Branda padėjo įgyvendinti jaunystės svajonę

Pa­si­nė­rė į gro­žio pa­sau­lį

Ne­di­de­lis me­di­nis na­mas mies­to cent­re. Gro­žio sa­lo­nas. Čia kir­pyk­la. Da­ro­mi ma­ni­kiū­rai, pe­di­kiū­rai. Tei­kia­mos ki­tos gro­žio pa­slau­gos.

Prie du­rų pa­sta­ty­tas dvi­ra­tis. Po­nia Ži­vi­lė su­ki­nė­ja­si kir­pyk­los pa­tal­po­se. Jau po­ra me­tų mo­te­ris pa­ni­ru­si į gro­žio pa­sau­lį. Go­džiai ge­ria vi­sas nau­jo­ves. Va­žiuo­ja į se­mi­na­rus. Skai­to daug li­te­ra­tū­ros apie gro­žio in­dust­ri­ją.

Nu­si­pir­ko ma­ne­ke­nų. Va­ka­rais iš­ban­do nau­jas prie­mo­nes ir nau­jus kir­pi­mo bū­dus ar šu­kuo­se­nas ant jų gal­vų.

„Aš – ki­to­kia kir­pė­ja. Pa­ti ne­su ma­ne­ke­nė ar gro­žio eta­lo­nas. Į dar­bą at­va­žiuo­ju ne pra­ban­giu au­to­mo­bi­liu, o dvi­ra­čiu. Dvi­ra­čiu po mies­tą ve­žio­ju vi­zi­ti­nes kor­te­les, kad pri­kvies­čiau dau­giau klien­čių.

Klien­tėms ski­riu daug lai­ko. Kar­tais net tris va­lan­das. Iš pra­džių ap­ta­ria­me, ko klien­tė no­ri, pa­gal­vo­ja­me, ar tai tiks, tik tuo­met imuo­si dar­bo. La­bai bai­mi­nuo­si, kad vis­kas ge­rai pa­vyk­tų“, – at­vi­rau­ja ne­se­niai nau­jos pro­fe­si­jos iš­mo­ku­si mo­te­ris.

Kar­tais ją ra­mi­na pa­čios klien­tės. Sa­ko: „Ne­bi­jok. Kirpk drą­siau. Juk plau­kas grei­tai atau­ga.“

Ži­vi­lė la­biau­siai džiau­gia­si, kai vie­ną kar­tą ap­si­lan­kiu­sios jos sa­lo­ne, klien­tės vėl su­grįž­ta. At­si­ve­da ir sa­vo šei­mos na­rius ar­ba gi­mi­nai­čius. Va­di­na­si, jos dar­bas įti­ko.

Ta­čiau kar­tais kir­pė­ja vis tiek tu­ri prie­kaiš­tų sau, nors klien­tė išei­na pa­ten­kin­ta. Jai at­ro­do, jog bu­vo ga­li­ma nu­kirp­ti ar su­šu­kuo­ti dar to­bu­liau ir gra­žiau.

20 me­tų pre­kia­vo

Šį lai­ką, kai ga­li mė­gau­tis sva­jo­nių dar­bu, po­nia Ži­vi­lė va­di­na ge­riau­siu sa­vo gy­ve­ni­me. Nuo vai­kys­tės sva­jo­jo tap­ti kir­pė­ja.

Ta­čiau li­ki­mas su­si­klos­tė taip, kad stu­di­ja­vo re­ži­sū­rą. Anuo­met dar bu­vo ma­din­gos in­te­li­gen­tiš­kos su me­nu su­si­ju­sios pro­fe­si­jos. Ži­vi­lė bu­vo lin­ku­si prie me­no. Bai­gė mu­zi­kos mo­kyk­lą, kur mo­kė­si gro­ti gi­ta­ra. Po stu­di­jų ku­rį lai­ką dir­bo kul­tū­ros na­mų di­rek­to­re Tau­ra­gės ra­jo­ne.

