Iš Ukrainos į Šiaulius – vadovauti įmonei

No­rė­jo kar­je­ros au­gi­mo

J. Ča­go­ve­ci pa­sa­ko­ja, jog spren­di­mą iš­vyk­ti iš Uk­rai­nos lė­mė pa­siū­ly­mas kil­ti kar­je­ros laip­tais. Iki tol gy­ve­no ir dir­bo gim­ta­ja­me mies­te Kri­voj Ro­ge. Tai – vie­nas di­džiau­sių vi­du­rio Uk­rai­nos pra­mo­nės cent­rų su 700 000 gy­ven­to­jų. Mies­tas yra tur­tin­ga­me ge­le­ži­mi re­gio­ne, tai svar­bus trans­por­to, kal­na­ka­sy­bos ir plie­no ga­my­bos cent­ras.

"Prom­fac­tor" kom­pa­ni­jos gru­pės įmo­nė Šiau­liuo­se bu­vo įsteig­ta dar 2011 me­tais – pro­duk­ci­jai ga­min­ti ir rea­li­zuo­ti Bal­ti­jos ša­ly­se. Iš kom­pa­ni­jos sa­vi­nin­ko prieš tre­jus me­tus su­lau­kė pa­siū­ly­mo jai va­do­vau­ti.

"Ta­da dir­bau pa­grin­di­nės "Prom­fac­tor" įmo­nės, vei­kian­čios Kri­voj Ro­ge, tech­ni­kos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju, – pa­sa­ko­ja J. Ča­go­ve­ci. – Esu in­ži­ne­rius-me­cha­ni­kas, dir­bau pa­gal spe­cia­ly­bę, bet no­rė­jau sa­ve iš­ban­dy­ti ir va­do­vo pa­rei­go­se, no­rė­jau kar­je­ros au­gi­mo. No­rė­jau ir dau­giau už­dirb­ti, nors Kri­voj Ro­gas – di­džiu­lis pra­mo­nės cent­ras, at­ly­gi­ni­mai nė­ra di­de­li."

"Prom­fac­tor Baltic" ga­mi­na že­mos įtam­pos elekt­ros įran­gą, au­to­ma­ti­nius elekt­ros jun­gik­lius. Šiau­liuo­se vyks­ta ga­lu­ti­nis ga­my­bos pro­ce­sas – pro­duk­to su­rin­ki­mas ir tes­ta­­vi­mas la­bo­ra­to­ri­jo­je.

"Šiau­liai bu­vo pa­si­rink­ti dėl geog­ra­fi­nės pa­dė­tis – Ry­ga ne­to­li, Vil­nius, Ta­li­nas – taip pat, – pa­sa­ko­ja įmo­nės va­do­vas. – Šį lapk­ri­tį at­šven­tė­me sa­vo įmo­nės aš­tuo­ne­rių me­tų veik­los su­kak­tį, dir­ba­me pel­nin­gai."

Įmo­nė ne­di­de­lė, dir­ba 15 dar­buo­to­jų. Vi­si, iš­sky­rus pa­tį di­rek­to­rių ir dar vie­ną dar­buo­to­ją uk­rai­nie­tę, ku­riai te­ko bėg­ti iš ka­ro zo­nos, yra šiau­lie­čiai.

Di­rek­to­rius ap­ro­do švie­sias erd­vias ga­my­bi­nes pa­tal­pas, su­pa­žin­di­na su dar­buo­to­jais, tarp jų yra dir­ban­čių nuo pat įmo­nės įkū­ri­mo.

Pa­ma­tę žur­na­lis­tus, dar­buo­to­jai šyp­so­si: "Mū­sų di­rek­to­rius ta­po žvaigž­de!". Vi­si pa­ti­ki­na, jog dirb­ti su uk­rai­nie­čiu va­do­vu nė­ra pro­ble­mos.

"Di­rek­to­rius lie­tu­viš­kai ir su­pran­ta, ir mė­gi­na kal­bė­ti, o dar­buo­to­jų ieš­ko­me to­kių, kad su­pras­tų ru­siš­kai. Bet bū­na, kad ir mums, ir di­rek­to­riui pri­trūks­ta žo­džių, ta­da kal­ba­mės lie­tu­viš­kai-ru­siš­kai", – pa­si­da­li­ja ke­lios dar­buo­to­jos.

