Anų metų kronika

Du plė­ši­kus su­šau­dė
Šiau­liuo­se su­šau­dy­ti plė­ši­kai Kes­mi­nas ir Striau­pis. Prieš su­šau­dant, abu pa­smerk­tie­ji pa­bu­čia­vo ku­ni­gui ran­ką ir kry­žių. Abu smar­kiai rū­kė pa­pi­ro­sus. Akis už­ri­šo tik Striau­piui, Kes­mi­nas ne­pra­šęs sau už­riš­ti.
Jau­niau­sio­je plė­ši­ko Vai­čiaus ma­lo­nės pra­šy­mą J. E. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas pa­ten­ki­no ir mir­ties baus­mę pa­kei­tė 20 me­tų s. d. ka­lė­ji­mu.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. rug­sė­jo 9 d.

Ne­vy­ku­sios Kur­šė­nų ko­res­pon­den­ci­jos
Kur­šė­nų ko­res­pon­den­te, kam ra­šai, kad to­kiam ir to­kiam kur­šė­niš­kiui ne­priė­mė be­ko­no ne­va tai dėl sun­kaus svo­rio.
Kaip tai ne­priė­mė? Priė­mė, nes pi­lie­tis tuoj sa­vo ne­priim­tą be­ko­ną per­kro­vė į ki­to pi­lie­čio ve­ži­mą, ir be­ko­nas pa­te­ko į pir­mą rū­šį. Juk už šią ko­res­pon­den­ci­ją „Mais­tas“ ga­li ba­la žin­ką pa­ma­ny­ti – vi­sai be­ko­nų ne­bep­riim­ti. Ot, tai ir bū­tų tik­ras kon­tin­gen­tų įve­di­mas.
Ra­šai, kad ne­ga­li­ma pirk­ti duo­nos iš ke­pyk­lų, nes ji esan­ti ži­ba­le ir sil­kė­se iš­mir­ky­ta. Prie­te­liau, to­kią duo­ną pirk­ti yra kaip tik iš­ro­ka­vi­mas, nes pi­lie­tis nu­si­pir­kęs to­kios duo­nos, tu­rės sil­kių ir ži­ba­lo. Kur­šė­niš­kiai kaip tik tuo tu­rė­tų džiaug­tis, o tams­ta ra­šai at­virkš­čiai.
Kam dar to­kia ko­res­pon­den­ci­ja ra­šai, kad pas kle­bo­ną daug dau­giau gas­pa­di­nių, kaip pas tams­tą ži­nių. Ne­tie­sa, kle­bo­nas te­tu­ri tik ke­tu­rias gas­pa­di­nes. O kas kam gal­voj, kad ku­ni­gas iš su­rink­tų pi­ni­gų baž­ny­čios rei­ka­lams, pre­nu­me­ruo­ja pi­lie­čiams laik­raš­čius. Juk aiš­ku kaip die­na, kad jis dir­ba kil­nų spau­dos pla­ti­ni­mo dar­bą. Rei­kia ti­kė­ti, kad už šį kul­tū­riš­ką dar­bą jis bus pri­pa­žin­tas spau­dos pio­nie­rium ir, kad sa­vo lai­ku jam bus su­teik­ta knyg­ne­šio pen­si­ja.
Vi­sai be rei­ka­lo už­puo­li Kur­šė­nų alud­nin­kus, kam jie, gir­di, be pa­ten­to par­da­vi­nė­ja deg­ti­nę. Juk Kur­šė­nuo­se yra ir ki­to­kių įmo­nių bei pa­ski­rų pre­kių, ku­rias par­duo­dant taip pat pa­ten­tas ne­rei­ka­lin­gas. Sa­ky­sim, kad ir gy­vo­sios gat­vės pre­kės. Nieks iš jų pa­ten­to ir ne­rei­ka­lau­ja. Ir kaip gi iš jų rei­ka­lau­ti, kad vi­sas aukš­ta­sis či­nas jas lan­ko.
Ra­šai, kad į Kur­šė­nų po­li­ci­jos raš­ti­nę pi­lie­čiai be liet­sar­gių ne­ga­li įei­ti, nes nuo sto­go, per lu­bas, var­vąs van­duo. Ne­jau­gi kur­šė­niš­kiai ne­be­tu­ri jau tiek nuo­vo­kos, kad ne­sup­ran­ta to­kio men­ko da­ly­ko. Va­di­nas, jei jie no­ri įei­ti į po­li­ci­jos raš­ti­nę, tai te­gu prieš įei­siant į raš­ti­nę, ant sto­go pa­de­da liet­sar­gį. Ir vis­kas. Ir sau­sas bus ir van­duo ne­var­vės.
Apie pa­maz­gų pi­li­mą į gat­vę, bū­tų daug ge­riau bu­vę, kad to vi­sai ne­bū­tum mi­nė­jęs. Tai kas, kad da­bar, šal­čiams užė­jus, pi­lis pa­maz­gas į gat­vę – juk bus ge­ra čiuo­žyk­lė. O atė­jus pa­va­sa­riui, pa­ki­lęs iš Ven­tos van­duo vi­sas tas pa­maz­gas nu­plaus.
Ge­riau­sia, prie­te­liau, kad pa­ra­šy­tum, ka­da bus baig­ta Kur­šė­nų baž­ny­čia ir ka­da bus Pi­lie­čių klu­bo ati­da­ry­mas ir ar tar­nau­to­jai sa­vo lai­ku at­vyks­ta į dar­bą Ir t.t.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1933 m. sau­sio 8 d.

