Atminties byla – kas dar nepasakyta (3)

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Iš Dzū­ki­jos ki­lęs, Mask­vos uni­ver­si­te­tą bai­gęs Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius prieš 65 me­tus pa­ts pa­si­rin­ko Šiau­lius: „No­rė­jau dės­ty­to­ju dirb­ti ne Vil­niu­je, ne Kau­ne, o kur bū­čiau ar­čiau stu­den­tų.“
Mindaugui STAKVILEVIČIUI, kurį savo Mokytoju vadina ne viena šiauliečių ir ne tik šiauliečių karta, liepos 24 dieną sukaks 90 metų. Jis yra iš tų žmonių, kurie gyvenime visada eina prieš vėją dėl savo idealų.

Fizikas ir lyrikas. Įsimylėjęs poeziją ir šachmatus. Mokytojas, dėstytojas, mokslų daktaras ir politikas. Atgimimo sąjūdininkas ir partinis veikėjas, socialistas. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, nors parašo po aktu ir nėra.

„Šiaulių kraštas“ tęsia prisiminimų pokalbių su M. Stakvilevičiumi ciklą. Pirmoje interviu dalyje praeitą šeštadienį prisiminta vaikystė Dzūkijos kaime, ką čigonė išbūrė, karo, pokario metų negandos ir kelionė į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą. „Lygumos, žemumos, nieko panašaus į gimtinės Mergakalnį. Bet trobesiai geri, žemės ir pašarui, ir arimui – kiek nori, kiek įkerti,“ – pasakojo M. Stakvilečius

Antrojoje prisiminimų dalyje prisiminta apie pažintį su M. Gorbačiovu, kaip jis važiavo vasarą dirbti traktorininku, kad nupirktų savo Raisai savo vestuvinę suknelę. Daug pasakota apie darbą Šiaulių pedagoginiame institute ir mokyklose. „Neardykite mokyklos, neišmanėliai“, – perspėjo.

– Kaip reagavote į M. Gorbačiovo perestroiką, ar tikėjotės, kad kils Lietuvos atgimimo banga? Prisimename Jus kaip reformų, demokratizavimo šalininką. Ar buvote balta varna?

– Į Gorbačiovo siekius pertvarkyti partiją ir tuo pačiu valstybę aš reagavau labai palankiai ir vyliausi, kad nebus su juo, kaip buvo su stichišku Nikita Chruščiovu: sušauks, pavyzdžiui, kokio Jegoro Kuzmičiaus iniciatyva neeilinį Centro komiteto plenumą, kad nušalintų nuo aukščiausio posto ir pavestų partijai vadovauti senesniam, konservatyvesniam. O esminė pertvarka ir viršuje, ir apačioje, maniau, jau seniai buvo būtina dėl kelių priežasčių.

Svarbiausia, kaip nebūtų keista, man buvo tarptautinių santykių politika: juk buvome arti žmonijos sunaikinimo termobranduoliniais ginklais slenksčio. Todėl Gorbačiovo kontaktai su Vakarų valstybių vadovais ir pirmieji abiejų pusių nusiginklavimo žingsniai teikė daug vilčių, kad pasaulis bus apsaugotas nuo beprotybės – katastrofiškų konfliktų. Kad neliks nei Varšuvos sutarties, nei NATO. Na, o vidinių priežasčių pertvarkai buvo tiek, kad nors vežimu vežk. Kilnios buvo deklaracijos apie socialistinę demokratiją, apie tautų apsisprendimo teisę, patvirtintą

konstitucijoje, o realybė, nežiūrint būtųjų anos santvarkos socialinių privalumų, nereta buvo nuo to kilnumo gana toli. Aš apie tą bendrą netikrovę ir apie konkrečius mūsų pedagoginio instituto negerumus ne su užuolankomis viešai kalbėdavau, ko kiti santūresni privengdavo. Nors buvau lyg mažo mąsto čekoslovakų 1968 metais Dubčikas ar balta varna, bet vietinės, prisitaikyti prie realios situacijos mokėjusios valdžios nei mano lizdą draskė, nei mano plunksnas pešė, tik į nomenklatūrininkų sodą neįsileisdavo: kad nepatekčiau į valdžią ir ten neprivirčiau ne tos košės.

