Ukrainietės į maskuojamuosius tinklus įpina tikėjimą pergale

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Mes kad ir mažu darbu prisidedame, kad greičiau ateitų pergalė“, – sako Natalija Šustova.
Kiekvieną dieną Šiauliuose, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos pastate, ukrainietės pina maskuojamuosius tinklus Ukrainos gynėjams. Moterys tiki: ir nedidelis darbas gali priartinti Ukrainos pergalę, o tada galės grįžti namo, kur likusios ir širdys, ir artimieji. Akademijos pastate tinklai bus pinami iki spalio 15 dienos – vėliau planuojama išsikelti į kitas patalpas.

Parama reikalinga visuomet

Ukrainiečių integracijos centras „Malva“ rugsėjį, per „Šiaulių dienas“, bulvare ne tik prekiavo rankdarbiais, bet ir kvietė išmokti pinti maskuojamuosius tinklus kariams. Dabar šis darbas kasdien nuo 10 iki 17 valandos tęsiamas adresu P. Višinskio g. 25. Darbuojamasi dviejuose „cechuose“: vienose patalpose moterys karpo medžiagas, siuva, kitame aukšte pinami tinklai.

„Malvos“ direktorius Sergejus Achmetovas sako, kad viena partija – apie 15 tinklų – jau iškeliavo į Ukrainą.

„Atvykusios moterys labai noriai įsijungė, uoliai dirba. Siuva pošalmius, langetes rankoms, balaklavas (slidininko kaukes). Kitos moterys namuose mezga šiltas kojines, kepures – artėja žiema. Ateina ir lietuvių – padėti gali kiekvienas. Kas neturi laiko, gali prisidėti audiniais, tinka pamušalinės medžiagos likučiai, ypač žalios, rudos, pilkos, baltos spalvos. Paramą galima suteikti ir finansinę, ji visuomet reikalinga“, – sako S. Achmetovas.

Pasak „Malvos“ vadovo, rugsėjį dvylika ukrainiečių šeimų iš Šiaulių išvyko, atvyko 37-ios. Sudėtingiausias išlieka apgyvendinimo klausimas.

S. Achmetovas palydi į patalpas, kuriose moterys karpo ruošinius tinklams, siuva. Čia darbuojasi Svitlana Petukhova, Natalija Kustovska, Liubov Kostenko ir Vera Luginova. Prisistatydamos moterys pajuokauja: meilė (liubov – rus.) ir tikėjimas (vera – rus.) yra, tetrūksta vilties (nadežda – rus.).

Ukrainietės pasakoja, kaip svarbu susitikti, pabūti kartu, prisidėti prie paramos savo šaliai. Dirbdamos pasikalba, pasidalija žiniomis, išgyvenimais. Sukirpti medžiagas išmoko būdamos čia. Patikina, kad šis darbas – nieko sunkaus, užtenka kartą parodyti.

Svitlana Petukhova – pensininkė iš Irpinės Kyjivo srityje.

„Mūsų miestas pirmasis buvo atakuojamas, 80 procentų jo sugriauta“, – pradeda pokalbį. Prasidėjus karui, moteris dirbo Irpinės kardiologijos centro priimamajame medicinos seserimi. Prasidėjus puolimui, pirmiausia evakavo pacientus, tada gelbėjosi patys.

„Nenoriu apie tai pasakoti, labai sunku...“

Ukrainietė matė ne tik tankus, bet ir užmuštus jaunus vyrus: savus ir rusus. Ištrūkti iš teritorijos buvo labai sudėtinga.

Į Šiaulius Svitlana Petukhova atvyko liepos 6 dieną, iki tol tris mėnesius glaudėsi pas svetimus žmones – į Irpinę negalėjo sugrįžti. Galiausiai atvažiavo į Lietuvą. Tai buvo pirmoji moters kelionė į užsienį.

„Čia mums gera, čia mes dirbame – tai vadiname savo darbu, padedame, kad tik karas greičiau baigtųsi“, – kirpdama medžiagą sako Svitlana Petukhova.

Prieš akis – vėl sugriauta Irpinė: „Bučoje žudė žmones, o Irpinę išgriovė. Kur buvo kvartalas – dabar duobė...“ Moters namas išliko, stovi išbyrėjusiais langais.

Svitlana Petukhova, kaip ir kitos kartu dirbančios moterys, gyvena viltimi ir tikėjimu, kad Ukraina laimės.

„Norime vienintelio, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, mes nenorime karo niekur – nei pas mus, nei visame žemės rutuly. Karo niekam nereikia, norime gyventi taikiai, mes niekam nieko blogo nepadarėme“, – sako ukrainietė.

Du jos broliai gyvena Rusijoje – su jais nebebendrauja. Iš pradžių jie tiesiog netikėjo sesers pasakojimu.

„Paskui pradėjo kalbėti tokius dalykus, kurių kartoti nenoriu. Pasakiau: jei manimi netikite, dedu ragelį – kam reikalingas toks bendravimas?“

Svitlana Petukhova lenkia pirštus, skaičiuodama subombarduotus miestus – jau pusė šalies sudaužyta...

Ir pasidalija nerimu: „Sako, kad jie tebeplanuoja Kyjivo puolimą...“

Dėkingos kiekvienam

Liubov Kostenko su vienuolikamete anūke į Šiaulius iš Charkivo atvyko kovo mėnesį. Jos karė dukra liko kovoti Ukrainoje.