Ta­čiau iš­te­kė­ju­si nu­spren­dė grįž­ti į Kel­mę. Čia iš­ban­dė siu­vė­jos ama­tą Ma­žū­nų tri­ko­ta­žo fab­ri­ke. Kai fab­ri­ką už­da­rė, ėmė­si sa­vo vers­lo – pre­kia­vo pra­mo­ni­nė­mis pre­kė­mis Kel­mės tur­ge­ly­je.

Gi­mė du sū­nūs. Rei­kė­jo gal­vo­ti apie pra­gy­ve­ni­mą. Sva­jo­nėms ne­bu­vo lai­ko. Pre­ky­ba pi­ni­gi­nė­mis, dir­žais, ke­pu­rė­mis ir ki­tais ga­mi­niais taip įsi­gė­rė į krau­ją, kad, sto­vė­da­ma ei­lė­je prie ka­sos pre­ky­bos cent­re, iš kar­to įver­tin­da­vo, kiek kai­nuo­ja prieš ją sto­vin­čio pir­kė­jo iš­siim­ta pi­ni­gi­nė – odi­nė ji ar der­man­ti­ni­nė.

„Da­bar, sto­vė­da­ma ei­lė­je, žiū­riu tik į žmo­nių gal­vas. Ste­biu mo­te­rų šu­kuo­se­nas. Va­di­na­si, jau įvy­ko per­si­lau­ži­mas“, – šyp­so­si kir­pė­ja.

Sep­ty­ni mė­ne­siai moks­lų

Li­ki­mas taip su­dė­lio­jo įvy­kius, kad, baig­da­ma penk­tą­jį sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tį, Ži­vi­lė ga­lė­jo įgy­ven­din­ti jau­nys­tės sva­jo­nę.

Pre­ky­ba tur­ge­ly­je men­ko. Pel­no be­veik ne­bu­vo. Te­ko at­si­sa­ky­ti vers­lo ir sto­ti į be­dar­bių gre­tas. Tuo me­tu jau bu­vo užau­gę ir į sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą išė­ję sū­nūs. Mo­te­ris kiek krim­to­si, ta­čiau di­de­lės tra­ge­di­jos iš si­tua­ci­jos ne­da­rė.

Ga­liau­siai lai­ki­nas ne­dar­bas išė­jo tik į nau­dą. Dar­bo bir­ža or­ga­ni­za­vo kir­pė­jų kur­sus. Pa­si­tai­kė pui­kus šan­sas. Mo­kė­ti ke­lis tūks­tan­čius už sep­ty­nių mė­ne­sių kur­sus kuk­liai gy­ve­nan­ti šei­ma ne­bū­tų tu­rė­ju­si iš ko. O čia kur­sai – ne­mo­ka­mi.

Ži­vi­lė pa­si­ry­žo sep­ty­nis mė­ne­sius va­ži­nė­ti mo­ky­tis į Šiau­lius.

„Teo­ri­ją dės­tė la­bai pui­ki mo­ky­to­ja Lai­mu­tė Šo­pie­nė, – me­na sa­vo moks­lus kir­pė­ja. – Ge­rai iš­mo­kė vi­są ter­mi­no­lo­gi­ją, da­li­jo­si ne tik kir­pi­mo, bet ir kir­pė­jos eti­kos pa­slap­ti­mis, pa­ta­rė kaip pa­sielg­ti keb­lio­se si­tua­ci­jo­se. Aš la­bai no­rė­jau vis­ko iš­mok­ti. Ger­te gė­riau vi­sas ži­nias.“

Per pra­kti­nius už­siė­mi­mus bū­si­mo­sios kir­pė­jos ne­mo­ka­mai ap­kirp­da­vo mies­to sen­jo­rus. Kol trū­ko pra­kti­kos, Ži­vi­lė pri­si­pa­žįs­ta, jog ir pra­kai­tas iš­pil­da­vo.

Bai­gu­si kur­sus, Kel­mė­je no­rė­jo įsi­dar­bin­ti pas ko­kią nors pa­ty­ru­sią kir­pė­ją, ku­ri pa­tar­tų, pa­mo­ky­tų, nes jau­tė, kad dar trūks­ta pra­kti­kos. Ta­čiau to­kio dar­bo gau­ti ne­pa­vy­ko.