Se­no­vės kny­gų pa­ro­da
Praei­tą sek­ma­die­nį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta se­no­vės, da­li­nai ir šių die­nų (su­ly­gi­ni­mui), kny­gos pa­ro­da. Vi­so iš­sta­ty­ta per 1000 eg­zemp­lio­rių.
Pa­ro­da rim­ta, įdo­mi, įvai­ri ir gau­si. Kiek­vie­nas lan­ky­to­jas, jei ne pil­nai, tai da­li­nai ga­li su­si­pa­žin­ti su kny­gos is­to­ri­ja.
Štai 1487 me­tų lei­di­nys – en­cik­lo­pe­di­nis teo­lo­gi­jos ir tei­sės žo­dy­nas, spaus­din­tas go­tiš­ku šrif­tu, ran­ka pieš­to­mis di­džio­sio­mis rai­dė­mis ir pa­gra­ži­ni­mais. O čia 1611 me­tų Eu­ro­pos is­to­ri­ja len­kų kal­ba, ku­rio­je ap­sčiai vie­tos už­leis­ta Lie­tu­vai su ku­ni­gaikš­čių po­rtre­tais.
Įdo­mūs anų lai­kų že­mė­la­piai. Žvaigž­džių pa­sau­lio že­mė­la­pis – du pus­ru­tu­liai, vir­šum sė­di Die­vas Tė­vas su an­ge­lais.
Čia vėl ang­lų ka­ra­lių is­to­ri­ja – prieš du šim­tu me­tų pa­ra­šy­ta. Ne­to­lie­se gu­li ir Rad­vi­lų šei­mos lei­di­nys, ku­ris nie­kuo ne­blo­giau iš­leis­tas už ang­lų.
Ar neį­do­mu pa­ma­ty­ti prieš 300 me­tų iš­leis­tą iliust­ruo­tą kny­gą apie jo­ji­mo me­ną. Pa­ro­doj ji yra.
Ko­dėl ne­pa­si­do­mau­ti kny­ga, iliust­ruo­ta spal­vo­tais pa­veiks­lais,– bet ji spal­vo­ta (iliu­mi­nuo­ta) van­de­ni­niais da­žais ir ne ma­ši­na, o ran­ko­mis. To­kį bū­dą var­to­jo iki 19 šimt­me­čio.
Ta­me pat sky­riu­je ga­li­ma ma­ty­ti Bel­gi­joj ir ki­tur pla­čiai pa­pli­tu­sias knygeles – 30–40 pus­la­pių – vi­siš­kai be teks­to, o vien tik iliust­ra­ci­jo­mis. Va­di­na­si, skai­tyk iš pa­veiks­liu­kų.
Čia vėl įdo­mus lei­di­nė­lis gi­męs anais lai­kais Vil­niu­je. Šil­ki­nia­me po­pie­riu­je val­so kū­ri­nys skir­tas Ve­ly­kų šven­čių pro­ga ku­ni­gaikš­čiui Ogins­kiui.
Gau­sus sky­rius Ez-libris’ų. Yra Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Ru­si­jos, Ita­li­jos, Grai­ki­jos, Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos, Če­kos­lo­va­ki­jos, Pie­tų Sla­vi­jos, Ru­mu­ni­jos, Veng­ri­jos, Por­tu­ga­li­jos ir Ame­ri­kos, vi­so per 200 štu­kų. Lie­tu­vos Ex lib­ri dai­li­nin­kų: Bag­do­na­vi­čiaus, Ga­lau­nės ir Bi­čiū­no.
Yra iš­sta­ty­tas Mu­so­li­nį ex­lib­ris – prie ke­tur­kam­pės ak­me­ni­nės uo­los gran­di­mis pri­kal­tas liū­to pa­vi­da­lo žvė­ris (gri­fas).
Yra ir pal­mės me­dy iš­pjaus­ty­tas ir at­spaus­din­tas ex-libris’as, ca­ro bran­ge­ny­bių sau­go­to­jo Folkersamb’o ir daug ki­tų žymenybių ex-lib­ris’ai.
Pir­mą die­ną pa­ro­dą ap­lan­kė per 200 žmo­nių.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. rug­sė­jo 30 d.