„Mus taip gerai priėmė, galima sakyti, gyvename nemokamai, perėjome į kitą butą, nes man į penktą aukštą sunkoka užlipti. O ten – iki šiol karas, labai baisu, praėjusią naktį (į pirmadienį – red. past.) atskrido aštuonios raketos į Charkivą. Tikimės greit grįžti namo, tai yra svarbiausia. Juk aš niekada nebuvau užsienyje, neturėjau net užsienio paso – ir man, 67-metei, teko staiga atsidurti užsienyje. Mano tėvai labai seni, mama jau nesikelia iš lovos, ji gali bet kada mirti, o aš net negaliu nuvykti atsisveikinti... Mano tėvai gimė karo metais ir miršta karo metais... Mamai 86-eri, tėčiui – 87 metai.“

Moteris kiekvieną dieną skambina ir girdi mamos žodžius: „Dukra, nesijaudink, mes jau seni, nevažiuok čia.“

„Bet širdis veržiasi pas tėvus...“

Kitame gyvenime, iki karo, sako Liubov Kostenko, nieko netrūko, o atbėgti teko beveik kaip stovi. Moterys vienu balsu dėkoja už viską: aprangą, maistą – visą paramą.

„Svarbiausia, kad nepanaudotų atominio ginklo“, – sako Liubov Kostenko.

„Tada žūsime visi“, – pakelia akis nuo medžiagos Svitlana Petukhova.

Kyjivietė Natalija Kustovska Šiauliuose – nuo kovo pabaigos. Pagelbėjo pažįstami: padėjo atvykti, laukė: „Iki ašarų jaudina, kaip mus priėmė, su kokiu rūpesčiu, nuoširdumu, šiluma, pagarba ir supratimu.“

Moteris džiaugiasi kaimynais, kurie, kaip tik išgali, palaiko, vaišina, dalijasi derliumi.

„Šeimininkė paskambino, jaudinasi, ir sako: „Aš jus myliu, viskas bus gerai“, – graudinasi moteris.

Svitlana Petukhova pritaria: tokie žodžiai ukrainiečiams yra eliksyras širdžiai. Palaikymas leidžia jaustis ne tokioms vienišoms su savo skausmu.

Vera Luginova viso pokalbio metu neatsitraukia nuo siuvimo mašinos – siuva balaklavą, kuri karį ir šildys, ir paslėps veidą. Siuvimas jai – ir profesija, ir hobis.

Atvyko iš Chersono srities, Naujosios Kachovkos, kur nuolatiniu taikiniu yra HES. Pirmosios į Šiaulius atvyko dukros, čia gyvena ir trys anūkai. Galiausiai atžalos prikalbino ir mamą – moteris Šiauliuose nuo rugsėjo 1 dienos. „Ir iškart atėjau padėti. Ir su žmonėmis bendrauju, ir savo mylimą darbą darau.“

Atsisveikindamos ukrainietės išsako prašymą – visų vardu padėkoti Lietuvai ir lietuviams už pagalbą: „Juk tokios išlaidos – ir moralinės, ir finansinės, o tiek daug padedate.“

Tiki pergale

Irina Andrijčiuk, Natalija Šustova, Natalija Statkevič, Alla Ogneva nusiteikusios optimistiškai – pina tinklus kariams iš vyresnių moterų paruoštų medžiagų juostų ir tiki Ukrainos pergale.

„Imame juostą, perkišame per tinklą, va, ir gaunasi toks grožis, – rodo Irina. – Visiškai nesunku, svarbiausia – noras!“

Ukrainietės labai laukia ateinančių padėti – išmokys visus norinčius.

„Kuo daugiau padarysime, tuo daugiau bus pagalbos mūsų kariams, tuo greičiau jie mūsų šalį apgins ir mes galėsime grįžti namo, – sako Irina. Šiauliuose moteris su mažyliu – nuo kovo mėnesio. Pinti tinklų ji ateina kasdien.

„Kuo daugiau bus tinklo, tuo greičiau ateis taika“, – tiki ir Natalija Šustova. Energinga ukrainietė džiaugiasi, kad per „Šiaulių dienas“ tinklą pynė ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.

Natalija iš Dnipro. Miestą dabar pasiekia raketos – mūšiai vyksta netoliese, Zaporižėje. „Mūsų vaikinai tik su Dievo pagalba, tokiu organizuotumu, parama po truputį eina pirmyn“, – pasidžiaugia paskutinėmis naujienomis. Natalija kasdien seka pokyčius žemėlapyje. Pasiekusi žinia apie Chersono srityje, iš kur kilę jos tėvai, atkovotą kad ir nedidelį kaimą, labai nudžiugina. Tik labai neramu dėl artimųjų.

„Tėtis likęs. Sako, kad dabar baisu, viskas vyksta šalia, žemė dreba, žmonės nežino, išgyvens, ar ne.“

Natalija sako nė negalvojusi, kad ukrainiečiai yra tokie stiprūs. „Šiandien gyvename, viskas gerai, šis periodas mus padarys dar stipresnius“, – nepraranda optimizmo.

Kad ir kaip gerai Lietuvoje yra priimamos, sulaukia nuoširdžios pagalbos bei yra labai dėkingos, tvirtai žino: kai tik ateis žinia apie karo pabaigą, pačią pirmą taikos dieną vyks namo.

„Mes laimėsim! Pergalė mūsų 100 procentų“, – atsisveikindamos užtikrina.