Naujausios
Sukrėtė tiek matyti sugriovimų maštabai, tiek pokalbiai su namus praradusiais ar pabėgti nesugebėjusiais ir visą mėnesį nepaliaujamų bombardavimų siaubą turėjusiais išgyventi žmonėmis. Vienu iš labiausiai įsimintinų pokalbių netikėtai tapo pašnekesys Irpinėje su septyniolikamete moksleive Julia.
Per visiškai atsitiktinai užsimezgusį pašnekesį mergina atskleidė kraupią savo geriausios draugės istoriją, patirtą okupantams įsiveržus į Irpinę.
Julią nes tame sugriautų namų mikrorajone, po kurį vaikščiojau, buvo viena iš labai retų praeivių. Paklausinėjęs apie apylinkėje esančias netektis pasidomėjau, ar ji kažko gedi, kad tokią saulėtą ir karštą dieną apsirengė vien juodai.
Mergina atsakė, kad pastaruoju metu jos nuotaika esą yra nuolat prislėgta.
Pasisakiau iš kur atvykęs, papasakojau apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, apie savo keliones po jos šalį, kas merginą padrąsino ir ši irgi ėmė atvirauti.
Paaiškėjo, jog merginos tėvų namas yra vienas iš nedaugelio tame mikrorajone, kuris per bombardavimus rimčiau nenukentėjo. Todėl jos šeima ir grįžo čia iš Ivano Frankivsko.
„Tėvas verslininkas, turi Kyjive draugų kariškių, bet niekas netikėjo, kad bus karas ir neperspėjo, kad reikia išnykti, tad išgyvenom kraupias akimirkas“, – pasakoja mergina.
Šeima iš Irpinės bėgo automobilių vilkstinėje per taip vadinamą žalią koridorių – per ukrainiečių teritorinės gynybos karių nurodytus saugius kaimų keliukus.
Važiuoti visgi teko sproginėjant bomboms, klimpstant pelkėtuose keliuose, ir klausantis močiutės ir mamos maldų.
„Buvau siaubingai išsigandusi, maniau, jei užklimpsim kelyje ir liksime laukuose, žūsime, tačiau pavyko, nors nusigauti iki giminių užtruko tris paras, nes visi keliai buvo užkimšti pabėgėlių.“
Vaikščiojant po Irpinės griuvėsius Julia nutilo, susimąstė ir pasakė: „Išduosiu jums paslaptį, viena klasiokė, mano geriausia draugė, buvo rusų karių išprievartauta, tačiau niekas to nežino, ji pasisakė tik man ir prisiekiau niekam Irpinėje neprasitarti“.
Apie išniekinimą niekam nesakyti nusprendė minėtos klasiokės mama, kuri irgi tapo prievartautojų auka.
Namuose tą dieną buvo tik mama ir dukra, o atėję keturi rusų kariai, trys iš kurių buvo mongoliškos išvaizdos, pagrobė papuošalus, telefonus, laptopus, ir išprievartavo moteris. „Jei namuose būtų buvęs draugės tėtis, šį greičiausiai būtų nušovę, o jas išprievartavę, girdėjau, kad taip nutiko keliose vietose“, – sakė moksleivė.
Draugės mama maldavo įsibrovėlių pasigailėti ir neliesti jos dukros, priminė, kad ši nepilnametė, tačiau anie tik nusižvengė, o vienas moteriai trenkė antausį ir liepė nutilti.
„Tai buvo sadistai iškrypėliai, jie jas abi prievartavo viename kambaryje ir grasė nušauti, jei nedarys to, ko šie reikalavo, tai baisu, baisu, baisu“, – purtė galvą septyniolikametė.
Išeidami sadistai sakė, kad išprievartautosios turi būti dėkingos, jog paliko jas gyvas.
Mama po to esą puolė barikaduoti duris, stumdama link jų įvairius baldus, o dukra raudojo užsidariusi vonioje. „Šitie šunsnukiai išsinešė visą maistą, jos kelias dienas gyveno pusbadžiu, nes bijojo išeiti į gatvę“, – pasakojo moksleivė.
Mama nurodė dukrai apie užpuolimą niekam neprasitarti, nei draugams, nei giminaičiams, nes tai jų gyvenimą esą dar labiau sukomplikuos. Mama labiausiai bijojo, kad nei dukra, nei ji nepastotų, tačiau, laimei, taip neatsitiko.
„Mano draugė visada buvo nenusėdinti namuose, kasdien norėdavo susitikti su draugais ar vykti į Kyjivą pasižmonėti, o dabar ji tūno kiauras dienas savo kambaryje, nieko neberašo instagrame ar feisbuke, nors anksčiau buvo labai aktyvi, kasdien dėdavo savo nuotraukas“, – pasakojo mergina.
Moksleivė džiaugėsi, jog jau pavyko prikalbinti draugę pasivažinėti dviračiais, o užvakar pirmą kartą po ilgos pertraukos kartu nuėjo pasižvalgyti į rūbų parduotuvę, kurioje ji netikėtai panoro nusipirkti naujus šortus.
Julia džiaugėsi, kad jos draugės būsena gerėja, ir vylėsi, kad ši atsigaus po patirto sukrėtimo. Mergina tuo pačiu svarstė, kad tokių tragedijų Irpinėje galėjo nutikti ir daugiau.
Atsisveikinant moksleivė prasitarė, kad jos galvoje dabar didelė sumaištis, nebežino, ar rudenį vyks pamokos, ką norėtų vėliau studijuoti ir ar tai bus įmanoma Ukrainoje, ar neteks su mama emigruoti į užsienį.
„Karas viską sujaukė, gyvenam sumišime, niekas nebėra tikra, niekas nebebus taip, kaip buvo, nerūpestingas gyvenimas pradingo, visi staiga tapome rimtesni, labiau suaugę“ , – liūdnai apibendrino mergina.
Tai, kad Irpinėje okupantai galėjo išprievartauti nemažai moterų, tačiau apie tai pasisakyti išdrįso tik mažuma aukų, spėja ir vyriausybinės Ukrainos organizacijos. Psichologai pripažįsta, jog dalis seksualinę prievartą kare patyrusių moterų bijo, kad paviešinusios teisybę susilauks apkalbų ar pasmerkimo, ir todėl nesikreipia net į medikus.
Kremliaus sadistai neapsiriboja moterų prievartavimu, jau paaiškėjo faktai, jog kai kurias savo aukas nužudydavo. Nušauti buvo ir keli sutuoktiniai, bandę ginti nuo prievartautojų savo žmonas ar dukteris.
