Anų metų kronika

Ca­ro ka­mer­di­ne­ris Šiau­lių rū­sy

Se­nam, pa­kry­pu­siam Šiau­lių skle­pe gy­ve­na el­ge­ta Ris­kis. Se­na su­lū­žu­si lo­va, dė­žė nuo kaž­ko­kios ma­ši­nos ir rast­ga­lis su­da­ro „bal­dus“. Vi­du­ry skle­po se­nas ka­ti­las, ku­ris at­sto­ja kros­nį. Tie­siog nuo ka­ti­lo ei­na ka­mi­nas.

– Gal ug­ne­lę su­kurt? – sa­ko Ris­kis, kai jį ap­lan­kiau.
– Ne, dė­kui, man ne­šal­ta, – at­sa­kiau.
Tu­rė­jau ži­nių, kad jis bu­vo ca­ro ka­mer­di­ne­ris, to­dėl atė­jau pa­si­tei­rau­ti. Se­nu­kas man pa­sa­ko­jo:
– Aš, – pra­dė­jo pa­var­gė­lis, už­si­rū­kęs pyp­kę, – gi­miau Že­mai­ti­joj, ne­to­li Tryš­kių. Tė­vas bu­vo ne­tur­tin­gas. Mū­sų vai­kų bu­vo ke­tu­ri: aš ir trys se­sers. Aš bu­vau ma­žiau­sias. Man gi­mus mi­rė mo­ti­na. Tė­vas ar iš siel­var­to, ar dėl ko­kios nors ki­tos prie­žas­ties pra­dė­jo ger­ti. Skur­de užau­gau. Se­sers iš­te­kė­jo. Tė­vas su­si­rgo du­su­liu ir aš tu­rė­jau ūki­nin­kau­ti.

Vie­ną pa­va­ka­rį at­bė­go pas ma­ne kai­my­no pie­muo šauk­da­mas:
– Pet­rai, slėp­kis, at­jo­jo rus­kiai. Ieš­ko vai­ki­nų į vais­ką! Mū­sų Vin­cą su­čiu­po van­de­nį be­se­miant ir jau su­ri­šo!

Aš tuoj pa­si­grie­bęs ša­kę ir kir­vį už­puo­liau ant pir­ties aukš­to. Pa­ma­tė žan­da­rai. At­si­vi­jo. Lie­pia nu­lip­ti. Bet aš gi­nuos, tam, kas tik li­pa pas ma­ne, du­riu su ša­ke. Atė­jo tė­vas. Pra­šo, mal­dau­ja, kad tik ma­nęs neim­tų. Ati­da­vė mū­sų su­tau­py­tus 10 rub­lių. Ži­no­ma, pi­ni­gus paė­mė ir ma­ne ža­dė­jo neim­ti. Bet iš kaž­kur pa­si­mai­šė ka­ža­koks vy­res­ny­sis ir tuoj ma­ne lie­pė nu­kel­ti. Aš ne­li­pu ir tiek. Gra­si­na šau­siąs. Aš nei kiek ne­bi­jau, nes ži­no­jau, kad šau­ti į gau­do­mus ka­rei­vius ne­ga­li­ma. Taip jie „mū­či­jos“ prie ma­nęs ko­kia dvi va­lan­das. Ir ge­ruo­jun pra­šė. Ir vi­so­kių su­kty­bių var­to­jo, bet aš ne­li­pu ir tiek.

No­rė­da­mas nu­gąs­din­ti juos pa­lei­dau su plyt­ga­liu. Kliu­džiau tam vy­res­nia­jam. Tas tuo lie­pė nu­vers­ti pir­ties sto­gą. Ūžt ir sto­gas jau gu­lė­jo že­mė­je. Ta­da at­si­ne­šė ket­ve­rias ko­pė­čias ir iš vi­sų kam­pų pra­dė­jo lip­ti. Ma­tau, kad bus blo­gai. Šo­kau že­myn. Bet nyks­te­lė­jau ko­ją. Suė­mė. Su­ri­šo. Ne­si­gai­lė­jo ir na­gai­kų.

Pa­te­kau į ja­po­nų ru­sų ka­rą. Vie­ną afi­cie­rių su­žeis­tą iš­vil­kau iš pa­vo­jin­gos vie­tos, už tai, pa­si­bai­gus ka­rui, bu­vau ap­do­va­no­tas me­da­liu ir pa­skir­tas į ca­ro gvar­di­ją. Vė­liau jau ta­pau jo ka­mer­di­nie­riu. Pra­neš­da­mas, kas no­ri su juo pa­si­kal­bė­ti. Ge­ras žmo­gus bu­vo ca­ras. Ma­ne my­lė­jo ir aš jį taip pat pa­mi­lau.

