Naujausios
Man 15 metų. Penktoji gimnazijos klasė
Paskui mus į Pagėgių apskritį atsikėlė ir vyriausias brolis Gediminas su žmona Nijole. Įsidarbino jiedu 1946 metais dviejų pastatų pradinės mokyklos komplekse: Gediminas Kažemėkuose (pirma ir trečia klasė), Nijolė Krauleidžiuose (antra ir ketvirta klasė). Jie man pasiūlė gyventi ir mokytis penktos gimnazijos kurso pas juos, jiems konsultuojant. Ir aš, ir tėvai su tuo mielai sutikome: nereikės gi kasdien gaišti po 5 valandas pėsčiam einant iš Berštininkų į Pagėgius ir atgal: nei geltoni, nei kitos spalvos autobusai tada dar nevažinėjo, o traukinio grafikas netiko.
Mokiausi pripuolamai – tik tą, kas patiko ir ko vadovėlius turėjome: matematiką, pasaulinę literatūrą, lotynų kalbą. Kai kartą nepavyko sudaryti pagal uždavinio sąlygą lygčių, Nijolė patarė viską, kas parašyta, išreikšti lygtimis, visus nežinomuosius įvardinant x, y, z ir t.t. Nuo tada sąlyginiai uždaviniai man ėmė patikti, ir aš juos su pasigėrėjimu įveikdavau.
Čia aš išėjau svarbias realybės suvokimo pamokas, kurios vėliau labai pravertė. Vakarais Nijolė su Gediminu aptardavo įvairius reiškinius, įvykius, valdžių veiksmus, oficialius jų vertinimus. Neretai jų nuomonės skyrėsi nuo oficialiai brukamų ar net vadovėliuose pateiktų. Pirmiausia sugaudavo jie esmę ir tik tada nuo jos pradėdavo interpretacijas. O Nijolės dainos! Skamba jos nuostabiu balsu sudainuotos ir dabar. Galybes jų mokėjo. Ypač įsiminė anksčiau negirdėta esmę nusakanti dainos „Šalia kelio karčema“ baigiamoji dalis po „Duok, ulonai, tris rublius ir mergaitė tavo bus.“:
„Patalėlį klodama
labai gailiai raudojo.
Žalias vynas ne vanduo,
o ulonas – ne piemuo:
jis mergaitės nepalies,
kol su ja nepakalbės.
- Pasakyk man, mergele,
kas gi tavo tėvelis.
- Mano tėvas kriaučiukas;
aš kriaučiuko dukrelė.
- Mano tėvas kriaučiukas;
aš kriaučiuko sūnelis.
Dar aušrelė neteka,
o jau šaukia šinkorka:
- Kelkis, merga. Ko guli?
Jau vainiko neturi!
- Ko tu loji kaip šuva?
Juk tai mano sesuva!“
Po to aptarimai, kaip anksčiau buvo, kai ėmė į rekrūtus, kaip su našlaitėmis nesiceremonydavo kitos šeimininkės...
O vieną žiemos savaitę aš su tėvuku atlikau valdžios nustatytą prievolę: nuvežti iš miško į Viešvilės prieplaukos atvirus sandėlius nustatytą kiekį rąstų. Rogiakelio tada dar nebuvo, tad nuvažiavome vežimu. Apgyvendino girininkijos salėje mus su keliasdešimt panašių prievolininkų. Miegojome, žinoma, ant šiaudų. Čia man buvo galingų pušų paprastais svertais pakrovimo į vežimą fizikos pamokos, kurias pademonstravo jokios mokyklos nelankęs tėvukas. Važiavome pavargusių arklių traukiamu vežimu atgal 50 kilometrų naktį. Buvo žiauriai šalta. Kad nesustybčiau, nesuragėčiau, kiek dar pajėgdavau, bėgdavau, įsikibęs į vežimo galą. Labai sušalau. Bet nesusirgau! Tik kelias savaites skaudėjo patamsėję kojų pirštai.
