Naujausios
Visi šventieji ir Mirusiųjų atminimo diena
Pokalbį vedė ir mokinių klausimus svečiams perdavė Prekybos ir verslo skyriaus vedėja dr. Renata Veršinskienė. Po renginio svečiai buvo pakviesti moliūginės vakarienės. Moliūgų sriubą, vištienos kepsnį su bulvių-moliūgų piurė, moliūgų keksą ir moliūgų-apelsinų gėrimą gamino Prekybos ir verslo skyriaus būsimieji virėjai, konditeriai ir padavėjai-barmenai.
„Šiaulių kraštas“ pateikia keletą susitikime aptartų klausimų.
– Ar švęsite Heloviną?
Saulius Paliūnas (S. P.): – Švęsiu Visus šventus ir Vėlines – pagal tradiciją, pagal tikėjimą.
Artūras Sederevičius (A. S.): – Teko ketverius metus gyventi Amerikoje, ten artimiau buvau susipažinęs su šia tradicija. Kokią prasmę suteikiame šiai šventei, nuo to ir priklauso, švęsime ar nešvęsime. Yra kraštutinė pozicija, kad labai baisi nuodėmė švęsti, ir kita pusė, kad tai visgi pramoga vaikams pasisaldainiauti ir paskui skaniai paminėti Visus šventus.
Pats asmeniškai nešvenčiu, bet kol kas tai dar niekam neuždraudžiau.
Donatas Grabažis (D. G.): – Aš kol kas dar nešvenčiu, o jeigu patiks, gal ir švęsiu ateity.
– Kuo skiriasi lapkričio 1-oji nuo 2-osios?
S. P. – Lapkričio 1-oji yra Visi šventieji, lapkričio 2-oji – Mirusiųjų paminėjimo diena. Visi šventieji yra danguje, tai yra triumfuojanti bažnyčia, visas dangus švenčia šią šventę. Lapkričio 2-oji yra Mirusiųjų paminėjimo diena. Yra skaistykla, yra kenčianti bažnyčia. Mes, visi gyvieji, esame kovojanti bažnyčia. Tos labai brangios dienos susijungia. Kai dangus švenčia, visi žmonės, mūsų artimieji, mūsų bočiai, seneliai, kurie patekę į dangų, švenčia šventųjų šventę. Mirusiųjų paminėjimo diena, kenčianti bažnyčia – jie prašo pagalbos ir iš dangaus, ir mūsų, kad savo maldomis padėtume pasiekti dangų.
A. S. – Visų šventųjų ir mirusiųjų paminėjimas yra anapusybė, mes dar šioje pusėje, keliaujantys link slenksčio, kurį peržengsime. Visų šventųjų ir Mirusiųjų paminėjimo diena yra momentas, kai truputėlį sustojame ir apie savo gyvenimą pagalvojame. Ką aš veikiu šiame gyvenime, kad prie slenksčio priėjęs, galėčiau galbūt savimi pasididžiuoti ir, su Kūrėju susitikęs, drįsčiau paimti ranką, kai jis perves per tą slenkstį. Ir tada jau bus klausimas, kurioje vietoje būsiu, ar tarp šventųjų, ar visgi toje pozicijoje, kur dar už kažką reikės atsiteisti. Sakome, kad geriau yra atsiteisti iki Teismo dienos, vadinasi, kol esame kelyje, lengviau susitaikyti su kaimynu, bendradarbiu ar kolega, kad nereikėtų amžinybėje paskui truputėlį daugiau žarijų gauti.
D. G. – Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų šventė, turėtų būti labai linksma šventė, kadangi žiūrime į dangų, kur šventieji nuėjo, kur mūsų gyvenimo pavyzdys. Ir, aišku, liūdnesnė šventė turėtų būti lapkričio 2-oji, mirusiųjų paminėjimo diena. Tada reikėtų šiek tiek rimties, aplankyti kapelius, pabūti su jau išėjusiais mums brangiais artimaisiais.
– Tikslingiau lankyti mirusius artimuosius lapkričio 1-ąją ar 2-ąją?
D. G. – Vėlinės, Mirusių paminėjimo diena, yra lapkričio 2-oji. Kadangi daug turime artimųjų, kurie išsiblaškę vienose, kitose Lietuvos kapinaitėse, per vieną dieną aplankyti savo artimuosius yra problematiška.
– Ar būtina keliauti į kapus, uždegti žvakelę, o gal pakanka būti namuose, prisiminti artimuosius?
S. P. – Pavyzdžiui, aš savo parapijoje tiesiog pasakau, kad lapkričio 1-ąją iki 12 valandos, iki pietų, negalima eiti į kapines. Šiek tiek gal pajuokaudamas pasakau. Tai yra Visi šventieji, švenčiama bažnyčioje, balta spalva. Po 12-os, kai saulė leidžiasi vakarop, galima eiti į kapines. Lapkričio 1-osios vakare, 18 valandą, pietinėje bažnyčioje būna Mišios.
Labai gera ir tikrai džiugu, kai prie mūsų artimųjų kapų dega žvakutės, o mes esame bažnyčioje.
Švęsti gyvenimą
– Kas yra mirtis?
S. P. – „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“, – rašo Apaštalas Paulius. Galima daug kalbėti apie mirtį. Siela išeina iš kūno, pagal tikėjimą tai yra mūsų perėjimas iš gyvenimo į naują gyvenimą.
A. S. – Filosofiškai mirtis – tai neišvengiamybė, ta realybė, su kuria mes visi susitiksime. Ar pripažinsime, ar nepripažinsime kažkokius gyvenimo elementus, bet šitas elementas egzistuoja labai regimu būdu ir mes visi su juo susitiksime.
Mirtis yra skausminga, tas išgyvenimas yra baisus, kiekvieną kartą, kai susitinki su mirštančiu žmogumi, susitikimą su mirtimi matai vis kitaip. Vieni su didele ramybe išeina, kiti besiplėšydami, besidraskydami. Koks gyvenimas, koks pasiruošimas susitikimui su mirtimi buvo, nuo to priklauso ir perėjimas per tą slenkstį, kur kas kūniška, turi sunykti, kas dvasiška, išlikti. Toliau tęsiasi dvasinė realybė. Dėl tos realybės reikia vis pasistengti, pakovoti, nes kūną mes visaip pašpakliuojam, o dvasią kartais užmirštame.
D. G. – Mirtis yra slenkstis iš šito žemiško gyvenimo į amžinybę, kuri kiekvienam tikinčiajam be galo svarbi, kaip ir Šventasis Raštas kalba, ten vėl susitiksime su savo brangiaisiais artimaisiais, tokia viltimi reikėtų kiekvienam tikinčiajam ir kiekvienam žmogui gyventi.
– Kas galėtų būti nuraminimas žmogui, kuris bijo mirties?
– S. P. – Mes visi bijom to, ko nepažįstame. Jeigu turime tikėjimą, turime ir viltį, kad po mirties – amžinybė. Per mirtį, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per tikėjimą turime viltį į naują gyvenimą.
A. S. – Kaip išgyventi savo mirtį, o kaip išgyventi artimo žmogaus mirtį? Yra labai daug skausmingų patirčių, vienus reikia mokyti ir vesti prie susitaikymo artimo žmogaus mirties, o kitus vesti, palydėti link jų pačių mirties, prisijaukinti mirtį. Kiek pats išgyvenu, kitų mirties neprisijaukinu, man visada skauda. Kaip aš savo mirtį išgyvensiu, dar nežinau, ugdau save, kad tas susitikimas su mirtimi nebūtų kažkoks baimingas, pykčio apimtas – kad būtų susitaikymo momentas.
– Kaip susitaikyti su labai artimo žmogaus mirtimi, kaip jį paleisti?
S. P. – Turbūt svarbiausia yra malda už mirusįjį, ypač svarbus pirmas mėnuo.
A. S. – Malda, taip, pirmasis vaistas, bet svarbu buvimas su tuo, kuris patyrė netekį. Padėti išgedėti – pajausti pyktį, nesusitaikymą, visas žinomas stadijas, kurias turime pereiti, dėl tos žinios, kuri supurto ir mes nenorime jos priimti. Gera, kai šalia yra žmogus. Kai mirė mano tėtis, mes mamą stengėmės užkrauti veikla, kad ji neliktų mintyse su tuo, kaip dabar bus jai vienai liūdna. Paskui parvažiavus man guodėsi, kad per daug užkrauta darbais – neperkrauti žmogaus irgi reikia.
– Palyginkie lapkričio 1-ąją Amerikoje ir Lietuvoje.
A. S.: – Aš trejus metu gyvenau Čikagoje, teko lankytis įvairiose bažnytinėse bendruomenėse. Gyvybingiausia, ko gero, yra afroamerikiečių, kartą teko lankytis Sekminių šventėje, atrodė, kad bažnyčia dega, nes visi ryškiais rūbais apsirengę, kai šoka per Mišias, atrodo, tikrai kažkas užsidegė. Gyvybingumas, gebėjimas švęsti.
Mes įpratę šalčiau, santūriau, negalima kalbėtis, triukšmauti bažnyčioje. Nors aš įpratęs prie mokinių Mišių, ten visada dūzgynė vyksta, gyvumas, man truputėlį ir smagu, kai dūzgia. Maldos nuotaika yra rimtis, bet kai švenčiame, tai truputėlį garsesnis šūktelėjimas irgi nepakenktų. Vėlgi įprasminimas ir supratimas, ką aš švenčiu. Jei švenčiu gyvenimą, kodėl turiu būti susiraukęs ir žiūrėti, kad kas nors per kuprą neužvežtų. Sau įprasminimo, ką reiškia tas šventimas, ten, ko gero, daugiau yra.
– Ką reiškia švęsti gyvenimą?
A. S. – Kai susirūpiname daugeliu dalykų, patį gyvenimą užmirštame. Švęsti gyvenimą – tai visada prisiminti, kad čia ir dabar aš esu gyvas, čia ir dabar galiu kažką nuveikti.
Visi žinome pasakymą, kodėl žmogus nelaimingas. Nes jis prisimena, kas buvo vakar, bijo dėl ateities ir niekaip negali šiandien kažką padaryti.
Prisiminti, reflektuoti vakar dieną tam, kad žinočiau, ką galėčiau šiandien daugiau, geriau padaryti – tas mano veikimas ir bus gyvenimo šventimas.