Mi­rus ca­rui ir paė­mus val­džią Ni­ko­la­jui II aš iš rū­mų iš­sto­jau. Be­si­bas­tant po Ru­si­ją, užė­jo pa­sau­li­nis ka­ras, ku­ris su­nai­ki­no mi­li­jo­nus ir ma­ne ta­me tar­pe. Li­kau uba­gas, nė vie­no rub­lio ne­tu­rė­jau prie dū­šios. Atk­ly­dau į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­tą­jį kai­me­lį. Ka­dan­gi jau bu­vau „su­ko­lie­čy­tas“, tai ma­nęs nie­kas ne­pa­ži­no.

Nu­si­sam­džiau ši­tą skle­pą, kur ir gy­ve­nu. Mo­ku 20 li­tų me­tams...
Už­si­kū­rė se­niai už­ge­su­sią pyp­kę. Nub­rau­kė po­rą aša­rų ir at­si­sto­jęs išė­jo. Pa­li­kęs po­rą li­tų ant „sta­lo“ išė­jau ir aš. Lau­ke se­nio nie­kur ne­ma­čiau.

„Sek­ma­die­nis“, 1931 m. va­sa­rio 15 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to

Mū­sų Sa­ka­las pra­dė­jo kaž­ko šlu­buo­ti. Praei­tą sek­ma­die­nį ap­tu­rė­jo skau­dų pra­lai­mė­ji­mą. Vy­ru­čiai, rei­kia ką nors da­ry­ti Šiau­lių fut­bo­lo gar­bei at­sta­ty­ti. At­leis­kit, kad pa­da­ry­siu pa­sta­bų. Var­ti­nin­kas rei­ka­lin­gas pa­mai­nos. Sau­gų li­ni­jai taip pat. Ko­dėl sau­gų tar­pe ne­be­si­ma­to Ežers­kio?

O ap­skri­tai, šiau­lie­čiams trūks­ta pa­tva­ru­mo. Pra­džio­je vy­rai dir­ba la­bai at­kak­liai, bet į pa­bai­gą ener­gi­ja iš­sen­ka ir... ka­tast­ro­fa!
––
Bu­vo­me sa­vo kraš­to ga­my­bos cir­ke, taip va­di­na­mam, „ge­riau­siam Pa­bal­ty­jy“. Na, bet ir varg­šai tie mū­sų cir­ke­liai. In­ven­to­rius: po­ra sta­liu­kų, ke­lio li­go­tos kė­du­tės, du­su­liu ser­gąs gar­sia­kal­bis, du stul­pu ir lo­pais lo­pe­liais nu­sags­ty­ta marš­ka – cir­ko ap­dan­ga­las. Kai lie­tus li­jo, šiau­lie­čiai cir­ke su liet­sar­giais sė­dė­jo. Na, bet tiek to.

Šį kar­tą no­ri­si tik pa­žy­mė­ti, – ste­bė­ti­na, jog ne­žiū­rint į skur­dų mū­sų cir­ki­nin­kų gy­ve­ni­mą, at­si­ran­da žmo­nių su „pa­šau­ki­mu“ to­kiam ama­tui. Tas pa­ts „Ro­mos“ cir­ke­lis tu­ri net iš 20 žmo­nių per­so­na­lą. Ne­si­bai­do, ma­tyt, to „pa­šau­ki­mo“ ir šiau­lie­čiai – ke­le­tas ir jų ma­tė­si.
––
Šiau­lie­čiai apie buv. cerk­vės vie­toj įruoš­tą fon­ta­ną su­kū­rė anek­do­tą.

Atei­na prie fon­ta­no du sta­čia­ti­kiai: vie­nas iš jų se­nas se­nu­kas iš pro­vin­ci­jos. Su­sė­da abu ant suo­lo. Se­nu­kas, pir­mą kar­tą pa­ma­tęs fon­ta­ną, nu­ste­bęs klau­sia sa­vo tau­tie­čio:

– Ivan Iva­no­vič, ką tai reiš­kia?
– Že­mė ver­kia.
– A po­če­mu?
– Tos­ku­jet po cerk­vi, – at­sa­ko jam.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m., Nr. 32.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.