Atminties byla – kas dar nepasakyta (5)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Iš Dzū­ki­jos ki­lęs, Mask­vos uni­ver­si­te­tą bai­gęs Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius prieš 65 me­tus pa­si­rin­ko Šiau­lius: „No­rė­jau dės­ty­to­ju dirb­ti ne Vil­niu­je, ne Kau­ne, o kur bū­čiau ar­čiau stu­den­tų.“
Mindaugui STAKVILEVIČIUI, kurį savo Mokytoju vadina ne viena šiauliečių ir ne tik šiauliečių karta, liepos 24 dieną sukaks 90 metų. Jis yra iš tų žmonių, kurie gyvenime visada eina prieš vėją dėl savo idealų.

Fizikas ir lyrikas. Įsimylėjęs poeziją ir šachmatus. Mokytojas, dėstytojas, mokslų daktaras ir politikas. Atgimimo sąjūdininkas ir partinis veikėjas, socialistas. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, nors parašo po aktu ir nėra.

„Šiaulių kraštas“ tęsia prisiminimų pokalbių su M. Stakvilevičiumi ciklą. Pirmoje interviu dalyje prisiminta vaikystė Dzūkijos kaime, ką čigonė išbūrė, karo, pokario metų negandos ir kelionė į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą. Antroji dalis – apie pažintį su M. Gorbačiovu, kaip jis važiavo vasarą dirbti traktorininku, kad nupirktų savo Raisai savo vestuvinę suknelę. Daug pasakota apie darbą Šiaulių pedagoginiame institute ir mokyklose. „Neardykite mokyklos, neišmanėliai“, – perspėjo.

Trečioje kalbėta, kodėl mokytojas tapo politiniu veikėju ir kodėl jam teko būti „balta varna“? Prisiminta M. Gorbačiovo pertvarka, ėjimas į Sąjūdį ir tapimas Komunistų partijos miesto skyriaus lyderiu, rinkimai į TSRS liaudies deputatų tarybą ir Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. „Ne aš pasukau į politiką, o politika pasigrobė mane, nes aš jai buvau reikalingas“, – teigia M. Stakvilevičius.

Ketvirtojoje – atsakymai apie A. Brazausko ir V. Landsbergio vaidmens vertinimą Nepriklausomybės byloje ir kodėl jo paties parašo nėra po Kovo 11-osios aktu. Apie kompromisus ir purvą politikoje ir kodėl kairioji politika Lietuvoje nepopuliari.

 

Apie šeimą ir meilę

– Sakėte, jog savo prisiminimais norėtumėte būti paklausus pirmiausia plačiai Stakvilevičių giminei. Ar plačiai ji pasklidusi? Kokia yra Jūsų šeima? Ką veikia Jūsų atžalos? Ar pasuko kuris tėvo, senelio pėdomis?

– Mano tėvų Juozo ir Paulinos Stakvilevičių palikuonių yra arti šimto – per 20 nuo kiekvieno jų sūnaus. Dauguma, išskyrus mūsų – Mindaugo su Darija – 23 palikuonis (4 vaikai, 11 anūkų, 8 proanūkiai) pasiliko Klaipėdos krašte. Deja, Šiaulių mieste likome tik dviese – Darija ir Mindaugas. Ir tik dešimt mūsų atžalų gyvena Lietuvoje. Bet pasikalbam, pasimatom, pabendraujam dažnokai su visais – su kuo tiesiogiai, su kuo per kompiuterį.

Dešimt jauniausiųjų atžalų dar auga, mokosi, dvi studijuoja. Abu mūsų sūnūs baigė fiziką, bet jiems po Nepriklausomybės atgavimo teko verstis be jos. Dukros baigė ekonomiką ir dirba pagal tą specialybę. Arčiausiai tiksliųjų mokslų yra anūkė Ieva: ji, gavusi inžinieriaus ir dizaino diplomą, dirba Nevados (JAV) elektromobilių konstravimo įmonėje. Taigi, gryno fiziko ar matematiko mano dinastijoje nėra. Bet aš dėl to nenusimenu, o džiaugiuosi tuo, kad rimtų priekaištų nė vienam neturiu. Džiugina manieji daugiausia tuo, kad per juos mudu su Darija jaučiamės dar reikalingi.