Rugpjūčio mėnesį išlaikiau visus 15 egzaminų už penktą klasę. Tiesą sakant, ne visas disciplinas buvau pakankamai išmokęs (ne visus vadovėlius turėjau), bet, matyt, atsipirkau labai gerais matematikos, lietuvių, rusų, vokiečių, lotynų kalbų, kūno kultūros egzaminų pažymiais.
Man 17 metų. Lemtingoji 7 klasė
1948 m. rugsėjį klasė pasikeitė: jau nesimokė Ieva ir Jadvyga; negrįžo septintoje mokytis Algimantas; atvažiavo buvusios Pajūrio gimnazijos mokinės Zita ir jos jaunesnioji sesutė Onutė. Apsigyveno jos mokyklos ketvirtajame palėpiniame aukšte – kartu su jomis iš Pajūrio atvykusio muzikos mokytojo Pempės buto kambaryje. Vėliau persikėlė į namą prie mokyklos kiemo. Jų tėvai gyveno bent už 40 kilometrų.
Buvęs vargonininkas Čaikauskas (o dabar jau mokytojas Pempė) ėmęsis vadovauti gimnazijos chorui, seniūne paskyrė jau iš anos mokyklos pažįstamą dainininkę Zitą. Ir mane ji į tą chorą įrašė, bet Pempė, kaip ir anksčiau Ragauskas, deja, dėl klausos trūkumų manęs nepriėmė.
Kasdien po pamokų aš ateidavau į jaukų sesučių kambarį ruošti namų darbų: tapau lyg ir Onutės algebros, geometrijos konsultantu; Zitai padėdavau lietuvių, rusų, vokiečių kalbas įkirsti. Jau spalio mėnesį paslapčiomis klasės auklėtojas pasakė, kad Pajūryje sesutės turėjo neperlaikytas pataisas: Zita lietuvių kalbos, o Onutė – algebros. Atvažiavo jos iš taip toli su kažkieno ranka pertvarkytais šeštos klasės baigimo pažymėjimais, tačiau, kai apgaulė išryškėjo, seselių iš mūsų gimnazijos nepašalino. Lėmė ir tai, kad jos normaliai, be priekaištų mokėsi, ir tai, kad klasė buvo ir taip negausi: Aldona, Algirdas, Arvydas, Augustas, Juozas, Kostas, Mindaugas, Ona, Simas, Zita.
Kasdien būdamas pas sesutes, tapau lyg jų šeimos nariu. Po gegužės švenčių, kai aš atsisakiau stoti į komjaunimą, papasakojo pasididžiuodama Zita, kad jų mamos brolis, vokiečiams Lietuvoje tarnavęs karininkas, dabar yra partizanų vadas. Matyt, ir dėl to Pajūrio gimnazijos vadovai suveikė taip, kad jo dukterėčių gimnazijoje neliktų. Zita pokalbiuose būdavo karingai nusiteikusi, sakydama, kad visus, kas valdžiai tarnauja, reikia skandinti durpynėje ir t. t. Nesutikdavau tuo klausimu su ja, bet į ginčus nesiveldavau.
Sesutės buvo nepanašios ir išvaizda, ir būdu. Zita aukštoka, laiba, labai energinga, valdinga, pratusi visur groti pirmuoju smuiku. Ir efektyvių kombinacijų – kaip pasiekti konkretų tikslą – dažnai prigalvodavo. Onutė buvo žemesnio ūgio, apvalutė. Ir visada rami. Jautei, kad ji visa atsidavusi savo vyresnės sesės iniciatyvoms. Ir per pamokas, ir po pamokų būdamas su Ona ir Zita, tapau joms labai artimas – tarsi šeimos narys. O Zitulei gal ir daugiau... Tai įtariau vasario pabaigoje, kai bendrabučio virtuvėje ruošėme išleidžiamajai klasei šimtadienio vaišes. Tuo įsitikinau vėliau, kai matydamas nuliūdusią dėl kažko (o tai būdavo su jos charakteriu dažnokai), ir pats nejučiom susigraudindavau.