Di­rek­to­rius pa­brė­žia, jog ko­lek­ty­ve drau­giš­ka, da­ly­ki­nė at­mos­fe­ra la­bai svar­bi.

"Mū­sų ko­lek­ty­vas ma­žas, tad nuo kiek­vie­no la­bai pri­klau­so ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas, to­dėl tu­ri­me dirb­ti kaip dar­ni ko­man­da", – ak­cen­tuo­ja va­do­vas.

"Kai rei­kia ras­ti spe­cia­lis­tų, mū­sų pro­ble­mos nė­ra di­des­nės, nei ki­tų lie­tu­viš­kų įmo­nių, – tei­gia jis. – Kaip vi­sur, ge­rų spe­cia­lis­tų yra ma­žai, bet to­kių ra­do­me ir džiau­gia­mės."

Bet vis­ko yra bu­vę: "Ma­ne la­bai ste­bi­na, kad jau­ni žmo­nės ne­si­ver­žia dau­giau dirb­ti ir už­dirb­ti, ren­ka­si iš pa­šal­pų gy­ven­ti."

"Uk­rai­no­je iš dar­bo bir­žos pa­šal­pos nie­kaip neiš­gy­ven­si. Pas mus jau­ni­mas sten­gia­si pra­si­verž­ti, per gal­vą ver­čia­mės, kad tik dau­giau už­dirb­tu­mė­me, – pa­ly­gi­na. – Aš pa­ts pa­si­ren­gęs 10 va­lan­dų dirb­ti, o čia jau­ni­mas at­si­sa­ko dirb­ti virš­va­lan­džius. Na, gal no­ri pail­sė­ti, gal už­dar­bis ne toks svar­bus? Bet man la­bai keis­tos pa­si­ro­dė to­kios nuo­sta­tos. Gal ne tuos jau­nus žmo­nes su­ti­kau?"

Kar­tu vi­sa šei­ma

"Žmo­nai Han­nai ne­la­bai pa­ti­ko spren­di­mas iš­va­žiuo­ti iš Uk­rai­nos, ji ne­mėgs­ta per­mai­nų, o čia bu­vo di­de­lė per­mai­na. Rei­kė­jo į Šiau­lius per­si­kel­ti su ma­ža­me­čiu vai­ku, mū­sų duk­ra ta­da tik bu­vo bai­gu­si pir­mą kla­sę, čia iš nau­jo te­ko ją lan­ky­ti", – pri­si­me­na.

Bet sa­ko, jog vis­kas ge­rai su­si­klos­tė. Šiau­liuo­se žmo­na pra­dė­jo dirb­ti "Trans­mė­jo­je". Duk­ra mo­ko­si "San­tar­vės" gim­na­zi­jo­je. Šiau­liuo­se gi­mė ant­ro­ji duk­re­lė, ku­riai da­bar 11 mė­ne­sių.

"Ma­žo­ji mū­sų šei­mo­je yra tik­ra šiau­lie­tė, – šyp­so­si tė­vas. – O vy­riau­sio­ji duk­ra grei­čiau­siai iš mū­sų adap­ta­vo­si lie­tu­viš­ko­je ap­lin­ko­je, iš­mo­ko lie­tu­viš­kai, nes mo­kyk­lo­je pa­mo­kos vyks­ta lie­tu­vių kal­ba. Da­bar net su mu­mis kal­bė­da­ma įter­pia lie­tu­viš­kus žo­džius."

Pa­ly­gi­ni­mai, reak­ci­jos

"Bet ko­kiu at­ve­ju lie­tu­viams aš esu už­sie­nie­tis, imig­ran­tas, – pa­si­da­li­ja įspū­džiu, klau­sia­mas, kaip se­ka­si in­teg­ruo­tis į lie­tu­viš­ką ap­lin­ką. – Ma­nau, jog tai na­tū­ra­lus po­žiū­ris, tik jis ga­li bū­ti ir tei­gia­mas, ir ne­ga­ty­vus. Ne­ga­ty­vo aš pa­ts la­bai ma­žai pa­ti­riu, bet žmo­nai te­ko."