„Nie­kuo­met taip ne­lėk­da­vau į dar­bą“

Ka­dan­gi į dar­bą nie­kas ne­priė­mė ne­li­ko nie­ko ki­to kaip iš­si­nuo­mo­ti pa­tal­pas, nu­si­pirk­ti rei­ka­lin­gą įran­gą ir pra­dė­ti sa­va­ran­kiš­ką veik­lą.

„Iš pra­džių bu­vo la­bai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai. Kel­mė­je ne­tu­rė­jau ar­ti­mos drau­gės kir­pė­jos, ku­ri pa­tar­tų. Skam­bi­nau­si į Jo­niš­kį. Pa­si­tar­da­vo­me su sa­vo bend­ra­moks­le. Da­li­jo­mės vie­na su ki­ta vis­kuo, ką nau­jo su­ži­no­da­vo­me. Skir­tin­gi mies­tai – ne­su­da­ry­da­vo­me vie­na ki­tai kon­ku­ren­ci­jos“, – psi­cho­lo­gi­nius sun­ku­mus me­na Ži­vi­lė.

Pro­fe­si­ją bran­džia­me am­žiu­je pa­kei­tu­si mo­te­ris sa­ko esan­ti dė­kin­ga sa­vo vy­rui, ku­ris ją pa­lai­kė, ma­mai ir ki­tiems ar­ti­miems žmo­nėms, sa­vo klien­tėms, ku­rios ją drą­sin­da­vo, kai pri­si­pa­žin­da­vo, jog ji – tik pra­džia­moks­lė.

Da­bar Ži­vi­lė jau iš­drą­sė­jo. Jau­čia tu­rin­ti dau­giau kom­pe­ten­ci­jos, nes nuo­lat mo­ko­si ir do­mi­si nau­jo­vė­mis. Pa­ti tin­ka­mai su­mai­šo plau­kų da­žus, kad iš­gau­tų rei­kia­mą spal­vą.

Iš­mik­li­no ir ran­kas. Iš­mo­ko su­kti af­ro gar­ba­nė­les, kur­ti šu­kuo­se­nas. Jos stip­ry­bė, jog kiek­vie­nai klien­tei ski­ria daug lai­ko. Ge­riau jų prii­ma ma­žiau, bet kiek­vie­nai ski­ria de­ra­mą dė­me­sį. Dau­ge­lis mo­te­rų, ku­rios tur­ge­ly­je iš Ži­vi­lės pirk­da­vo pi­ni­gi­nes ir ki­tus odos ga­mi­nius, da­bar atei­na į jos gro­žio sa­lo­ną.

Nau­ja pro­fe­si­ja mo­te­riai tar­si su­tei­kė ant­rą kvė­pa­vi­mą, vi­siš­kai nau­ją gy­ve­ni­mą. „Nie­kuo­met taip ne­lėk­da­vau į dar­bą kaip da­bar. Ir ne­jaus­da­vau to­kio džiaugs­mo dirb­da­ma.“

Už­sie­nis ne­trau­kė

Ar tuo­met, kai bu­vo sun­ku, ne­ki­lo no­ras pa­trauk­ti ieš­ko­ti lai­mės į už­sie­nį? Juk tiek daug tau­tie­čių su­si­kro­vė la­ga­mi­nus.

„Nie­kuo­met ne­ki­lo min­tis iš­va­žiuo­ti. Gal­vo­jau – varg­siu čia, bet nie­kur iš sa­vo tė­vy­nės ne­va­žiuo­siu. Gal dar per ma­žai pri­spaus­ta bu­vau?

O kel­miš­kių la­bai daug iš­va­žia­vo. Jo­kia sta­tis­ti­ka neats­pin­di tos gau­sos. Kai pre­kia­vau tur­ge­ly­je, iš­va­žiuo­jan­tys pirk­da­vo iš ma­nęs va­di­na­mas tur­gi­nes ta­šes, kad dau­giau daik­tų tilp­tų. Tuo­met iš ar­ti pa­jau­čiau tik­rą­jį emig­ra­ci­jos mas­tą“, – sa­ko Ži­vi­lė, ge­ban­ti ras­ti išei­tį iš vi­so­kios pa­dė­ties.