Naujausios
Kas vyko Šiauliuose
Apie 90-uosius pasakojanti paroda MO muziejuje pritraukė per 140 tūkstančių lankytojų ir yra vadinama kultine. Iki gruodžio 18 dienos parodos fragmentus galima pamatyti Šiaulių dailės galerijoje. Paroda papildė Šiaulių meno festivalio VIRUS’26 programą.
Pirmojo galerijos aukšto erdvės nukelia į 90-ųjų Šiaulius. Apie kultūrinį to meto gyvenimą pasakoja nuotraukos ir videomedžiaga, transliuojama ekranuose. Nuo grindų ant sienos pakyla ir nusileidžia šiauliečių menininkų Redos ir Arūno Uogintų kūrybinis metraštis – sujungtos laikraščių publikacijos. Juostinis magnetofonas ir krūva juostų, mirgantis televizoriaus „Šilelis“ ekranas ir kiti iš šiandienos buities jau dingę daiktai nukelia trimis dešimtmečiais atgal.
Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė sako, kad pirmojo aukšto ekspozicija – Šiaulių dailės galerijos improvizacija 90-ųjų tema.
„Galvojome, kad būtų labai įdomu šiauliečiams pamatyti, kas tuo metu vyko Šiauliuose, juolab, kad MO parodoje buvo nemažai eksponuota Šiaulių – festivaliai, muzikantai, Šiauliai tuo metu garsėjo eksperimentais, kūrybiška dvasia. Muzikos kambario MO muziejus nevežė, nutarėme, kad būtų labai smagu visai tai integruoti“, – sako E. Šimkienė.
Ekspozicijos rengėjai dėkingi Redai ir Arūnui Uogintams, Sauliui Pučinskui, Viktorui Gundajevui už archyvinę medžiagą.
Kokie tie 90-ųjų metų Šiauliai? Pasak E. Šimkienės, kūrybiški, visiškai pašėlę: „Buvo asmenybės, kurios norėjo, kad miestas nebūtų provincija, kad nebūtų užmigęs, kad vyktų veiksmas. Daug veiksmo vyko ir Šiaulių dailės galerijoje.“
Praeities veiksmą galerijoje iliustruoja vaizdo medžiaga. Ekrane – 1992 metų paroda. Ją menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis įvardija viena iš pačių įdomiausių, drąsiausių Šiaulių meno istorijoje.
„Prieš tai buvo tik tradicinis menas, kabėdavo paveikslai, o čia staiga susiburia jaunų menininkų būrelis ir jie sukuria performanso, muzikos, dizaino, tapybos, skulptūros sintezę – visa ekspozicija buvo kaip scenografinis spektaklis. Tų menininkų mes nebematome, jų nebėra Šiauliuose nė ženklo, bet tuo metu buvo išskirtinė paroda, ji ir nubrėžė perspektyvą, kaip turi vystytis menas, kokios normos turi būti, kokios paieškos svarbiausios“, – sako V. Kinčinaitis.
Dar vienas archyvinis video nukelia į šalia Šiaulių dailės galerijos veikusią kavinę „Alita“.
Pasak V. Kinčinaičio, menininkai turėdavo savo vietas, kur burdavosi, tardavosi, generuodavo idėjas – kavinėse, užeigose gimė ir festivalio „Virus“ idėja.
„Ir, deja, tokių vietų nebėra. Nebėra ieškojimo, viskas sukrito į savo vietas, į judėjimo trajektorijas sąmonės ir kūnų iš darbo į namus, nebėra trečiųjų vietų, kur gali gimti kūrybinės idėjos. Trečios vietos yra tarpinės tarp darbo ir namų. Darbe ir namuose žmogus negali būti kūrybiškas, jis yra arba namų, arba darbo žmogus, o užeigos, kavinės, barai, loftai būdavo ten, kur žmonės patirdavo polėkį, saviraišką ir svajodavo“, – sako menotyrininkas.
Antrame aukšte pristatomi MO muziejaus parodos fragmentai – nuo prekybos ant mašinos kapoto, vaizdo kasečių kolekcijos, kone visų turėtos sekcijos su išlūžusiomis durelėmis iki madų klyksmo, kramtomos gumos popierėlių ir fotografijų. Parodoje 90-uosius pažinti padeda ir specialus e. gidas – savo telefone galima išgirsti kiekvieno parodos kūrinio ir eksponato istoriją.
„90-ieji – laikmetis apie visus mus, – sako E. Šimkienė. – Kokie mes buvome, kokioje aplinkoje augome. Kai praeina trys dešimtys metų, atsiranda kažkuria prasme nostalgija, žiūri iš laiko atstumo. Kai buvo ne daug laiko praėję, gal buvo pakankamai skausminga ir nelabai norėjosi prisiminti sunkų laiką.“
Keliaujančios parodos koordinatorė – Barbora Sakalinskaitė, parodą Šiaulių miesto erdvėms specialiai pritaikė architektas Joris Šykovas.
Parodos MO muziejuje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ kuratoriai: kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, kultūros istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas, scenografė-architektė Renata Valčik, architektas Joris Šykovas.
Tiltas į praeitį
– Kaip istorija, buities ženklai tampa meno kūriniu? – klausiame menotyrininko V. Kinčinaičio.
