, Vaičaičio, Nėries, Baltakio ir kitų mielų poetų eiles. Po to važiavau į Rokiškyje vykusias Gedimino prospekte nuo širdies smūgio mirusio Alvydo Matulkos laidotuves. Labiausiai įstrigo žmonių minių minios, jų susitelkimas, ryžtas ginti, užstojant savimi agresoriams kelią į Aukščiausiąją Tarybą.
Kas skyrė, o kas jungė
– Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad istorinė Aukščiausioji Taryba, kuri paskelbė Nepriklausomybę, dirbo tik dvejus metus? Kodėl vienybės jausmas, vedęs į Baltijos kelią, taip greitai žlugo, o gal jos niekada ir nebuvo?
– Daugelio su rinkėjais betarpiškai bendraujančių ekonomiką išmanančių ir blaiviai ūkio reikalus vertinančių deputatų netenkino chaotiškas valstybės ūkio valdymas: pramonės ir žemės ūkio įmonių draskymas atskirais gabalais. Žymi dalis tokių realiai su tikrove susipažinusių deputatų sukūrė opozicinę Sąjūdžio centro ir kitas frakcijas, kurios, pritariant daugeliui deputatų, pareikalavo Gedimino Vagnoriaus vyriausybės atsistatydinimo.
Aukščiausiosios Tarybos vadovybei tie žygiai netiko, ir tada, išryškėjus skirtingiems grupių interesams ir veiksmams, neradus bendros kalbos, teko skelbti naujus Seimo ir Prezidento rinkimus, referendumą dėl naujos Lietuvos Respublikos konstitucijos. Deputatus jungė Nepriklausomybės siekimas, o skyrė realūs darbai valstybės mastu.
– Kaip vertinate Vytauto Landsbergio vaidmenį?
– Yra kas Vytautą Landsbergį apibūdina ryškiai be manęs, o aš galiu nepataikyti į taktą, tad verčiau paklusiu antrajam dekalogo įsakymui...
Savivaldos politikos lauke
– Dvi kadencijas (2003–2007 m. ir 2007–2011 m.) dirbote miesto Taryboje, kuo ši veikla išsiskyrė? Kokios problemos tada spręstos?
– Prisipažinsiu geruoju: veikla Šiaulių miesto taryboje man buvo mielesnė nei Seime. Aname būta daug kalbų, o maža ekonomiką deramai tvarkančios veiklos, o pataisyti niekuo negali. O miesto Taryba, ypač, kai jai vadovavo Vytautas Juškus, gana energingai ir kvalifikuotai sprendė konkrečias problemas. Įsimintinas Autobusų stoties vietos ir priklausomybės problemos sprendimas. Operatyviai buvo statoma Sporto arena, kai meras parvežė iš Kauno kažkiek supaprastintą Kaunui kurtos arenos modelį.
Bepigu man buvo tuomet, gerai sutariant su Savivaldybės švietimo skyriaus ir mokyklų vadovais, vadovauti miesto Tarybos Švietimo komitetui. Mat, ir švietimo skyriaus vadovė, ir net 10 mokyklų direktorių – buvę mano mokiniai ar studentai. Bruko tada iš viršaus mokyklas į rinkos ekonomikos varžtus, tačiau mes tuo metu neleidome uždaryti nė vienos mokyklos, tik kai kurių dėl finansavimo švietimui stygiaus statusą teko keisti.
Nors buvau daugiausia narių turėjusioje Socialdemokratų frakcijoje, gerai sutariau ir su kitų frakcijų atstovais. Kai po ketverių metų meru tapo Genadijus Mikšys, mes, nors LSDP buvo jau opozicijoje, ėmėme dirbti sutartinai, kai valdančioji koalicijos dauguma nustojo tenkinti vieno milijonieriaus užmačias. Tada aš, būdamas Etikos komisijos pirmininku, net kartą viešai paprašiau darbuotojų parašyti kokį nors skundą, nes komisija nuobodžiauja be darbo.
Niekas neatsiliepė...
Posūkis link socialistų
– Kodėl sumąstėte kurti Socialistų partiją? Ar pasiteisino jos steigimas, kodėl LDDP ar Socialdemokratų partija netenkino jūsų lūkesčių? Kam perdavėte partijos vairą, ar dar esate jos narys?
– Ne aš kūriau Socialistų partiją 1995 metais, o tik dalyvavau Steigiamajame suvažiavime svečio teisėmis. Mat, nepadoru būtų išrinktam į Seimą pagal LDDP sąrašą perbėgti į kitą.
Apsiribota tuo, kad Seime susikūrė Socialistų partiją remianti deputatų grupelė. 1996 m. rudenį, baigiantis tai Seimo kadencijai, kreipiausi su pareiškimu į LDDP tarybą išleisti mane iš partijos į darbą, kuriame mano našumo koeficientas būtų didesnis. Išleido, net gėlių įteikė. O Socialdemokratų partijoje jau buvo daug patyrusių specialistų. Be to, ji, man atrodė, buvo nepakankamai radikali.
Socialistų partijos pirmininku mane išrinko kitąmet, 1996 metais, po jai nesėkmingų Seimo rinkimų. Laikė ilgai, net 9 metus, nors aš praktiškai ne ką veikiau, palikdamas tai daryti vilniečiams, klaipėdiečiams, kol pagaliau pavyko jiems perduoti tą vairą.