Tą neprileidimą prie valdžios puodo ypač ryškiai pajutau, kai fizikos katedra mane išrinko vedėju. Tą vasarą per instituto Tarybos posėdį (ir pataikyk tu man – per mano penkiasdešimtą gimtadienį) du prorektoriai ir dekanas, matyt, gavę iš aukščiau užduotis, ilgai susirinkusiems aktų salėje pasakojo, koks aš nepatikimas, ir nurodė Tarybos nariams

patvirtinti vedėju ne mane, o kitą – rektorato pasiūlytą santūresnį katedros dėstytoją. Taip ir nutiko... Žodžiu, pavojus patekti į nomenklatūrą, kuri nuo viršaus iki apačios tvarkėsi, atseit, diegdama socializmą, man negrėsė. Vyliausi, jog Gorbačiovui išlikus valdžioje,

valstybę ir konkrečius jos padalinius, pagaliau, valdys ne nomenklatūrai įtikę prisitaikėliai, o aukštos klasės ir padorumo specialistai, išrinkti tikrai demokratiškai. O kad mus paleis geruoju iš tos imperijos, kuri užsidarė geležine siena po dešimtis milijonų gyvybių nusinešusių karų, atrodė mažai tikėtina. Bet po paradokso, kad nusenusiam politbiurui ėmė vadovauti ir energingai tvarkytis naujas generalinis sekretorius, sužibo vilties kibirkštėlė ir dėl Lietuvos laisvės.

– Kaip atėjote į Persitvarkymo Sąjūdį, ar pats buvote tarp jo kūrėjų? Kaip Sąjūdis kūrėsi Šiaulių pedagoginiame institute, Šiauliuose? Nuo ko viskas prasidėjo, kas labiausiai iš to laikotarpio įsiminė? Kokias Sąjūdžio išskirtines asmenybes teko pažinti, kokie buvo susitikimai, pokalbiai, ko buvo siekta, kokios mintys skleistos? Kas galbūt buvo

nepriimtina? Pasidalinkite įspūdžiais iš susirinkimų, mitingų, iš savo pirmos viešos kalbos, pasakytos Sąjūdžio mitinge.

– Apie Persitvarkymo Sąjūdžio įsikūrimą detaliau sužinojau tik po dvi savaites trukusio dviračių žygio po vidurio Lietuvą, kuriame dalyvavau su matematikos studentais. Apie tai, kas planuojama Šiauliuose, nuėjau sužinoti į Inžinierių namus, garsėjančius tuo, kad jų direktorius Vaclovas Vingras reguliariai kviesdavo į susitikimus su šiauliečiais aukštos kultūros ir erudicijos žmones. Radau ten jį ir nusipelniusį inžinierių Joną Keldušį. Jie ir informavo apie liepos 22 d. organizuojamą mitingą. Į mitingą nuėjau ne kaip kalbėtojas, o kaip žiūrovas, klausytojas. Bet mano statusas pasikeitė, kai prieš tai mitinge kalbėjusi Dalia Striogaitė paprašė pirmininkaujančio Jono Keldušio pakviesti ir mane kalbėti.

Nebuvau tam pasirengęs, bet pirmais sakiniais pataikiau. Sakiau maždaug taip: „Čia pirmasis LKP Šiaulių miesto sekretorius sakė nežinąs, kur tie Šiaulių didžiausi biurokratai. O aš žinau. Ir pasakysiu: „Partijos komitete.“ Kad suūžė, suplojo minia susirinkusių. Ką toliau kalbėjau, jau neatsimenu, nes matyt, nieko ryškesnio nepasakiau.

Mitinge buvo nutarta liepos 26 d. organizuoti Inžinierių namuose Šiaulių persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ten kalbėjau, bet eiti į tą grupę, kurioje jau buvo deleguotas sūnus Vaidotas, atsisakiau: atseit, užteks ten vieno Stakvilevičiaus. Nustebino D. Striogaitė, atsisakymą motyvuodama tuo, kad ji nepageidauja būti su tiek pykčio liejančiais. Mane vis dėlto įkalbėjo: sutikau būti toje grupėje. Per Šiaulių Sąjūdžio

konferenciją Dramos teatre abu Stakvilevičiai buvo išrinkti į miesto Sąjūdžio tarybą, o vyresnysis ir į Sąjūdžio Seimą.

Taigi, atsakau į klausimą apie įėjimą į Sąjūdį: ir man jis tada buvo reikalingas, ir aš Sąjūdžiui buvau reikalingas. Veiklos būta daug: vis eidavau į Sąjūdžio kuriamų grupių susirinkimus įmonėse, mokyklose, padėjau leisti „Krivūlę“ – Sąjūdžio leidinį; su rektorato pagalba įkūrėme instituto Sąjūdžio grupę, kurios pirmininku išrinko mane. Beje, lapkričio

mėnesį, gal nusižiūrėję į Vilniaus universiteto Bronių Genzelį, ir instituto partinės organizacijos sekretoriumi išrinko. Maloniai nustebino instituto rektorius Vytautas Bendikas. Kiek aš jį per partinius susirinkimus pliekdavau (atseit, ne partinis darbuotojas, o pedagogas, turi vadovauti pedagoginiam institutui), o jis, užuot kerštavęs, ypač daug padėjo: paskyrė amfiteatro 225 auditoriją kassavaitinėms Sąjūdžio organizuojamoms priemonėms, Sąjūdžio vadovybę įtraukė į instituto tarybą, patvirtino tikrai demokratišką Donato Morkūno ir Kęstučio Šerpečio pastangomis suredaguotą Instituto statutą – pirmą tokį tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Labiausiai įsiminė daugumos į 225 auditoriją susirinkusių šiauliečių akys: jose matėsi ir susižavėjimas į susirinkimą atvykusiais svečiais, ir viltis, kad gyvensime geriau, gražiau. O nuostabių žmonių, su kuriais teko per Sąjūdį susipažinti, bendrauti, buvo daug. Ne tik poetų, rašytojų (Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis ir kt.). Ir šiandien ypač

mielai prisimenu „Nuklone“ suvirintoju dirbusį ir tiek Brazdžionio eilėraščių mokėjusį Algirdą, režisierių Gytį, žurnalistą Petrą, mokytoją Aldoną. Ir ne tik juos – visų neišvardinti. Žinoma, buvo ir kas nepatiko. Bjaurėjausi neapykantos skleidėjais ir tais, kuriems asmeninė nauda buvo svarbesnė už aukštus idealus.

– Kodėl būdamas mokytojas, dėstytojas pasukote į politiką? Kaip pasiryžote partinei karjerai, kaip tapote Šiaulių miesto pirmuoju sekretoriumi? Papasakokite tų rinkimų istoriją, kas paskatino, ko pats tikėjotės ar nebuvo tušti lūkesčiai, jog komunistų partiją galima reformuoti? Mindaugas Stakvilevičius – pirmasis partijos sekretorius! Tuo metu tai buvo didžiulė staigmena.

– Ne aš pasukau į politiką, o politika pasigrobė mane, nes aš jai buvau reikalingas. Juk mano gyvenimas ir iki jos buvo geras. Turėjau labai mielą su pakankamu atlyginimu darbą institute ir Padubysio mokykloje, vadovavau kelioms mokslinėmis ūkiskaitinėmis sutartimis, kurios padėdavo geriau aprūpinti „Fotoną“ – mūsų įkurtą respublikinę jaunųjų fizikų mokyklą. Turėjau kur leisti laisvalaikį: Knašių kaimo sodyboje su „Tarybinio artojo“ kolūkio paskirtais 25 arais daržui ir sodui. Bet jau taip Aukščiausiojo duota: kuo daugiau turi, tuo daugiau griebi. Daug nervų man kainavo tas naujas neritmingas gyvenimo etapas, kai aš jaučiausi ne taip užtikrintas, kaip auditorijoje, klasėje, darže. Šitas tėvuko dažnokai sakytas „reikia“ neleido man išsisukinėti iš naujos veiklos, naujos, daug didesnės atsakomybės. Nors partinės karjeros aš nesiekiau, ir Šiaulių Sąjūdis, ir LKP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas delegavo mane į Šiaulių komunistų vadovų postą. Tik Respublikinė Sąjūdžio taryba, kai aš jos atsiklausiau dėl savo naujos galimos misijos, po ilgoko uždaro svarstymo nepareiškė nei paskatinimo, nei nepritarimo. Pasakė man, kad tai – mano asmeniškas apsisprendimas.

Pirmo tokio žygio būta 1989 metų gegužę, kai Sąjūdžiui pritariantys partijos komiteto nariai sušaukė neeilinį posėdį naujam pirmajam sekretoriui perrinkti. Nors tada vyko TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, Algirdas Brazauskas manęs paprašė grįžti į Šiaulius,

pabrėždamas, kad jis neprieštarautų, jeigu perrinktų pirmuoju mane. Parskridau. Instituto mašina mane parvežė iš Vilniaus. Suspėjau į posėdį, kuriame pirmojo neperrinko. Mat atvažiavęs iš Vilniaus kažkoks CK aparato darbuotojas, atrodo, Cicėnas, pareiškė, jog Brazauskas sakęs neskubėti su perversmais. Po mėnesio tvarkos Šiaulių partijos komitete daryti atvažiavo LKP antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas. Jis ir nurodė, kad reikia pirmuoju sekretoriumi išrinkti būtent mane. Taip ir nubalsavo. Labai per tą posėdį jaudinausi, bet bailumui nepasidaviau, nors ir suvokiau, kad, valdžioms pasikeitus, būsiu kraštutinių neapykantininkų apšauktas ar net apjuodintas. Bet ir vėl tada vadovavausi tėvuko – reikia.

Reikia, kad komunistų partija Šiauliuose netrukdytų naujam Lietuvos pakilimui. Atrodo, kad bent taip reformuoti Šiauliuose tą partiją pavyko. Tai liudija ir dažni naujo pirmojo susitikimai daugumoje gamyklų, mokyklų ir kitur. Nauji rinkimai tai ir patvirtino: juk tik viename Lietuvos mieste – būtent Šiauliuose – abu LKP miesto sekretorius – tremtinio

sūnų Donatą ir ūkininkaitį Mindaugą 1990 metais išrinko į Aukščiausią Tarybą.

– 1989 metais buvote išrinktas TSRS liaudies deputatu, kaip vyko šie rinkimai? Su kuo varžėtės, kaip savo pergalę vertinate? Kokia buvo TSRS AT suvažiavimų atmosfera, požiūris į Lietuvos, Latvijos, Estijos delegatus? Kokios buvo nuostatos pačioje Lietuvos delegacijoje, ar buvote vieningi dėl intereso atkurti Lietuvos nepriklausomybę? Jeigu ne,kodėl?

– Man buvo netikėtas Šiaulių Sąjūdžio pirmininko Virgilijaus Kačinsko pasiūlymas kandidatuoti rinkimuose įTSRS Liaudies deputatus. Juk tarp Sąjūdžio tarybos narių aš nebuvau populiariausias. Populiaresni buvo Virgilijus Kačinskas, Gytis Padegimas, Vaclovas Vingras, Jonas Keldušis. Be to, aš dažnokai pabrėždavau, kad esu idėjinis Sąjūdžio komunistas. Įtariau, kad bus mane pasiūliusi Sąjūdžio rinkimų štabo vadovė, buvusi mano mokinė Angonita. Tačiau Virgis tą paneigė: esą, taip nuspręsta Šiauliuose siaurame rate. Gal lėmė parenkant kandidatą ir tai, kad aš dėl mokytojavimo, dėstytojavimo daugeliui šiauliečių esu pažįstamas ir priimtinas.

Rinkimai vyko tikrai demokratiškai. Kandidatus kėlė darbo kolektyvai. Dabar jau neatsimenu, kiek buvo iškeltų ir iregistruotų, bet rungtis likome tik du: aš ir kariškis, lėktuvų remonto įmonės direktorius Antanas Žemaitis. Jį rėmė partijos komitetas. Priešrinkiminių susirinkimų būta labai daug, juos gausiai lankydavo šiauliečiai, aktyviai ir vieną, ir kitą

kandidatą egzaminuodavo. Kai pasitaikydavo grubių išpuolių prieš Antaną, aš paprašydavau būti mandagiems. Ir pats varžovas buvo labai korektiškas ir santūrus, netgi puse lūpų kartais prisipažindavo, kad į deputatus nesiveržia. Taigi, išrinko mane...

Kaip vertinu pergalę? Džiaugiausi, kad Šaulių rinkėjams įtikau, kad tai ne vien mano, bet ir Šiaulių Sąjūdžio laimėjimas. Liaudies deputatų Suvažiavimas stebino ir delegatų gausa, ir nuotaikų įvairove. Visokių nuotaikų, akcijų burbuliuota, ir stebėjausi, kaip Gorbačiovui pavyksta visą tą margą daugtūkstantinę minią suvaldyti. Stebino kai kurių Vidurinės Azijos respublikų delegacijų monotoniškumas, kurį Vitas Tomkus paryškino karikatūra „Balsuoja tibeteikos“.

Pabaltijo respublikų deputatai buvo susodinti arti prezidiumo ir jų balsas apie neteisėtą prijungimą prie TSRS buvo girdimas tribūnose gana dažnai. Ir palaikydavo mus dažniausiai įvairių nuostatų Rusijos deputatai, ypač gausioji „Demokratinė Rusija“. Su ta grupe aš pradėjau bendrauti dar prieš pirmą deputatų suvažiavimą. Buvau pakviestas į

Maskvą dalyvauti Švietimo ministerijos organizuotoje konferencijoje, kur, prisistatęs, kaip Lietuvoje išrinktas Liaudies deputatas, pakalbėjau apie tai, kad ne prieš mane kalbėjęs generolas ir panašūs jėgos atstovai turi nurodinėti, kaip dirbti mokytojams. Po posėdžio deputatas Ilja Zaslavskis pakvietė mane kitą dieną ateiti į jų grupės susirinkimą. Ten išklausę apie rinkimusi ir kitas nuotaikas Lietuvoje, pasiūlė ir toliau dalyvauti jų susiėjimuose. Tą aš ir darydavau, kai būdavau Maskvoje. Man ypač Įsiminė pasikalbėjimai su tos grupės siela – fiziku, Nobelio premijos laureatu Andriejum Sacharovu, apie kurį aš esu gerus žodžius girdėjęs iš savo termobranduolinę fiziką studijavusių bendrakursių, atlikusių pas jį praktiką. Kiek vėliau su ta grupe ėmė bendrauti Prunskienė, Ozolas, kiti mūsų deputatai. Lietuvoje buvo išrinkti 42 deputatai ir dar 16 – Maskvoje. Tai gerai žinomi visoje Sąjungoje mokslininkai, menininkai, kaip antai: chirurgas Jurgis Brėdikis, kompozitorius Vytautas Laurušas, poetai Justinas Marcinkevičius,

Eduardas Mieželaitis, kolūkio pirmininkas Aloyzas Jocas. Visa delegacija veikė sutartinai, vieningai, turėdama aiškų tikslą – konstitucijoje įrašytą atsiskyrimo teisę. Netrukdė tam nei Tichonovičius, nei Brodavskis, kai buvo žengtas pirmasis žingsnis – Molotovo ir

Ribentropo pakto panaikinimas. Mūsų nuostabai, padedant pažangioms Rusijos ir kitų respublikų deputatų grupėms, tokioms, kaip didžiulę įtaką turėjusi „Demokratinė Rusija“, dokumentą priimti ten, Maskvoje, pavyko. Seniūno pareigas be incidentų be vargo atliko matematikos instituto direktorius Vytautas Statulevičius.

– Kokios reakcijos sulaukėte išrinktas partiniu lyderiu? Kaip reagavo eiliniai miestiečiai, kas stebino, o gal piktino? Kaip reagavo sąjūdininkai, ar nepasijutote su Donatu Morkūnu, išrinkti partijos sekretoriais, svetimais tarp savų?

– Pirma reakcija buvo prie partijos komiteto susirinkusių sąjūdininkų sveikinimas ir palinkėjimas toliau dirbti sutartinai. O antra reakcija buvo jau po pusiaunakčio: skambino iš JAV „Amerikos balso“ žurnalistas. Kai mudviejų pokalbį jau kitą dieną pagarsino, pasigirdo ir kelių pasipiktinusių sąjūdininkų balsai. Kliuvo man nuo į Sąjūdį atsinešusių neapykantos perteklių pasakymas, kad mes dabar gydysime komunistų partiją. Atseit, ją tik grabas gali išgydyti. Sureagavo ir vienas ne Šiaulių laikraštis straipsniu: girdi, tas sąjūdininkas, tapęs sekretoriumi, pasigrobė ir keturių kambarių butą. Parašiau tai redakcijai, kad aš nei nulesiau kviečių laukelį, nei pabaidžiau bėrus žirgelius... Neatsakė.

Aš gi neturėjau jokio noro nei geriau įsikurti, nei suponėti. Pakako mano daugiavaikei šeimai ir trijų kambarių buto ne tarybinių ponų centre, o pietiniame rajone. Ir į darbą nevažinėjau tarnybiniu automobiliu, arba važiuodavau automobiliu, arba eidavau pėsčias. Tik į sodybą už 20 kilometrų jau dviračiu nevažiuodavau: uždraudė Brazauskas. Mat gali

kas netyčia užkabinti, ir tada pasklis negeras gandas. O eiliniai šiauliečiai, atrodo, reagavo gana santūriai: nei pagyrimų, nei kažkokių priekaištų negirdėjau. Mano darbo diena nuo tos dienos labai pailgėjo: ir visokie reikalai, ir gausūs šiauliečių apsilankymai su visokiais pasiūlymais, prašymais.

Labiausiai įsiminė apsilankymas tų tėvų, kurių vaikams atsirasdavo problemų tarnaujant kariuomenėje. Čia man labai daug padėjo Latvijoje išrinktas TSRS liaudies deputatas Fiodoras Kuzminas, kuris tada vadovavo Pabaltijo karinei apygardai. Jis sudarė konkrečią galimybę reguliariai susisiekti telefonu su bet kuriuo kariniu daliniu. Paskambindavau tada į konkretų dalinį, pirmiausia tėvai pakalbėdavo su vadu, po to sutardavo, kada pakalbės ir su pačiu sūnumi. Tai visada pavykdavo. Kartais susitardavo, kad pervestų tarnauti į kitą, ramesnį dalinį. Būdavo ir nemažai buitinių prašymų. Važiuodavom, aiškindavausi, kartais ir padėti pavykdavo. Pradžioje gerai nauja partijos vadovybė sutardavo su sąjūdininkais, net pajuokaudavo, kad Sąjūdžio tarybos posėdžiai vyksta partijos komitete. Bet ilgainiui, artėjant naujiems rinkimams, pasigirdo vis garsesni balsai, kad pernelyg didelę įtaką turi komunistai. Pagaliau, Sąjūdžio vadovybė patvarkė savo vadovybės struktūrą taip, kad manęs joje neliko.