Vėlinių liepsnelė išėjusiam broliui

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šie­met lan­ko­mų ka­pų geog­ra­fi­ja iš­si­plė­tė. Pir­mą kar­tą deg­siu žva­ku­tę ant prieš ge­rą pus­me­tį su­pil­to bro­lio ka­po.
Taip er­zi­na kas­die­nė agi­ta­ci­ja ne­neš­ti ant ka­pų gė­lių, už­deg­ti vos vie­ną ki­tą žva­ku­tę, rū­pin­tis eko­lo­gi­ja...

O man no­rė­tų­si nu­klo­ti žva­kių švie­se­lė­mis vi­są ta­vo ka­pą, ma­no bro­li. Gal tau bū­tų šil­čiau. Gal ir man bū­tų šil­čiau. Už kiek­vie­ną mū­sų kar­tu pra­leis­tos vai­kys­tės die­ną...

Vien nuo min­ties, kad per Vė­li­nes teks lan­ky­ti ta­vo ka­pą, su­ra­ki­na jau­du­lys. Tie ki­lo­met­rai – ap­mąs­ty­mų ir gy­vų pri­si­mi­ni­mų ke­lias.

Ži­nau, kad tą die­ną pri­si­min­siu, kaip bū­da­ma be­veik še­še­rių su­ži­no­jau – gi­mė bro­lis. Ver­kiau pus­die­nį, no­rė­jau se­sers. Tė­vas ra­mi­no, sa­kė, kad se­sių tuo me­tu li­go­ni­nė­je ne­bu­vo. O bro­liu­kas – di­de­lis ir la­bai pa­na­šus į ma­ne. Taip ir įsi­vaiz­da­vau li­go­ni­nės len­ty­no­se su­dė­lio­tus su­vys­ty­tus bro­liu­kus, o ma­ma man iš­ren­ka pa­tį gra­žiau­sią...

Iš pra­džių bu­vau ta­vo auk­lė, vė­liau – drau­gė, dar vė­liau – pa­ta­rė­ja ir už­ta­rė­ja...

Ke­liau­da­ma ap­lan­ky­ti ta­vo ka­po pri­si­min­siu tą juo­dą die­ną, kai abu su­pra­to­me – ma­ma išė­jo vi­sam. Tau bu­vo vos vie­nuo­li­ka. Šir­dį vė­rė bū­re­lis ta­vo bend­rak­la­sių, atė­ju­sių į šer­me­nis. Tu jau bu­vai ki­toks. Tu vie­nin­te­lis tu­rė­si užaug­ti ne­glos­to­mas ma­mos ran­kų. Jos yra mei­lė, ku­rios tu, ne­di­de­lis vai­kas, ne­be­tu­rė­jai...

Ir tu au­gai. Aš iš­vy­kau stu­di­juo­ti. Gal ko­kį ke­tu­rio­lik­tą gim­ta­die­nį bu­vai at­šven­tęs, kai vie­ną vė­ly­vą va­ka­rą atė­jai pa­si­tik­ti ma­nęs iš trau­ki­nio. Tem­pei ma­no sun­kią stu­den­tiš­ką "ta­šę". Prie­ky­je pa­ma­tė­me įtar­ti­ną kom­pa­ni­ją. Man pa­sa­kei: "Jei­gu kas, tu bėk, o aš juos su­lai­ky­siu". Šyp­te­lė­jau, ta­čiau su­pra­tau – užau­go ma­no gy­nė­jas...

Ne­bu­vai uo­lus ti­kė­ji­me. Ta­čiau kar­tą dar vi­sai jau­ni baž­ny­čio­je su­klu­po­me iš­pa­žin­ties. Aš lau­kiau, kol baig­si. Tu vis dar klū­pė­jai klau­syk­lo­je. Nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti, ką tu tam ku­ni­gui taip il­gai ga­lė­jai pa­sa­ko­ti. Nie­ka­da vė­liau ta­vęs ir ne­klau­siau. Tik kai ta­da bai­gęs klau­sy­tis iš­pa­žin­čių ku­ni­gas, ei­da­mas per baž­ny­čią, priė­jo prie ta­vęs ir pa­tapš­no­jo per pe­tį, su­pra­tau, kad tai ne tik tau bu­vo neį­ti­kė­ti­nai svar­bu...

Sku­bė­jai gy­ven­ti. Vos de­vy­nio­li­kos ta­pai šei­mos vy­ru, tė­vu. Kaip ir mes kiek­vie­nas, da­rei klai­dų, pra­šei at­lei­di­mo ir kly­dai vėl. Kas­kart kar­to­jai: "Se­su­te, tu ma­no bran­giau­sias žmo­gus". Ir tai pa­ts di­džiau­sias ta­vo pa­li­ki­mas man...

Li­gos diag­no­zė skam­bė­jo kaip nuo­spren­dis. Ta pa­ti li­ga atė­mė iš mū­sų ma­mą, tė­vą, bū­re­lį ar­ti­mų­jų. Mė­nuo po mė­ne­sio la­vi­ruo­ti tarp vil­ties ir ne­vil­ties, tarp skaus­mo ir ra­my­bės, žo­džių ir de­jo­nių...

Tą pa­sku­ti­nį va­ka­rą li­go­ni­nė­je, kai bu­vau ša­lia, tu šau­kei­si ma­mos ir Die­vo. Išei­da­ma sto­vė­jau tarp­du­ry­je ir il­gai žiū­rė­jau. Lau­kei pa­bai­gos. Vil­tis jau bu­vo iš­ple­ve­nu­si. Po ke­lių die­nų išė­jai ir tu. Li­ko bal­ta ur­na, nau­jas ka­pas ir vis dar ge­lian­tys pri­si­mi­ni­mai...

Ma­no bro­li, Vė­li­nių va­ka­rą tau įžieb­siu žva­ke­lę ir skir­siu mal­dos žo­džius. Ne­ži­nau, ar ten, kur šian­dien esi, tau to rei­kia. Bet rei­kia man. Ma­no vai­kys­tė be ta­vęs li­ko tar­si pa­kie­miais kla­jo­jan­ti naš­lai­tė. Išei­da­mas su sa­vim ne­grą­ži­na­mai pa­siė­mei da­le­lę ma­nęs...

Tą die­ną ženg­siu prie išė­ju­sio bro­lio ka­po ly­di­ma vil­ties, kad žva­kių lieps­ne­lių jū­ra su­kurs nors trum­pą iliu­zi­ją, jog praei­tį nuo da­bar­ties at­sky­ru­si juo­da ri­ba iš­ny­ko.

Komentarai

kike    Pir, 2019-11-04 / 12:28
Viskas būtų kaip ir tvarkoje, bet, ar galima lyginti knatą su parafinu stiklinėje kolboje su žvakele. Verta pamąstyti. Tai jokia žvakelė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.