Anų metų kronika

30.000 šiau­lie­čių be ku­ro at­sar­gos
1939 m. rug­sė­jo mėn. mes džiū­gau­da­mi iš­spaus­di­nom to­kią ži­nu­tę:
Šiau­liuo­se bus valst. mal­kų san­dė­lis. Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė, su­si­rū­pi­nu­si mies­to gy­ven­to­jų mal­ko­mis ap­rū­pi­ni­mo klau­si­mu, ta­rė­si su Miš­kų de­par­ta­men­tu ir vie­tos miš­kų urė­di­ja, kad Šiau­lių mies­te bū­tų įreng­tas valst. mal­kų san­dė­lis, ku­ris gy­ven­to­jus ap­rū­pin­tų mal­ko­mis pa­sto­vio­mis kai­no­mis ir rei­ka­lin­gu kie­kiu.
Pa­ty­rėm, kad m. sav-bės pa­stan­gos bai­gė­si sėk­min­gai: miš­kų ži­ny­ba mal­kų san­dė­lį Šiau­liuo­se įrengs. San­dė­lis, nu­ma­to­ma, bus Gu­ber­ni­jo­je, buv. kal­ki­nės vie­to­je, kai tik miš­kų ži­ny­ba skly­pą pe­rims sa­vo ži­nion, kas, kaip gir­dė­ti, įvyk­sią ne­tru­kus“.
De­ja, jau 1940 m. sau­sis mė­nuo, žie­ma įpu­sė­jo, ta­čiau apie mal­kų san­dė­lį nie­ko dau­giau ne­be­gir­dė­ti (ma­tyt, tas klau­si­mas ati­dė­tas va­sa­rai...).
Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis Šiau­liuo­se su­si­da­rė to­kia pa­dė­tis, kad nė už di­džiau­sius pi­ni­gus ne­gau­si mal­kų: vi­si pri­va­tūs mal­kų san­dė­liai tuš­ti, o tur­gu­je dėl ve­ži­mė­lio mal­kų vyks­ta sta­čiai dra­ma­tiš­kos sce­nos: už glė­bį mal­kų, ku­rios anks­čiau kaš­ta­vo 4–5 Lt, da­bar įsiū­lo­ma 15– 20 Lt.
Ku­ro ba­dą ypa­tin­gai jau­čia mies­to bied­nuo­me­nė, ku­ri anks­tes­niais me­tais iš­si­vers­da­vo veik vien dur­pė­mis. Mat, mies­to sa­vi­val­dy­bė šį se­zo­ną pri­va­tiems as­me­nims dur­pių ne­par­duo­da, nes da­bar dau­giau dur­pių pa­rei­ka­lau­ja elekt­ros sto­tis, tad par­duo­ti jų neuž­ten­ka.
Mes ne­ži­no­me, kas pri­va­lo rū­pin­tis, kad toks di­de­lis mies­tas, kaip Šiau­liai, bū­tų ap­rū­pin­tas ku­ru, mes tik kons­ta­tuo­ja­me fak­tą: ne­si­ma­to, kad tuo kas rū­pin­tų­si. Bū­din­gas reiš­ki­nys: kai rei­kia at­lik­ti ko­kią vi­suo­me­niš­ką pa­rei­gą, tai vi­sų akys daž­niau­siai pir­miau­sia kryps­ta į Šiau­lių mies­tą bei šiau­lie­čius, ta­čiau, jei kas rei­ka­lin­ga Šiau­lių mies­tui ar šiau­lie­čiams – vi­suo­met del­sia­ma, ati­dė­lio­ja­ma.
Taip ne­tu­rė­tų bū­ti.

Iš re­por­te­rio blonk­no­to
At­sar­gų epi­de­mi­ja, be­rods, Šiau­liuo­se pa­si­bai­gė: drus­kos, cuk­raus, ko­kios tik no­ri rū­šies ta­ba­ko, pa­pi­ro­sų ir t. t. ga­li­ma gau­ti bet ku­rioj krau­tu­vėj.
Su ka­va tru­pu­tį blo­giau – jau rei­kia su žva­ke ieš­ko­ti.
–
Mies­to sa­vi­val­dy­bė nu­sam­dė šu­nų gau­dy­to­jus. Už vie­no šuns
su­ga­vi­mą mo­ka­ma trys li­tai. Links­mų plau­čių šiau­lie­čiai, pa­ma­tę gat­ve bė­gan­tį šu­nį, neiš ken­čia ne­pa­juo­ka­vę:
– Vei­zėk, prie­te­liau, ana kur bė­ga trys li­tai...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1940 m. sau­sio 7 d.

Šiau­liuo­se nu­šau­tas plė­ši­kas
Už­da­rius ka­lė­ji­man šiau­lie­tį Pa­liū­ną, ku­ris Šiau­liuo­se ir apy­lin­kė­je pa­da­rė apie 17 plė­ši­mų, plė­ši­mai ir žmo­nių už­pul­di­nė­ji­mai ne­si­lio­vė. Šiau­lių kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja ėmė­si žy­gių ir išaiš­ki­no, kad Šiau­liuo­se dar plė­ši­kau­ja tū­las Jo­nas Bar­ta­šius be nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mos vie­tos.
Bar­ta­šius ki­li­mo bu­vo šiau­lie­tis, bet jis nuo­lat keis­da­vo gy­ven. vie­tas, to­dėl jį su­lai­ky­ti bu­vo ga­na sun­ku; jis tu­rė­jo ir sėb­rą, ku­rio pa­var­dė ne­bu­vo ži­no­ma.
I. 3 d. Šiau­lių v. ri­bo­se, vieš­ke­ly Šiau­lė­nų link, du ne­ži­no­mi pik­ta­da­riai su­lai­kė 4 va­žia­vu­sius ūki­nin­kus ir juos api­plė­šė. Tik pra­ne­šus apie api­plė­ši­mus, į įvy­kio vie­tą nu­vy­ko krim. po­lic. val­di­nin­kai, bet pik­ta­da­rių ten ne­ra­do. Val­di­nin­kai, grį­žę į Šiau­lius, pra­dė­jo tik­rin­ti tas vie­tas, ku­rio­se daž­niau­siai Bar­ta­šius pri­si­lai­ky­da­vo. Ei­da­mi Gel­gu­do g-ve, jie pa­ma­tė iš vie­nų na­mų išei­nant tris vy­rus, ku­rių vie­nas bu­vo Bar­ta­šius. Kai val­di­nin­kai sa­lai­kė du vy­rus ėju­sius su Bar­ta­šiu­mi, Bar­ta­šius pa­si­lei­do bėg­ti. Val­di­nin­kai šau­dy­da­mi ji vi­jo­si. Stai­ga Bar­ta­šius su­sto­jo ir ar­čiau­siai pri­bė­gu­siam val­di­nin­kui at­sta­tė krū­ti­nėn ra­vol­verj. Tuo me­tu ki­ti val­di­nin­kai pa­lei­do šū­vį ir Bar­ta­šius kri­to vie­to­je ne­gy­vas.
Du su­lai­ky­tie­ji – šiau­lie­čiai Ra­fi­na­vi­čiai tė­vas ir sū­nus, ku­rie drau­ge su Bar­ta­šiu­mi įvyk­dė ei­lę plė­ši­mų. Pa­žy­mė­ti­na, kad St. Ra­fi­na­vi­čius, 17 me­tų jau­nuo­lis, da­ly­va­vo net de­šim­ty plė­ši­mų. Ra­fi­na­vi­čiai su­lai­ky­ti, kal­tais pri­si­pa­ži­no ir pa­dė­ti ka­lė­ji­man.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1940 m. sau­sio 14 d.

Mi­rė Dr.Ch. Frid­ber­gas
Š. m. sau­sio mėn. 14 d. 10 val. vak. mi­rė se­niau­sias Šiau­lių gy­dy­to­jas Ch. Frid­ber­gas, 75 m. am­žiaus.
Ve­lio­nis gi­mė 1865 me­tais da­bar­ti­nės Lat­vi­jos ri­bo­se, Gro­bi­no mies­te­ly. Jo tė­vai bu­vo ne­tur­tin­gi ir tu­rė­jo daug vai­kų, tad jau­na­sis Ch. Frid­ber­gas tik sa­vo ga­bu­mų ir darbš­tu­mo dė­ka ga­lė­jo baig­ti Kul­di­gos gim­na­zi­ją, o pa­skui ir aukš­tą­jį moks­lą Char­ko­ve, kur 1891 me­tais bai­gė uni­ver­si­te­tą.
Dr. Ch. Frid­ber­gas nuo 1897 me­tų ap­si­gy­ve­no Šiau­liuo­se, kur ir pra­kti­ka­vo, ne­skai­tant D. ka­ro me­tų per­trau­kos, iki sa­vo mir­ties.
Vi­sai su­pran­ta­ma, kad be­prak­ti­kuo­jant apie 40 me­tų vie­na­me mies­te, Dr. Ch. Frid­ber­go var­das bu­vo pla­čiai ži­no­mas ne tik Šiau­liuo­se, bet ir apy­lin­kė­se. Bū­da­vo net trys kar­tos, ku­rios gy­dė­si pas Dr. Ch. Frid­ber­gą.
Ypač gau­sią pra­kti­ką ve­lio­nis tu­rė­jo liau­dies tar­pe; di­des­nę ve­lio­nies pa­cien­tų da­lį su­da­rė ūki­nin­kai, ku­rių tar­pe ji­sai tu­rė­jo di­delj pa­si­ti­kė­ji­mą. Šim­tai tūks­tan­čių li­go­nių pe­rė­jo per jo ran­kas, bet ve­lio­nis vi­suo­met gy­vai do­mė­jo­si to­li­mes­niu pa­cien­tų li­ki­mu.
Ve­lio­nis apie 15 me­tų bu­vo, neim­da­mas už dar­bą jo­kio at­ly­gi­ni­mo, žy­dų naš­lai­čių ir žy­dų se­ne­lių prie­glau­dų gy­dy­to­ju. Nuo 1929 me­tų Dr.Ch. Frid­ber­gas bu­vo Šau­lių VII rink­ti­nės rė­mė­ju.
Te­bū­nie Jam leng­va Lie­tu­vos že­me­lė!
 Dr. R. Brom­ber­gas
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1940 m. sau­sio 21 d.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.