– Laikas viską paverčia meno kūriniais. Įsivaizduokite, prieš 20 tūkstančių metų nulipdyto kokio nors puodelio molinio šukė dabar yra didžiausia muziejinė vertybė. Taip ir 90-ųjų metų sekcija, magnetofonas laikui bėgant tampa muziejiniais artefaktais, tereikia tą muziejinį artefaktą atnešti į galeriją. Pažiūrėkite į magnetofoną – yra ir dizainas, ir laiko atspaudai.
Magnetofonas į galeriją atkeliavo iš Uogintų studijos. Prieš dvidešimt metų toje studijoje vykdavo didžiausi menininkų tūsai, orgijos, šokdavome ir dūkdavome grojant būtent šitam magnetofonui. Čia yra laiko kapsulė – ne tik kapsulė, savotiškas orlaivis. A. Uogintas didžėjaudavo, leisdavo tik pačią šiuolaikiškiausią ir geriausią muziką, Franką Zappą. Ta muzika mums sugriaudavo visas sienas, nukreipdavo, kur turime judėti, kaip turi vystytis menas, kultūra, mes patys kaip asmenybės. Dabar visa tai – laiko mumifikacija. Tuo metu tai buvo didžiausia viltis ir gyvenimo polėkis.
Uogintai buvo ryškus to laikmečio kultūros simbolis, padėjo tradicinei Šiaulių kultūrai, menui persilaužti į šiuolaikinę kultūrą, performanso formą, instaliacijas, kinetinį meną, videomeną, muzikinį performansą. Uogintai labai daug padarė perkeldami Šiaulių kultūrą į šiuolaikinį kontekstą.
– Koks tas 90-ųjų – virsmo laiko – DNR?
– Pirmiausia – virsmas iš disciplinuotos, sisteminės brandaus socializmo visuomenės, kai visi buvome sunormuoti, gyvenome socialistiškai ir kolektyviai, negalėjo būti individų, privačios nuosavybės, visi gyvenome valdiškuose butuose. Įsivaizduokite, kokia buvo sąmonė ir menas, kuris turėjo aptarnauti visą šitą sistemą. Ir staiga nutrūksta visos šitos grandinės, visi pasimetę, kabo nesvarumo būsenoje, niekas nežino, į kurią pusę judėti, tik iš kažkur – nuogirdos, kad kažkur yra Vakarų kultūra, yra individas, yra laisvė, yra saviraiška.
Ir vyksta visiška beprotybė visose srityse – ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime, žmonių tarpusavio santykiuose. Iš to chaoso, iš tos košės reikėjo sulipdyti naują visuomenės struktūrą su tuo pačiu menu, su tais pačiais tarpusavio santykiais, su naujais idealais, naujomis vertybėmis. Menas buvo tyrimų, bandymų laboratorija, kur, į kurią pusę judėti, kaip judėti. Žinoma, kad didžiulį iššūkį ir prisiėmė būtent ta karta, kuri vis dėl to ir išlaviravo. Aišku, daug kas neišliko, daug kas prasigėrė, daug kas mirė nuo alkoholio, narkotikų, nusižudė arba ne tą kelią pasirinko ir pražuvo kažkur kryžkeliuose. Bet tas laivas išplaukė.
Nebebuvo jokių ribų, ribas jau patys žmonės nusistatinėjo.
Dabar mes esame visiškai sisteminėje biurokratinėje valstybinio kapitalizmo visuomenėje, bet tuo metu buvo visai kitaip, ir kultūra funkcionavo, ir menininkai save įsivaizdavo kitaip, jie jautėsi genijai, jautėsi pašaukti kurti naująją visuomenę. Todėl jie tokiu plačiu mostu ir darė, ir kūrė.
– 30 metų lyg ir nėra tiek daug, bet tą laiką liudijantys daiktai jau išnyko iš kasdienio gyvenimo?
– Atrodo, devintas dešimtmetis – čia pat, bet iš tikrųjų jo visiškai nebėra, mes galime eiti skersai išilgai Šiaulių miesto, gatvių, įmonių, privačių namų, butų – nieko nebėra, sunaikinta, ištrinta iš atminties ir iš akiračio. To laikmečio daiktai, be abejo, dabar įgauna muziejinę aukso vertę, kuo toliau, tuo labiau – visos tos čekiškų spintų durys ir rankenos, tas krištolas. Pabandykite surasti pieno ar alaus butelį iš to laikmečio – nėra visiškai.
Tik tos materialios kultūros ženklai, tie likučiai ir yra tiltas, kuris nutiesia mus į tą laikmetį. Jeigu nėra ir tų artefaktų, daiktų, mes visiškai prarandame šitą laikmetį, jis iškrenta.
Jį kažkas prisimins, bet iškreiptai ir interpretuodami savo literatūros kūriniuose ar metraščiuose. Bet nebebus grynosios patirties, nebebus, kas prisimena. Todėl labai svarbios parodos, kurios rekonstruoja, aišku, jau su interpretacijomis, bet primena vieną paprastą dalyką – kaip greitai viskas keičiasi ir kai mes liekame be jokių šaknų ir be praeities, nuolat skubėdami į priekį. Kultūra ir menas šiek tiek pristabdo šitą procesą, tą nyksmą laike ir primena svarbiausius įvykius, lūžio laikmetį.