Žmo­nės gy­do­si mėš­lais
Žei­me­lie­čiai prie­ta­rų ir bur­tų dar vis ne­si­kra­to. O se­nes­nie­ji žmo­nės var­to­ja gy­dy­mui to­kius „na­mi­nius vais­tus“, ku­rių net kiau­lė ne­ger­tų. Prie žo­lių vi­ra­lo „gy­dy­to­jai“ mai­šo žmo­gaus, ark­lio, ka­čių mėš­lų ir... ge­ria tuos „vais­tus“ su pa­si­gar­džia­vi­mu.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. spa­lio 14 d.

Barz­das skus vel­tui
Pas­ku­ti­niu me­tu pa­šė­lo kon­ku­ruo­tis kir­pė­jai. Sku­ta su prie­dais jau net už 30 cen­tų. O vie­nas, gi­liai Lin­ku­vo­je įlei­dęs šak­nis, ža­da po­rų mė­ne­sių
vel­tui skus­ti, kad tik iš­gy­ven­din­ti vi­sus ki­tus mies­te­lio kir­pė­jus.
Tai vie­nas da­ly­kas. Ant­ra – kir­pyk­los blo­gai įreng­tos. O kų da­ro kai ku­rie kir­pė­jai, skus­da­mi kli­jen­tus! Plau­na vei­dus bur­ni­niais pul­ve­ri­za­to­riais, va­di­na­si taš­ko sei­lė­mis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. spa­lio 14 d.