Jau daug metų nepriklausau jokiai partijai, tuo labiau – socialistų, kurios senokai neliko.
– Ką manote apie kairiąją politikos srovę, kodėl ji Lietuvoje nepopuliari?
– Mūsų kaime sakydavo: „Biednas, tai ir durnas.“ Nepriklausomoje Lietuvoje ta neturtingųjų dalia teko būtent neturintiems kas papeni socialistams, kad prieitų prie įtakingos žiniasklaidos. Mano kaime dar prieš karą dainuodavo: „Taip tėvynėj surėdyta: viską mums padaro litas. Litas kalba, litas tyli, litas muša, litas myli. Tumosa pekla baugina. Duok jam litą, nuo jos gina...“
Prisiminkime, kaip anuomet tiek daug balsų gavo milijonieriaus vadovaujama ir papenėta Darbo partija. Arba prieš 5 metus „valstiečiai“. Kai kas taria, kad sėkmę lėmė panaudotas piramidinis finansavimo modelis. Didžioji, brangioji žiniasklaida kairiesiems tikrai nepadeda, o tie, kas už juos balsuotų, pernelyg nusivylę valdžiomis, tad balsuoti neina. Žodžiu turime galingojo kapitalo, o ne eilinių darbo žmonių interesų, dominavimą.
Apie kompromisus ir purvą politikoje
– Sakoma, jog politika – ir kompromisų menas, ir purvinas reikalas, o kaip pats manote?
– Visko būna toje politikoje. Kompromisų, tik neišduodant principų, tikrai reikia, nes kitaip, kai įvairios partijos sudaro bendrą valdžią, būtų paralyžiuota konkreti veikla. O purvo?
Prisiminkime Vinco Kudirkos: „Kol da idealais, brol, besigėrėsi, siek prie idealo, tik doro ir aukšto. O skubink! Paskui tu ... jų išsižadėsi dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“;.
Purvina politiką tie, kurie, užsikorę aukščiau, nepaklūsta Kudirkos įspėjimui. Tačiau nemanau, kad tokių yra daug. Veikti taip, kaip norėtų, daugeliui neleidžia didžiojo kapitalo diktatas. Mat, jeigu tam diktatui nepaklusi, jis, globalinis ir stambus vietinis, padarys taip, kad žmonėms bus dar blogiau. Štai kokie varžtai kausto netgi idealų nepamynusius žmonių išrinktuosius.
– Ar pačiam teko kada keisti savo nuostatas, atsisakyti idealų, eiti į kompromisus, padaryti klaidų?
– Manau, kad savo principinių humanistinių idealų nepamyniau nei eidamas į kompromisus, nei pagąsdinamas. Yra žmogaus smegenyse keli centrai, kurie fiksuoja, analizuoja klaidas ir kuria rekomendacijas, kaip jas pataisyti. Per tai mes ir vaikščiodami, ir net dviračiu važiuodami neparpuolame. Juk dainuodavome: „Smagu gyvent, mylėti ir paklysti ir vėl pirmyn žygiuoti su daina.“
O vieną nuostatą tikrai teko keisti. Anksčiau maniau, kad, įgyvendinus tikrą, realią demokratiją. per rinkimus dauguma žmonių balsuos už socializmą kursiančius žmones. Pasirodo, teisus buvo dar vaikystėje girdėtas posakis: „Visų pirštai į save lenkti.“
Jie, tie pirštai ir lemia, suteikus laisvę, gyvenimo pagal socializmo modelį atmetimą.
– Kokius politikus vertinate, kokių nepakenčiate?
– Labai daug padorių politikų – negobšių nei turto, nei garbės – sutikau per tuos pakylėjimo metus. Bet Jų neįvardinsiu, nes jei konkretaus mielo žmogaus netyčia nepaminėsiu, jis gali ir nusiminti.
Deja, patyriau, kad, sočiai būta ir kitokių, ypač tų, į kuriuos kreipiasi Justinas Marcinkevičius klausimu: „Iš kur šitas pyktis ir kerštas, tas melas vardan Lietuvos?“
Ramina mane dar tai, kad iš tūkstančių savo mokinių, kokioje partijoje jie bebūtų, negaliu paminėti nė vieno nesilaikant to Kudirkos perspėjimo.
– Kokie lūkesčiai per tris nepriklausomybės dešimtmečius išsipildė? Kokie ne? Dėl ko širdį skauda, o kas džiugina?
– Gerai, kad pasiteisino svarbiausias man to meto lūkestis: nėra karo. Kad įsiliejome į sienas atvėrusią Europą, kurios draugijoje mes gyvename ne pernelyg reguliuojami iš Briuselio. Nepasiteisino oratorių įkalta mintis, kad po 10 metų gyvensim kaip švedai, danai...Apmaudu, kad neliko didžiųjų gamyklų, Pedagoginio instituto, kad miestas tuštėja, kad tiek žemiau skurdo ribos gyvenančių.
Ir kad vėl grįžo termobranduolinės katastrofos grėsmė. Į jaučio kailio pergamentą ir kas išsipildė, ir kas neišsipildė, nesurašytum – nesutilptų.. Tokios mat yra gyvenimo realybės. O kas bus toliau, jei pagyvensim, pamatysim.