– Kiek metų duona ir druska dalijatės su žmona Darija? Kaip ji ir vaikai reagavo, kai išėjote į didžiąją politiką? Kaip šiandien judu gyvenate?

– Prieš 64 metus, 1957 metų vasarą ir rugsėjį didelė Šiaulių pedagoginio instituto fizikos ir matematikos fakulteto studentų grupė, vadovaujama dėstytojo Mindaugo, tvarkė Kazachstane kviečių derlių. Parvažiavome spalio mėnesį, o lapkritį trečio kurso studentė Darija Lebedytė tapo Stakvilevičiene.

Reagavo visa šeima į mano virsmą politiku daug ramiau nei aš pats. Jaunesnieji šiek tiek nustebo, kad jų tėvas, pasirodo, ne iš kelmo spirtas, kad su manim tokios istorijos, bet nekritikavo, neatkalbinėjo.

Dabar mudu gyvenam įprastu senukų ritmu. Pažiūrim per televizorių „Kas ir kodėl“, „Auksinį protą“, „Stebuklų lauką“, intelektualias Šiaulių televizijos laidas. Grubiai politizuotų ir sukriminalintų laidų nežiūrime: pernelyg jose pritvinkę erzelio, neapykantos, įtarinėjimų.

– Jūsų požiūriu, kokie dalykai šeimoje yra svarbūs? Kas lemia žmogaus laimę? Gal turite kokį receptą, kaip aistras gesinti, aštrius kampus užglaistyti? Ką jaunimui patartumėte?

– Būtina ir pakankama šeimos normalaus buvimo sąlyga – meilė. Visa kita – išvestinė nuo jos. Visų šeimos narių meilė visiems nariams. Mylėti, mylėti, mylėti! Tada ir esi laimingas, kad gyveni ne tiek sau, kiek tavo mieliems žmonėms, jausdamas abipusę meilę.

Deja, universalaus blogų aistrų gesinimo algoritmo nėra. Čia – kaip šachmatų partijoje: kiekvienam figūrų išsidėstymui – konkretus ėjimas. Jaunimui patarčiau išsiugdyti įprotį matyti kituose vis daugiau gero, mielo, brangaus, kaip tą skatina geroji poezija, dainos, mamų, tėvų pasakojimai.

– Ką manote apie šiandienines diskusijas dėl šeimos sampratos išplėtimo, partnerystės įteisinimo? Jūsų nuomone, kodėl taip puolami ir menkinami žygio už tradicinę šeimą dalyviai, laikomi radikalais?

– Prisipažinsiu: su naujais valdančiųjų siūlymas perdaryti šeimą nesu rimtai susipažinęs, nes nemiela apie tai nei girdėti, nei skaityti. Aš dėkingas likimui, kad gyvenau vaikus užauginusioje darbščioje žemdirbių šeimoje. Dar vaikystėje mane sujaudino latvių rašytojo, atrodo, Upyčio, apsakymas „Tuščia varpa“. Joje pasakojama apie tai, kaip dvi aukštesnės už kitas, nusvirusias nuo auginamų grūdų svorio, rugių varpos aptarinėdavo, ką mato už javų lauko: kaip vaikai, eidami į mokyklą, susipeša, kaip vienas kareivis žengia ne į koją... Baigia apsakymą tuo, kad nukirto javus, iškūlė, o oš tų, aukštųjų, begrūdžių liko tik pelai ir šiaudai...

Deja, dominuojančio šiuolaikinės Europos elito moralė man primena Romos imperijos agonijos metą, apibūdinamą šūkiu: „Duonos ir pramogų!“. Mano nuostata tokia: ir šeimos, ir mokyklos istorinė misija – generuoti vis naujas, tobulesnes už esamas žmonijos kartas. Vykdyti šią misiją – ir didžiausia laimė, ir didžiausia pareiga. Nepalyginamai didesnė už tą pasitenkinimą, kurį sukelia vien tam tikrų nervų mazgų dirginimas. Tad nedarkykite šeimos, nedarkykite mokyklos Upyčio aprašytos aukštesnės už kitas tuščiosios varpos.

Aš jokiu būdu neniekinu tų, kas negali vykdyti šios didžiosios misijos, bet kategoriškai prieš jų viešą dominavimą. Tos Tuštvarpės, pajutusios, kad per tuos Šeimos gynimo žygeivius gali paskubintai ateiti pjūties ir kūlimo metas, pasitelkia joms palankius vėjus – pjudo Šeimos žygį.

Poezija ir šachmatai – išskirtiniai pomėgiai

– Mėgstate eiles skaityti, cituoti. Panašu, kad esate pasinėręs į poeziją visa galva. Iš kur tas pomėgis? Ko semiatės iš poezijos? Kokie poetai arčiausiai širdies?

– Pradžioje meilę poezijai grindė mama, paskui pradinės mokyklos mokytojas Baltrus Bubnys. Jis siūlydavo patiems, aptikus kokioje knygoje ar kalendoriuje eilėraštį, jį perskaityti ir, jei labai patiks, išmokus jį, padeklamuoti dar klasėje. Tą aš ir darydavau. Pavyzdžiui, Maironio: „Kokių tarmių, kalbų, tautų iš bočių lopšio, iš Rytų, pro tavo vandenis neslinko!“ Daug meilės poezijai įdiegė Simno progimnazijos mokytojas Anzelmas Matulevičius (Matutis), Pagėgių gimnazijos mokytojas Romualdas Kuzmickas. Taip atsirado paklausa mokytis pamilusių eilėraščių.

Beje, aš jų neiškaldavau, o, į atmintį įdėjęs mintį, melodiją, rimą, ritmą, juos, kai reikėdavo, atkurdavau. Todėl pats deklamavimas man būna įtemptas darbas. Kad neužsikirsčiau, turėdavau dar prieš kurį laiką tas eiles mintyse atkartoti.

Moku daug man mielų Lietuvos poetų eilėraščių. Tai Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Antanas Baranauskas, Antanas Strazdas, Alminas Trupinėlis, Julius Janonis, Kazys Boruta, Vincas Mykolaitis Putinas, Salomėja Nėris, Liudas Gira, Teofilis Tilvytis, Antanas Venclova, Bernardas Brazdžionis, Kossu Aleksandravičius – Aistis, Vytautas Mačernis, Vytautas Montvila, Kostas Kubilinskas, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Maldonis, Juozas Nekrošius, Jonas Strielkūnas, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Bronius Mackevičius, Paulius Širvys, Juozas Macevičius, Sigitas Geda, Ramunė Skučaitė. Gausiausiai moku Justino Marcinkevičiaus eilėraščius, Salomėjos Nėries eiles ir visą nuostabią poemą „Eglė žalčių karalienė“; taip pat Kosto Kubilinsko eiles ir kelias jo sueiliuotas pasakas. Tik nesu tikras, kad visa tai sugebėčiau šiandien atkurti.

Labai žavėjausi Aleksandru Puškinu, Michailu Lermontovu, Nikolajumi Nekrasovu, Ivanu Krylovu, Aleksandru Bloku, Sergejumi Jeseninu, Robertu Roždestvenskiu, Rasulu Gamzatovu, Stepanu Ščipačiovu, Vasilijumi Fiodorovu, Agnija Barto ir, žinoma, jų kūriniais. Mokėjau visą beveik valandos ilgumo nuostabią Lermontovo poemą „Mcyri“. Ir dar pasigirsiu, kad originalo kalba cituodavau Gėtę, Šilerį, Horacijų... Čia paminėtų mielų poetų eilės ne tik įveda mane į geros nuotaikos rūmą, bet ir padėdavo paryškinti kai kuriuos pateikiamus dėsnius, teoremas. Ir, žinoma, prieš auditoriją ar klasę pasipuikuoti...

– Garsėjate aistra šachmatams, kaip jais susidomėjote? Kuo šis žaidimas traukia, ko išmoko? Kokias šachmatų kovas įsiminėte? Ne vienas politikas yra ir geras šachmatininkas, gal esate patyręs, kaip šachmatai pasitarnauja politikoje?

– Šachmatais žaisti išmokė priešpaskutinėje Pagėgių gimnazijos klasėje bendrabučio draugai. Tačiau aukšto lygio niekada nepasiekiau. Viliojo paieška gudrių, priešininkui netikėtų sprendimų, bet dažnokai pritrūkdavo kantrybės ir sugebėjimų apskaičiuoti visus variantus iki galo. Taip, užuot laimėjęs, dažnai įkliūdavau į savo paties vilyčias. Šiauliuose aukščiausia vieta – šeštoji. Galiu tik pasigirti tuo, kad sužaidžiau lygiomis su Lietuvos daugkartiniu čempionu Vladu Mikėnu ir su Viktorija Čmilyte... kai jie žaidė simultanu iškart su tuzinu žaidėjų.

Dar paskutinėje klasėje, o vėliau ir institute su studentais pažaisdavau, nežiūrėdamas į lentą. Figūrų aš vaizduotėje nematydavau, bet jų vietas ir galimybes fiksuodavau atitinkamais matematiniais simboliais. Labai nuo tokio žaidimo pavargdavau. Mielai dalyvaudavau žaibo turnyruose, tuose, kur visos partijos ėjimams apgalvoti skirta tik 5 minutės.

Iš mūsų politikų geriausi šachmatininkai – Respublikos vicečempionas Vytautas Landsbergis, Europos čempionė Viktorija Čmilytė, Seimo nariai Jonas Pangonis, Česlovas Juršėnas, Juozas Dringelis. Panašu, kad geri šachmatininkai, patekę į politiką, mikliai apskaičiuoja galimas veiksmų variantų pasekmes. Tačiau tai – dar ne visa politika. Nes dar reikia pasverti, kam nuo pasirinkto varianto realizavimo bus geriau ir kam blogiau. Idealiu tokio aukšto lygio šachmatininku ir politiku laikau Česlovą Juršėną. Ir visai nesistebiu, kad jis per tuos 30 buvimo valdžioje metų taip ir neprasigyveno, nepralobo. Mat, jo paties žodžiais tariant, jis yra toks.

Ne visos paslaptys atskleidžiamos

– Užsiminėte, kad esate įvaldęs greito skaičiavimo būdą? Kas tai yra? Ar tam reikia fenomenalios atminties? Kaip atmintį lavinti?

– Atrodo, visi signatarai matė, kaip aš mintinai sudauginau du penkiolikženklius skaičius (yra interneto įraše adresu: Mintinai – Mindaugas Stakvilevicius). Čia, žinoma, viršūnė. Bet kaip aš tai padarau, kokią pagreitinto skaičiavimo gudrybę panaudojau, nuslėpsiu: savo mikliojo skaičiavimo paslapčių dykai neišduosiu. Gal tik prisipažinsiu, kad teisingą sandaugos rezultatą gavau ne dauginimo, o kitais matematiniais veiksmais.

Mane mintinas skaičiavimas traukė nuo vaikystės. Mokausi dviejų komplektų Stebulių pradinės mokyklos antroje klasėje kartu su ketvirtokais. Mokytojas pateikęs mums savarankiško darbo užduotį, aiškinasi sąlyginio uždavinio sprendimo kelią su ketvirtokais. Kai niekas iš jų nesugalvoja pirmojo klausimo, mokytojas kreipiasi į Mindaugą. Šis ir pasako: “Kiek yra dalių?“. Palaipsniui įvaldžiau apsčiai greitojo skaičiavimo gudrybių – ką radau knygose, ką žurnaluose, ką sugalvojau pats. Taip buvo ir su balsų skaičiavimu Seime mintino matriciniu grupavimo metodu.

