Anų metų kronika

Tik vie­na Lie­tu­va
Tau­ti­nin­kų „Vai­ras“ sa­vo klau­si­mų ir at­sa­ky­mų sky­riu­je pa­tei­kia ši­to­kį iš Šiau­lių at­siųs­tą klau­si­mą: „Kiek yra Eu­ro­po­je vals­ty­bių, ku­rio­se nė­ra civ. met­ri­ka­ci­jos?“
„Vai­ras“ į šį klau­si­mą at­sa­ko ši­taip:
„Da­bar pa­li­ko tik vie­na Lie­tu­va, nes Len­ki­ja jau iš­ny­ko.“
Iš tik­rų­jų, ma­ža Lie­tu­vai iš to gar­bė. Ka­žin, ar il­gai dar bus de­monst­ruo­ja­mas vi­sai Eu­ro­pai ši­tok­sai mū­sų at­si­li­ki­mas? Ar­gi Len­ki­jos pa­mo­ka dar ne­pa­kan­ka­mai įti­ki­nan­ti?
Pa­ga­liau vis­kam tu­ri atei­ti ga­las?
„Kul­tū­ra“, 
1939 m. Nr. 10.

Kvai­liams – vai­duok­lis, pro­tin­giems – kvai­lių bū­rys
Kaip jau ra­šėm, Šiau­lių valsč., Luk­še­lių k. at­si­ra­do „vaiduoklis“, ku­ris gąs­di­na vi­sus to kai­mo gy­ven­to­jus.
Pa­si­ro­do, „vaiduoklis“ dar vis ne­nu­rims­ta ir to­liau kre­čia sa­vo po­kštus. Da­bar tas vai­duok­lis jau iš­mand­rė­jo ir kas­kart da­ro vis di­des­nius ste­buk­lus.
Kai žmo­nės kur skait­lin­giau su­si­ren­ka kam­ba­rin, pa­si­ro­do ir „vai­duok­lis“: jis nuo kros­nies ar iš po lo­vos mė­to į su­si­rin­ku­sius ak­me­niu­kais, bul­vė­mis ir kt.
Vie­ną die­ną „vai­duok­lis“ kam­ba­ry bu­vu­sius žmo­nes net van­de­niu api­py­lęs. Bu­vę taip: į kam­ba­rį su­si­rin­ko di­de­lis bū­rys to kai­mo mo­te­rų ir pra­dė­jo vi­sus kam­ba­rio kam­pus šlaks­ty­ti šven­tin­tu van­de­niu. Ta­da stai­ga, nuo suo­lo pa­ki­lęs pil­nas ki­bi­ras van­dens, ore po­rą kar­tų ap­si­sukęs ir api­py­lęs vi­sus bu­vu­sius kam­ba­ry van­de­niu...
Pa­sa­ko­ja­ma, kad Ma­li­naus­kai bu­vę at­ve­žę dva­si­nin­ką, kad tas pa­šven­tin­tų jų na­mus. „Vai­duok­lis“ ne­pa­bū­gęs ir dva­si­nin­ko, ir pa­lei­dęs į jį su­pu­vu­sia bul­ve...
Pas­ku­ti­niu lai­ku ir Šiau­liuo­se at­si­ra­dęs „vai­duok­lis“ – ka­ti­nas.
Iki šiol jis bu­vęs vi­sai ra­mus, pa­pras­tas na­mų ka­ti­nas, bet da­bar pra­dė­jęs krės­ti vi­so­kius po­kštus. Kai tik jis įei­nąs kam­ba­rin, smar­kiai su­kniau­kiąs, pa­si­pur­tąs ir pa­ki­ląs į orą. Pa­ki­lęs apie met­rą aukš­čio, ke­lias se­kun­des pa­sto­vįs vie­to­je ir pa­skui vėl nu­si­lei­džiąs...
Kaip Luk­še­lių km., taip ir Šiau­lių „vai­duok­liu“ su­si­do­mė­ji­mas la­bai di­de­lis ir bū­riai šiau­lie­čiu juos la­bai daž­nai lan­ką...
Ir ka­da, pa­ga­liau, mes kvai­liais nu­si­kra­ty­si­me?!
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 21 d.

10-tūks­tan­ti­nė šiau­lie­čių mi­nia pa­ger­bė Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą
VI. 12 d. Sa­vo Še­fo, Jo Eks­ce­len­ci­jos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos var­di­nių pro­ga, Liet. Skau­tų S-gos Šiau­lių Ra­jo­no skau­tų-čių tun­tai su­ruo­šė Jo gar­bei mi­nė­ji­mą – lau­žą.
Į lau­žą at­si­lan­kė vi­sų įstai­gų vir­ši­nin­kai bei aukš­tie­ji pa­rei­gū­nai ir apie 10.000 šiau­lie­čių. Va­ka­re per 300 skau­tų, ly­di­mi 8 p. pul­ko or­kest­ro, iš Ber­niu­kų gim­na­zi­jos nu­vy­ko Pa­ro­dos aikš­tėn, kur ir bu­vo at­lik­tas mi­nė­ji­mas.
Mi­nė­ji­mas bu­vo trans­liuo­ja­mas per gar­sia­kal­bius, kas lei­do ir to­liau esan­tiems nuo lau­ža­vie­tės sek­ti pro­gra­mą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 16 d.

Vy­riau­sy­bė kvie­čia vi­sus Res­pub­li­kos pi­lie­čius
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to pa­rei­gas ei­nąs Jus­tas Pa­lec­kis bir­že­lio 18 die­ną 21,30 val. per ra­di­ją pa­sa­kė to­kią kal­bą:
„Bran­gūs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai, va­kar su­si­da­rė nau­ja Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė. Ji ki­lo ant griu­vė­sių smur­tu gi­mu­sios ir sau­va­lia pa­rem­tos as­me­niš­kos dik­ta­tū­ros, ku­ri per 14 me­tų siau­tė mū­sų tau­tą. Tos dik­ta­tū­ros re­ži­mas tar­na­vo vien tik siau­ros sau­je­lės žmo­nių in­te­re­sams ir svar­biau­sias jos tiks­las bu­vo as­me­niš­kas pa­si­pel­ny­mas, o ne liau­dies ge­ro­vė.
Plu­tok­ra­ti­jos re­ži­mas su­pu­vo iš šak­nų. Bu­vu­sie­ji mū­sų vals­ty­bės val­do­vai su­bank­ru­ta­vo tiek vi­daus, tiek už­sie­nių po­li­ti­kos sri­ty­je. To re­ži­mo tra­giš­ka­sis ga­las bu­vo ap­vai­ni­kuo­tas pre­zi­den­to ir jo pa­tai­kū­nų din­gu pa­bė­gi­mu nuo sa­vo tau­tos (...)
Už­sie­nio po­li­ti­ko­je, nau­jo­ji Vy­riau­sy­bė pa­lai­kys nor­ma­li­nius san­ty­kius su vi­so­mis vals­ty­bė­mis. Pir­miau­sias vy­riau­sy­bės už­da­vi­nys bus nu­sta­ty­ti iš tik­rų­jų nuo­šir­džius ir drau­giš­kus san­ty­kius su So­vie­tų Są­jun­ga, su ku­ria Lie­tu­va tu­ri glau­džią są­jun­gą tar­pu­sa­vės pa­gal­bos pa­kto pa­grin­du (...)
Ar­ti­miau­sių už­da­vi­nių tar­pe bus po­li­ti­nės san­tvar­kos per­tvar­ky­mas, ku­ri iki šiam lai­kui bu­vo nu­kreip­ta prieš liau­dies in­te­re­sus. Ši­tuo tiks­lu vy­riau­sy­bė pa­leis da­bar­ti­nį sei­mą, pa­nai­kins cen­zi­nius rin­ki­mus tiek vals­ty­bi­nių, tiek ir sa­vi­val­dy­bi­nių or­ga­nų, Sku­čo pra­ves­tus ap­gau­lin­gu bū­du (...)
Vy­riau­sy­bė pil­nai pri­ta­ria lie­tu­vių liau­dies pla­čių­jų ma­sių dė­me­siui ir šil­tam rū­pes­tin­gu­mui, ku­riuo jos su­ti­ko drau­gin­gos mums So­vie­tų Są­jun­gos Rau­do­ną­ją Ar­mi­ją. Sa­vo ruož­tu Vy­riau­sy­bė im­sis vi­sų prie­mo­nių su­da­ry­ti So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nės bu­vi­mui mū­sų kraš­te ge­riau­sias są­ly­gas ir teiks jai vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą (...)
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 23 d.

Šiau­lie­čiai di­džių­jų įvy­kių rai­do­je
Tą die­ną, kai Kau­no ra­di­jas pra­ne­šė, kad SSSR ka­riuo­me­nė per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną, šiau­lie­čiuo­se, ypač aukš­tes­nių­jų val­di­nin­kų ir „tau­tos va­do“ gar­bin­to­jų tar­pe, ki­lo di­de­lis su­si­jau­di­ni­mas. Iš trum­po pra­ne­ši­mo nie­kas ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, kas bus to­liau, to­dėl tą va­ka­rą šim­tai šiau­lie­čių skam­bi­no j Kau­ną, tei­rau­da­mie­si, kas bus? Te­le­fo­ni­nin­kės pa­sa­ko­ja, kad tos die­nos po­pie­tę pa­si­kal­bė­ji­mų su Kau­nu bu­vo tiek daug, kad ei­lės reik­da­vo lauk­ti ke­lias va­lan­das. O va­ka­re, kai ra­di­jas pla­čiau pra­ne­šė, ura pa­trio­tai ir vi­so­kie pe­re­kupš­či­kai laks­tė po mies­tą, siū­lė be­veik pus­dy­kiai pirk­ti sa­vo mū­ri­nes ke­lių aukš­tų „ba­kū­žes“, rin­ko­si pi­ni­gus ir iš nak­ties kaž­kur din­go.
Pla­čio­ji vi­suo­me­nė, ku­ri ne­bu­vo pri­ki­šu­si ran­kų prie „auk­si­nio ver­šio“, įvy­kius su­ti­ko ra­miai ir su di­de­liu pa­si­ten­ki­ni­mu, kad pa­ga­liau atė­jo vi­so­kioms pro­tek­ci­joms ga­las.
Tos die­nos va­ka­rą vi­so­kie pe­re­kupš­či­kai, ku­rie links­ta ten,kur vė­jas pu­čia, laks­tė li­gi vi­dur­nak­čio po mies­tą ir vi­siems sa­vo pa­žįs­ta­miems pa­sa­ko­jo, kad taip jau se­nai tu­rė­jo bū­ti.Vie­nas, ku­ris dar prieš po­rą die­nų šau­kė „Te­gy­vuo­ja tau­tos va­das“, tą va­ka­rą jį kaip iš­ma­ny­da­mas kei­kė:
– Ar bu­vo tvar­ka? – kal­bė­jo jis. – Vi­sur su­var­žy­mai, prie­var­ta­vi­mas ir pro­tek­ci­jos.
Juk tik pa­gal­vo­kit – mes bu­vom ver­čia­mi pre­nu­me­ruo­tis „Lie­tu­vos Ai­dą“, ku­rio aš nė kar­to ne­su skai­tęs. – Ir dar il­gai, il­gai jis kal­bė­jo, kas bu­vo ir kaip da­bar bus...
Tą nak­tį di­džiu­liai bū­riai šiau­lie­čių vaikš­čio­jo po gat­ves, ap­tar­da­mi pa­sku­ti­nius įvy­kius ir lauk­da­mi pa­si­ro­dant pir­mų­jų SSSR ka­riuo­me­nės da­li­nių. Kai So­vie­tų ka­riuo­me­nė pa­si­ro­dė, ji vi­sur bu­vo su­tik­ta drau­giš­kai, su va­lia­vi­mais, gė­lė­mis ir pan.
Sek­ma­die­nio vi­dur­die­nį, kai ra­di­jas pra­ne­šė, kad A. Sme­to­na pa­bė­go į už­sie­nį, žmo­nės taip pa­si­pik­ti­no, kad tuoj ėmė plė­šy­ti nuo sie­nų jo po­rtre­tus ir čia pat juos nai­ki­no. Bron­zi­niai ir si­dab­ri­niai „tau­tos va­do“ bius­tai bu­vo iš­plė­šia­mi iš rė­mų ir dau­žo­mi. Ju­mo­ris­tai tei­gia, kad da­bar me­ta­lo lau­žo rink­lia­va pa­di­dė­sian­ti Šiau­liuo­se ma­žiau­sia po­ra to­nų iš „tau­tos va­do“ bius­tų.
VI. 17 d. ry­tą vi­so­se įstai­go­se bu­vo nuo sie­nų nu­ka­bi­nė­ja­mi („tau­tos va­do“) pa­veiks­lai, įvai­rios vin­je­tės ir už­te­pa­mi ra­ša­lu A. Sme­to­nos at­vaiz­dai, at­spaus­din­ti kons­ti­tu­ci­joj. Kai ku­rių įstai­gų vir­ši­nin­kai pir­ma­die­nį die­ną A. Sme­to­nos pa­veiks­lų, ne­nuė­mė, bet pa­li­kę po dar­bo va­lan­dų, su kur­je­riais plu­šo po įstai­gas, nui­mi­nė­da­mi pa­veiks­lus ir juos pa­ves­da­mi kur­je­rių ži­niai.
Kai Kau­no ra­di­jas pa­skel­bė, kad nau­ją­ją Lie­tu­vos vy­riau­sy­bę pa­ves­ta su­da­ry­ti Jus­tui Pa­lec­kiui, ki­lo di­de­lis pa­si­ten­ki­ni­mas, kad pa­ga­liau žmo­nės ga­lės lais­viau at­si­kvėp­ti. Vi­so­se įmo­nė­se ir įstai­go­se nuo pat VI. 17 d. ry­to dar­bas vyks­ta nor­ma­liai. Tei­ra­vo­mės kri­mi­na­li­nėj po­li­ci­joj, kur mums pa­reikš­ta, kad da­bar, po di­džių­jų įvy­kių, nuo­sta­biai su­ma­žė­jo kri­mi­na­li­nių nu­si­kal­ti­mų skai­čius. Vi­sų gy­ven­to­jų vei­duo­se da­bar pa­si­ro­dė nau­ja iš­raiš­ka: džiaugs­mas, vil­tis, pa­si­ti­kė­ji­mas atei­ti­mi. Din­go niū­ru­mas, abe­jin­gu­mas vis­kam kam.
Mil­ži­niš­ka per­ga­lės džiaugs­mo ma­ni­fes­ta­ci­ja Šiau­liuo­se
VI. 27 d, dar ge­ro­kai prieš 18 val., vi­sos gat­vės, ve­dan­čios j tur­ga­vie­tę, bu­vo už­tvenk­tos di­džiu­lių mi­nių. Vil­niaus gat­vės vi­du­riu tvar­kin­gai iš­si­ri­kia­vę ko­lo­no­mis trau­kė or­ga­ni­zuo­ti fab­ri­kų, dirb­tu­vių, sta­ty­bų ir ki­tų ša­kų dar­bi­nin­kai ir tar­nau­to­jai, ne­ši­ni di­džiu­liais pla­ka­tais, Lie­tu­vos Pre­zi­den­to Jus­to Pa­lec­kio Ir So­vie­tų Są­jun­gos va­dų po­rtre­tais. Pla­ka­tuo­se di­de­lė­mis rai­dė­mis bu­vo iš­ra­šy­ti pa­dė­kos žo­džiai So­vie­tų Są­jun­gos ir vi­sų tau­tų dar­bo žmo­nių va­dui Sta­li­nui, So­vie­tų Są­jun­gos Vy­riau­sy­bei, Rau­do­na­jai Ar­mi­jai ir kt. Be to, ne­trū­ko ir ka­ri­ka­tū­rų, vaiz­duo­jan­čių gė­din­gai pa­bė­gu­sį „va­dą“ A. Sme­to­ną. Vie­na ka­ri­ka­tū­ra Sme­to­ną pa­vaiz­da­vo kaip vo­rą, abiem ran­kom grie­bian­tį pi­ni­gus ir sa­kan­tį: „Zo­syt, su tuo auk­su mums vi­sur bus tė­vy­nė“. Ki­tuo­se pla­ka­tuo­se dar­bo liau­dis iš­reiš­kė vi­sus sa­vo pa­gei­da­vi­mus ir džiaugs­mą (...)
Bai­gus ma­ni­fes­ta­ci­ją, bu­vo priim­ta re­zo­liu­ci­ja, ku­rio­je reiš­kia­ma pa­dė­ka Rau­do­na­jai Ar­mi­jai, drau­gui Sta­li­nui ir So­vie­tų Są­jun­gai. Su­si­rin­kę pra­šė:
1) Le­ga­li­zuo­ti ko­mu­nis­tų jau­ni­mo par­ti­ją,
 2) Tuo­jau pa­ša­lin­ti iš vals­ty­bės apa­ra­to ir ka­riuo­me­nės liau­dies prie­šus, 3) Kon­fis­kuo­ti ne­tei­sė­tai įgy­tus tur­tus,
4) Be­že­miams iš­da­ly­ti dva­rus,
5) Tuč­tuo­jau su­teik­ti dar­bo be­dar­biams,
 6) Paašt­rin­ti ko­vą su spe­ku­lia­ci­ja.
Po su­si­rin­ki­mo ma­ni­fes­tan­tai, tvar­kin­gai ne­šda­mi vė­lia­vas ir pla­ka­tus, nuo tur­ga­vie­tės Vil­niaus g-ve nuė­jo li­gi Eže­ro g-vės ir čia iš­si­skirs­tė.
De­monst­ra­ci­jo­je da­ly­va­vo apie 15.000 žmo­nių.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 25 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.