Išleistuves birželio 30 dieną, ketvirtadienį; abiturientams vėl suruošėme mes. Penktadienį, liepos 1 dieną, sutvarkėme salę, kurioje buvo išleistuvių iškilmės, atidavėme jau išplautus indus ir kitą dieną, jau šeštadienį, patraukėme namų link. Nors sesutėms reikėjo nukakti net 40 kilometrų, tėvas jų parsivežti neatvyko. Mat dar pavasarį jį, pavyzdingą, turtingą ūkininką, išrinko naujai sukurto „Žemaitės“ kolūkio pirmininku. Lėmė, suprantama, dar ir tai, kad artimiausi žmonės nujautė, jog šis pirmininkas netaps miškinių auka. Taigi, neatvažiavo, kadangi rengėsi dar vienam – sekmadienio susirinkimui, į kurį atvažiuosiąs ir valdžios aktyvas.
Pirmus 10 kilometrų iki Stoniškių mus pavežė dengtas sunkvežimis. Prie kelio į Katyčius prieš išsiskiriant dar pasėdėjau su Zita, Onutei kažkiek nutolus. Grįžus ji paklausė, ar jau atsibučiavome. Zitulė išpeikė mane, kad vis dar nesusiprantu, neišdrįstu. Ir prižadėjo pagaliau pati pabučiuoti, kai Mindaugas atvažiuosiąs po 3 savaičių švęsti savo aštuoniolikto gimtadienio.
Grįžęs su broliu Algirdu kasdien veždavau iš Nemuno lankų šieną. Pakraunam, suveržiam kartimi ir per valandą parvažiuojam. Algirdas važnyčioja, o aš guliu, seku akimis debesis ir svajoju apie būsimą gimtadienį pas Zitą ir Onutę.
Mama kažko penktadienį važiavo į Pagėgius. Grįžusi pasakė baisią naujieną: abi sesutės sekmadienį žuvo. Jos, šeštadienį neįstengusios pareiti namo, pernakvojo pas gimines, pabuvo mišiose ir vėl patraukė namų link. Netrukus jas pasivijo važiuojantys į kolūkio susirinkimą. Ir neparvežė: pakeliui visus susprogdino.
Sunkiai gijau po tos baisios traumos. Gelbėjo ne tik tėvukas, mama, vyresni broliai Algirdas, Gintautas, bet ir toliau gyvenantis Gediminas su Nijole. Naktų klaikybę blaškydavau pas juos, Kažemėkuose. Jie sakydavo, kad lietuviams, gyvenusiems ant dviejų didelių, agresyvių valstybių slenksčio, tekdavo amžių amžius nuožmiai gintis. Matyt, iš čia tas atšiaurumas, pereinantis į žiaurumą netgi saviems tautiečiams, lig šiol daugelio žmonių neapleidęs. Bet gi dabar kiti laikai, kitoks civilizacijos lygis, kitokios gyvenimo sąlygos. Tad dabar turėtų būti ir kitos, ne žudynėmis grįstos kovojimo priemonės – tokios, kurias atrado ir tautai sėkmingai pateikė Kudirka, Vaičaitis, Biliūnas, Vydūnas, Maironis.
– Mindaugėli, sakydavo Nijolė, – daryk visą gyvenimą taip, kad žiaurumo mažėtų, kad lietuvis nekeltų rankos prieš lietuvį. Ir velionės sesutės tavo tokiems darbams tikrai pritartų.
Giliai širdyje man įstrigo tos Nijolės ir Gedimino mintys, ir visą gyvenimą aš jiems dėkingas už tai: jie paskatino rinktis tikslingą veiklos sritį, kurią tada tik apčiuopiau, o po penkerių metų ir radau. Suvokiau tada, kad mano misija – pedagogo darbas, suteikiant mokiniams ir studentams ne tik fizikos ar matematikos žinias, bet ir netiesmukiškai skatinant dvasingumą. Savo malonumui ir, viliuosi, daugelio jaunų žmonių pasitenkinimui, tokia misija atidirbta šešiasdešimt dveji metai...