Ap­šau­dė Kel­mės au­to­bu­są
Kel­mės – Šiau­lių plen­te (nuo Šiau­lių 23 klm.) du ne­pa­žįs­ta­mi as­me­nys ap­šau­dė va­žiuo­jan­tį į Šiau­lius au­to­bu­są.
Iš pra­džių į ar­tė­jan­tį au­to­bu­są bu­vo pa­leis­ti ke­li re­vol­ve­rio šū­viai iš prie­ša­kio ir trum­pam nu­til­ta. Šo­fe­ris An­ta­nas Lau­ri­nai­tis (šiau­lie­tis), pa­ste­bė­jęs vie­tą, iš kur už­puo­li­kai šau­do, ne­dve­jo­da­mas – stot ar ne­stot – pa­lei­do ma­ši­ną pil­nu grei­čiu.
Tuo­met už­puo­li­kai įsiu­to šau­dy­ti iš dvie­jų re­vol­ve­rių – pa­lei­do apie 15 šū­vių. Vie­na kul­ka pra­mu­šo au­to­bu­so lan­gą, stik­li­nę per­tva­rą ir įsmi­go į šo­fe­rio pe­tį.
Su­žeis­ta­sis vie­nok vai­ro ne­pa­lei­do – ir 20 ke­lei­vių bu­vo iš­gel­bė­ti nuo api­plė­ši­mo.
Da­va­žia­vus iki Bu­bių, apie įvy­kį te­le­fo­nu bu­vo pra­neš­ta Šiau­lių kri­mi­nal. po­li­ci­jai. Nors už­puo­li­kai pa­lei­do ne­ma­ža šū­vių, bet į au­to­bu­są te­pa­tai­kė tik trys kul­kos, – vie­na šo­fe­riui, ant­ra – už­pa­ka­li­nėn au­to­bu­so sie­non ir tre­čia – į vie­ną pa­dan­gą. Iš ke­lei­vių nie­kas ne­su­žeis­tas.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. gruo­džio 9 d.

Iš Šiau­lių kel­ti­nas Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas
At­ga­vus Vil­nių vėl iš­ki­lo klau­si­mas, ar pa­lik­ti pre­ky­bos ins­ti­tu­tą Šiau­liuo­se? Ypa­čiai jis pa­si­da­rė ak­tua­lus po to, kai po­ra Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo Uni­ver­si­te­to fa­kul­te­tų bu­vo nu­kel­ta į Vil­nių, kai į Vil­nių iš Pa­ne­vė­žio nu­si­kė­lė Pe­da­go­gi­nis ins­ti­tu­tas.
Pre­ky­bos ins­ti­tu­tas, kaip spe­cia­li­nė aukš­to­ji mo­kyk­la, ruo­šian­ti spe­cia­lis­tus pre­ky­bi­nin­kus, ban­ki­nin­kus ir ki­to­kio ti­po ko­mer­san­tus, tu­rė­tų veik­ti gy­viau­sia­me mū­sų eko­no­mi­nia­me cent­re. Kas, kas, bet Šiau­liai toks cent­ras tai nė­ra.
Tie­sa, bū­tų nu­skria­sus­ti Šiau­liai. bet juos bū­tų ga­li­ma kom­pen­suo­ti ant­ruo­ju pe­da­go­gi­niu ins­ti­tu­tu, ku­ris, ei­nant prie pri­va­lo­mo še­šių pra­di­nės mo­kyk­los sky­rių, tik­rai bū­ti­nas.
„Ži­di­nys“, 
1940 m. ba­lan­džio mėn.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Cie­liau­ka
Va­sa­ros links­my­bės

Oras taip įkai­to,
vos kvė­puot ga­li.
Vy­rai ir mer­gai­tės
dryb­so van­de­ny.

Dryb­so tė­tė, ma­ma.
Kal­ba­si abu­du.
Dryb­so ir gra­žuo­lė,
gal, sep­tyų­jų pū­dų.

Vie­nas van­de­ny­je,
ki­tas dryb­so vė­joj.
Pus­nuo­gę un­di­nę
jau­ni­kai­tis ve­ja.

Ve­ja, pa­si­gau­na
ir ap­si­ka­bi­na,
o pa­skui bu­čiuo­ja,
pa­skui... Die­vas ži­no.

Van­de­ny pa­dryb­so,
ri­ša maz­ga šlip­so,
ei­na į ka­vi­nę:
— Duo­ki­te stik­li­nę...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. lie­pos 22 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio