Naujausios
Pripažinimas
Pasibaigus karui, akloji skulptorė sukūrė skulptūrą „Džiaugsmo giesmė“, vaizduojančią nuogą merginą su vėliava, kopiančią į kalną. Tuo pat metu ji baigė kompoziciją „Mergaitė su balandžiais“ ir skulptūrinį Antono Čechovo portretą, kurį labai gerai įvertino rašytojo žmona teatro aktorė Olga Kniper – Čechova (1868–1959), rašytoja ir vertėja Tatjana Ščepkina – Kupernik (1874–1952) ir kiti. 1946 metais, pažymint skulptorės darbo Maskvos Centriniuose menininkų namuose dešimtmetį, buvo surengta personalinė Linos Po kūrybos paroda.
Dvylika nesavanaudiško herojiško darbo metų ir Lina Po įžengė į platų kūrybinį kelią. Buvo surinkta per 70 skulptūrinių kūrinių. Iki to laiko Lina Po jau dalyvavo dvidešimtyje didelių parodų, tačiau tai buvo bendros parodos.
Personalinė paroda, kai visas žiūrovo dėmesys sutelktas į vieno menininko kūrybą, uždeda jam ypatingą atsakomybę, ir ši paroda buvo labai sėkminga. Liną Po su dideliu kūrybiniu pasiekimu sveikino dailininkai, skulptoriai, aktoriai ir rašytojai.
Parodos sėkmė suteikia Linai Po pasitikėjimo, kad žmonėms jos darbų reikia. Su pakylėjimu ji imasi įgyvendinti naujus planus. Tą pačią vasarą ji pradėjo kurti „Rytietišką siuitą“ – vieną ryškiausių jos darbų choreografijos tema. Siutą sudaro aštuonios vienafigūrės kompozicijos: „Liaudies muzikantė“, „Baškirų moteris“, „Totorė“, „Gruzijos moteris“, „Kazachų moteris“, „Uzbekų moteris“, „Turkmėnė“, „Mongolų moteris“. Figūrėlės nėra sujungtos. Kiekviena iš jų gali būti demonstruojama atskirai. Visos kartu jos sudaro ansamblį. Iš šokėjų figūrėlių galima kurti įvairias kompozicines variacijas.
1947 m. Rašytojų namuose Maskvos rašytojų sąjunga surengė Linos Po kūrinių parodą, kurioje buvo rodoma ir „Rytietiška siuita“. Apie šį kūrinį Didžiojo Mongolijos teatro menininkai rašė: „Mes, Didžiojo Mongolijos teatro menininkai, apsilankę jūsų parodoje, buvome sužavėti ir patyrėme didžiulį malonumą. Mes nustebome, kad skulptūroje galima taip subtiliai... vaizduoti personažus, gestus, mintis. „Rytietiška siuita“ tiksliai perteikia Rytų tautoms būdingus bruožus. Figūrėlėje „Mongolė“ išvydome tipišką mūsų šokėją“.
Iš paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu Linos Po sukurtų portretinio žanro kūrinių reikšmingiausias yra „Antono Čechovo portretas“. Ji seniai svajojo įkūnyti savo mėgstamo rašytojo įvaizdį, tačiau „jis pas ją ilgai neatėjo“.
1945-ųjų vasarą mintis apie Čechovo portretą taip patraukė skulptorę, kad visa jos vaizduotė ir vidinis matymas susitelkė į numatytą vaizdą. Ir, kaip dažnai nutikdavo Linai Po, šis vaizdas, anot jos žodžių, užfiksuotas poeto A. Argo (Abram Markovič Goldenberg, 1897–1968, pseudonimas Argo), jai atkeliavo naktį, sapne. Ji atsistojo ir ėmė nepaliaujamai lipdyti, stengdamasi portretą užbaigti per vieną seansą...
Skulptorė turėjo daug mažiau vizualinių įspūdžių apie Čechovą, nes ji neturėjo rašytojo pomirtinės kaukės kopijos. Vaizduotėje regėtą jo portretą ji turėjo „nedelsiant paversti“ moliu, kad jis neišnyktų iš jos „regėjimo lauko“. Todėl, nepaisant akivaizdaus jo įvaizdžio atskleidimo gylio, portretas turi greito gyvenimo eskizo spontaniškumą ir gaivumą, kurį lemia tapybinio-impresionistinio modeliavimo pobūdis.