Man tos skaičiavimo gudrybės praversdavo mokyklose agituojant už įstojimą į Šiaulių pedagoginį institutą: mat kokie šaunūs jo dėstytojai: ir poeziją beria kaip žirnius, ir skaičiuoja kaip elektroniniu skaičiavimo kalkuliatoriumi.

Tokiam skaičiavimui, kaip ir žaidimui šachmatais be lentos, užtenka geros trumpalaikės ir operatyvinės atminties. Fenomenalios nereikia. Kai manęs fotoniečiai stovykloje klausia, kaip išlavinti atmintį, atsakau dzūkiška dainele: „Oi eitau, eitau pas motulę eitau, cik užžėlė ciej vieši keleliai žalia vejele.“ Reikia reguliariai lankyti tas vietas, kur kas padėta. Ypač prieš miegą, kad jo metu smegenys svarbiausią naują medžiagą atitinkamai surikiuotų – ką toliau, ką arčiau padėtų. Kaip būtų gerai, kad ir šiandien aš tokią atmintį dar turėčiau...

Ką prisimena apie bombeles

– Matome Jus sąjūdininkų susitikimuose – dar dalyvaujate bendruomenės gyvenime?

– Pastaraisiais metais ilgam iš namų neišeinu: nedrąsu buvusią studentę vieną palikti namie. Be to, po patirto prieš šešerius metus išeminio insulto sutriko kalbos ir vaizdų atpažinimo funkcija: daugelio žmonių jau nepažįstu, greitesnių kalbų jau nesuprantu. Ir papildomai jaudintis vengiu.

– Bet negaliu nepaklausti, ką manote apie Irenos Vasinauskaitės prisiminimuose „Sąjūdžio užkulisiai“ ( „Šiaulių kraštas“, 202106 29) išdėstytą versiją apie 1991 metų gegužę nugriaudėjusį sprogimą Šiaulių parke per LDDP mitingą. Ar tikrai pati LDDP galėjo bombeles inicijuoti, kad, kaip dabar sakoma, pakeltų savo reitingą?

– Perskaičius Irenos straipsnį apie 1991 metų gegužės bombeles Šiaulių parke, pagaliau prabilo mano sąžinė. Tad prisipažįstu: „ir Kryžkalnio Motiną, ir Salduvės paminklą sugrioviau aš. Maža to: išdraskiau įmones, fabrikus, kolūkius, vedinas vienintelio tikslo: kad, taip sukompromitavus esamą valdžią, kitus rinkimus laimėtų Brazausko vadovaujama partija.“

O dabar jau rimtai: dėl viso pikto, ne visai pasitikėdamas savo nukaršusia atmintim, paskambinau Česlovui Juršėnui. Jis sakė viską detaliai prisimenąs. Ir kaip tos bombelės sprogo, ir kaip vėliau teisinosi tikrai nieko bendro su LDDP neturėjęs sprogimo organizatorius dėl to, kad pernelyg galingus sprogmenis ten padėjo jo paprašyti draugai. Ir kad Brazauskas į Šiaulius tą dieną neatvažiavo.

Beje, tada niekas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Seimo rinkimai įvyks po pusantrų metų –1992 m. lapkritį, nes jie įvyko Aukščiausiajai Tarybai pačiai pasileidus, nesibaigus kadencijai. Eiliniai rinkimai turėjo būti 1994 metais.

Kodėl politikos aktualijas sekti nemiela

– Kaip vertinate šiandieninės vidaus ir užsienio politikos batalijas? Ar jas sekate? Kas labiausia neramina? O gal turite už ką pagirti Lietuvos valdžią?

– Nei vidaus, nei užsienio politika, pasikeitus po rinkimų valdžioms, iš esmės nepasikeitė: kaip tarnavo, taip ir tarnauja globaliam kapitalui ir stambesniems vietiniams oligarchams. Tad ir sekti tas politikas – nemiela. Tai ir neramina. Bet kartais galima ir apsidžiaugti, išgirdus kalbą apie norėjimą sukurti neskurdžią gerovės valstybę.

O valdžių pasikeitimai man primena seniai skaitytą lenkų rašytojo Makušinskio knygą „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“. Joje aprašytas epizodas, kaip dvyniai vaikai Jackus ir Pliackus pateko į tūlą šalį, kurios kuprotas valdžios vietininkas prisakė savo pavaldiniams nešioti dirbtines kupras. Ir kaip tie pavaldiniai apsidžiaugė, deja, trumpam, sulaukę naujos valdžios, liepusios tas kupras nuo nugaros nusiimti ir... jas pririšti prie krūtinės. Mat, naujos valdžios vyriausiasis buvo būtent šitaip kuprotas.

– Ką manote apie Prezidento ir Premjerės varžybas, kas turi važiuoti į Briuselį?

Stebiuosi Briuselio santūrumu ginče, kam važiuoti į Eurosąjungos viršūnių pasitarimus. Turėtų Europa sutramdyti tuos lietuviškus virvės tampytojus ir būtent ji pati pareikšti, ko – Prezidento ar Premjerės – ji laukia, kol dar Lietuvoje nebuvo nuspręsta, kas grubiai pažeidė konstituciją.

– Jūsų akimis, kodėl Seime vis kyla skandalai dėl galimos prekybos poveikiu, kitaip sakant, įstatymų pirkimo-pardavimo? Ką manote apie paskutinį skandalą, kai Seimo narys buvo apieškotas, iškratytas?

– Tokia jau mūsų demokratija su totaline pasiklausymo sistema, kai užtenka tik nugirsto žodžio, o ne veiksmo, sukelti apie negerą parlamentarą skandalą ar net pavartoti prieš jį smurtą. Kaip čia nepaminėti iš Juozo Nekrošiaus „Ieškotojų“ citatos: „Ieško saulėje dėmės, ieško velnio padermės. Uosto, knisa, verčia, ieško angelų draugijoj niekšo.“ Taigi, išsišokėli, neužsiimk smulkiu, individualiu lobizmu. Palik tą veiklą partijų parlamentinei veiklai prieš rinkimus, atidirbant maitintojams po jų.

– Prezidentas yra iškėlęs iššūkį kurti gerovės valstybę. Ką apie tai manote, Jūsų požiūriu, ką reiškia gerovė – pinigus, turtus ar kažką daugiau?

– Gerovės valstybė... Aš jos nepatyriau, bet anuomet skaičiau Libijos valdžios pasigyrimus, kad jie tokią gerovės valstybę sukūrė. Kad Kadafio valdomoje Libijoje įgyvendintas nemokamas visų pakopų mokslas, stipendijos, visos šeimos gyvena valstybės suteikiamuose butuose, visi darbingi turi darbą, o nedarbingi gauna pensijas, kurių užtenka pragyvenimui. Bendras pragyvenimo lygis ten nebuvo aukštas, o daug kam, ypač genčių vadams, rūpėjo gyventi daug geriau. Taigi tie pakėlė sukilimą ir, Europai padedant, nuvertė, užmušė Kadafį. Ir įklimpo ta šalis į tokį chaosą, iš kurio per dešimtmetį neišsikapsto.

Norėčiau gyventi Prezidento minimoje gerovės valstybėje, kurią deklaruoja ir socializmo šalininkai. Bet ar tai įmanoma mūsų šalyje, kurioje jau daugumai įkalta, kad pagrindinis laimės pajutimo rodiklis – turtas. Tas, kurį pasiimi, o ne tas – materialinis ar moralinis, kurį savo artimam duodi. Va čia ir pagalvoji: ar tą gerovės valstybės lygį įmanoma mūsų šalyje, kur, anot Justino Marcinkevičiaus, „didžiausia gėda – neturėti priešo“, realiai pasiekti?