Dar prieš pradedant eksponuoti šį kūrinį, jį aukštai įvertino Olga Knipper-Čechova ir Antoną Čechovą artimai pažinoję rašytojai Nikolajus Telešovas (Nikolaj Dmitrijevič Telešov, 1867–1957) ir Tatjana Ščepkina-Kupernik. Kodėl Linos Po „Čechovo“, „Puškino“, „Paganinio“ portretų interpretacijos tokios aštrios, savitos ir nepanašios į garsius portretus?... Atsakymą į šį klausimą duoda aklo skulptoriaus kūrybos proceso ypatumai. Regintis skulptorius, dirbdamas prie istorinio portreto, yra reikšmingai susijęs su daugelio menininkų darbais, tyčia ar nesąmoningai koreliuoja su jais savo kūrybą ir dažnai patenka į jų įtaką. Tik patys talentingiausi geba mintyse ištirpdyti virtinę pavyzdžių ir sukurti naują, savitai individualų įvaizdį.
Anot skulptorės, ji kuria naują, dar nevaizduotą įvaizdį. Padidėjęs gebėjimas išsaugoti ir „matyti“ ankstesnius vizualinius įspūdžius leido jai perteikti portreto panašumą. „Čechovo“ kūrimo metu Lina Po buvo įgijusi ypatingų portretų kūrėjos įgūdžių. Jos vaizduotė vystėsi nepaprastai – iki apčiuopiamumo, iki realybės.
Pamažu Linos Po skulptūros pradeda keliauti į regioninių respublikinių miestų muziejus. Centrinėje ir vietinėje spaudoje pasirodo esė ir straipsniai apie skulptorės gyvenimą ir kūrybą, menotyrą studijuojantys studentai pradėjo apie ją rengti baigiamuosius darbus ir rašyti disertacijas.
Pokario metais Lina Po vėl dirbo šokio temomis, sukurdama „Ukrainiečių šokį“ (1946), „Rytų siuitą“ (1947), „Rusų šokį“ (1948) ir kitas kompozicijas. Ji parengė eskizus savo darbams „Mergina prie vairo“ ir „Kūrybinis impulsas“, tačiau mirtis jai neleido jų užbaigti.
Lina Po mirė Maskvoje 1948 metais. Skulptorė palaidota Maskvoje Novodevičevo kapinėse netoli tapytojo Michailo Nesterovo kapo. Linai Po eilėraščius skyrė skulptorius Sergėjus Konenkovas (Sergėl Timofėjėvič Konenkov, 1874–1971), rašytojas Samuilas Maršakas (Samuil Jakovlevič Maršak, 1887-1964). Akademikas Vladimiras Filatovas (Vladimir Petrovič Filatov, 1875–1956) parašė Requiem: „Tavo draugo nebėra! Krištolinis indas sudaužytas! Rudens perkūnija nusinešė jo gyvybę. O tu stovi bejėgis ir liūdnas. Ir mano akyse suvirpa karti ašara...“
Įamžinimas
Po Linos Po mirties 1948 m. jos sesuo Marija Gorenštein bei daugelio kultūros, meno ir mokslo veikėjų 1954 m. laišku kreipėsi į Dailininkų sąjungos Maskvos skyrių, prašydami, kad būtų išsaugotas Linos Po kūrybinis palikimas. Į šį kreipimąsį buvo atsižvelgta. 1950 metais buvo atliktas Linos Po darbų iš plastilino ar molio perkėlimas į tvirtesnę medžiagą. Tokiu būdu buvo išsaugoti 1949–1959 metais Ufoje sukurti darbai „Maginor“, „Gadibe“, „Baškirų mergaitės galva“, „Prie gimtųjų pelenų“, „Cukalino žygdarbis“.
1952 ir 1954 metais Valstybinės Tretjakovo galerijos užsakymu iš bronzos buvo išlieti du Linos Po darbai, taip pat atlikti Ufos laikotarpiu – „Baškirų šokis“ ir „Be pastogės“ (abu 1942 m.). Autorės originalai iš plastilino šiandien saugomi Valstybinėje Tretjakovo galerijoje.
Lina Po spėjo sukurti apie 120 skulptūrinių darbų, kurie iki šiol stebina žiūrovą savo ekspresija, gyvybinga energijos tėkme, persmelkta džiaugsmo, svajonių ir įkvėpimo.
Skulptorės Linos Po darbai saugomi jau minėtoje Tretjakovo galerijoje, Aleksėjaus Bachrušino vardo teatro muziejuje, valstybiniame Aleksandro Puškino muziejuje, Anos Golubkinos name-muziejuje, valstybiniame centriniame muzikinės kultūros Michailo Glinkos muziejuje, Antono Čechovo name-muziejuje, Valstybiniame literatūros muziejuje, Linos Po muziejuje (Maskva), Sankt Peterburgo Aleksandro Puškino, Astrachanės, Kazanės, Kijevo, Permės, Jakutsko, Odesos, Omsko, Ordžonikidzės, Riazanės, Nižnij Tagilo, Tverės, Tartu, Vladikaukazo muziejuose. Tačiau pagrindinė skulptūrų kolekcija yra Linos Po muziejuje.
Tai, kad ekspozicija vėl tapo prieinama visuomenei, yra didelis minėtos aklųjų draugijos senbuvių nuopelnas, kurie su pavydėtinu užsispyrimu siekė jos atidarymo. Skulptorės kūrinių paieška užtruko daug laiko. Kai kurios skulptūros buvo apgadintos. Prie jų restauravimo dirbo akademiko Igorio Grabar vardo restauravimo dirbtuvių specialistai.
1973 metais Visos Rusijos aklųjų draugijos iniciatyva buvo surengta nuolatinė Linos Po darbų, asmeninių daiktų ir archyvų parodą. Dabar visi šie kūriniai eksponuojami Visos Rusijos aklųjų draugijos centriniame muziejuje, kur reprodukuotas jos darbo kampelis.
Be skulptūrų iš gipso ir bronzos, nulietų aštuntajame dešimtmetyje, kuriomis gali susipažinti aklieji lankytojai, muziejaus fonduose saugomi originalūs kūriniai iš plastilino ir molio, Linos Po iki regėjimo netekimo sukurtos originalios skudurinės lėlės, piešinių originalai, asmeniniai daiktai, įvairių jos gyvenimo laikotarpių nuotraukos, keli originalūs dokumentai, taip pat Liną Po pažinojusių amžininkų prisiminimų aprašymai.
Liko skulptūriniai eskizai „Moteris už vairo“, „Skulptorius“. Mirtis Linai Po sutrukdė pabaigti šiuos darbus. Apie jos talentą, kūrybą buvo daug rašyta tuometinėje spaudoje, sukurti keli filmai, 1978 metais publikuota Georgijaus Kustovo knyga „Lina Po“ .
1949 metais buvo nuspręsta vieną iš jos darbų kaip paminklą pastatyti ant menininkės kapo. Tačiau netrukus po Linos Po muziejaus atidarymo Visos Rusijos aklųjų draugijos kultūros namuose (1973 m.), centrinė draugijos valdyba užsakė skulptoriui N. Nikoghosyanui (Nikolaj Bagratovič Nikogosian, 1918-2018) sukurti menininkės pomirtinį portretą. Plastinis ir vaizdinis sprendimas sutapo su vienu ankstyvųjų jos autoportretų. Ant postamento iškaltas užrašas „Skulptorė Lina Po. 1899–1948“.
Šios moters gyvenimo istorija moko mus likti tvirtiems nesėkmingai susiklosčius asmeniniam gyvenimui, ar kai patirtos ligos pasekmės itin negailestingos. Ji parodė žmonėms, kad negalima pasiduoti jokioms gyvenimo nelaimėms. Nesvarbu, kiek laiko tau davė likimas, privalai šį kelią nueiti tvirtai, garbingai ir gražiai!