Nes­le­pia, jog, kai į lie­tu­vius krei­pia­si ru­siš­kai, ypač vy­res­nius, pa­jun­ta šal­tu­ką: "Pa­gal žmo­gaus reak­ci­ją, vei­do iš­raiš­ką ma­tai, jog jam ru­sų kal­ba ne­ma­lo­ni. Kai pa­sa­kai, jog esi iš Uk­rai­nos ir ne­ga­li kreip­tis lie­tu­viš­kai, vis­kas kei­čia­si, vei­de at­si­ran­da šyp­se­na."

Pas­te­bi, jog emig­ra­ci­jos pro­ble­ma Uk­rai­no­je to­kia pat ašt­ri, kaip ir Lie­tu­vo­je.

"Ma­no bro­lis, pa­vyz­džiui, se­niai emig­ra­vo į Pran­cū­zi­ją, ten gy­ve­na jau pen­kio­li­ka me­tų, yra įgi­jęs Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bę, – pa­sa­ko­ja. – Tik­rai ne­beg­rįš į Uk­rai­ną. Ar mes grį­ši­me, taip pat neaiš­ku. Tė­vai lie­ka vie­ni, šei­mos iš­skai­do­mos, kaip pas jus."

Kuo lie­tu­viai ir uk­rai­nie­čiai esa­me pa­na­šūs, kuo ski­ria­mės?

"Gal esa­te la­biau už­da­res­ni, ne iš kar­to at­vi­rai bend­rau­ja­te. Bet iš es­mės lie­tu­viai ir uk­rai­nie­čiai esa­me la­bai pa­na­šūs – gy­ve­ni­mo bū­du, men­ta­li­te­tu, ver­ty­bė­mis, net išo­re, – nu­si­šyp­so. – Bend­ros is­to­ri­jos laik­me­čiai tam tu­ri įta­kos, net kai ku­rie kal­bos žo­džiai yra pe­rė­ję iš vie­nų pas ki­tus. Tik la­bai nu­ste­bau, kai iš­gir­dau lie­tu­vius ru­siš­kai kei­kian­tis."

Pa­sa­ko­ja, jog iki at­va­žia­vi­mo į Lie­tu­vą dirb­ti, ma­žai apie ša­lį ži­no­jo.

"Aiš­ku, ži­no­jau Lie­tu­vos pre­zi­den­tus, nes jie la­bai pa­lai­kė Uk­rai­ną, – pasakoja. – Iš žy­mių lie­tu­vių ge­rai ži­no­jau tik ga­liū­nus Žyd­rū­ną Sa­vic­ką ir Vi­dą Ble­kai­tį, nes pa­ts jė­gos spor­tu už­sii­mi­nė­jau. De­ja, net apie Ar­vy­dą Sa­bo­nį nie­ko ne­bu­vau gir­dė­jęs, nes krep­ši­niu ne­si­do­mė­jau."

Da­bar Lie­tu­vą ne­blo­gai pa­žįs­ta. Dėl vers­lo rei­ka­lų vi­sus did­mies­čius ir daug ma­žes­nių mies­tų ir mies­te­lių yra ap­va­žia­vęs.

Ly­gin­da­mas juos svars­to, jog "Šiau­liai yra ket­vir­tas Lie­tu­vos mies­tas – to­kį įspū­dį ir da­ro, bet tai la­bai jau­kus ne­di­de­lis mies­tas".

Pa­ly­gi­na, jog gim­ta­sis Kri­voj Ro­gas yra "mil­ži­niš­kas mies­tas, jo il­gis – dau­giau nei šim­tas ki­lo­met­rų, į dar­bą dvi va­lan­das rei­kė­da­vo va­žiuo­ti". O Šiau­liuo­se – vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma.

Sep­ty­nis kar­tus ma­žes­niuo­se Šiau­liuo­se tu­rįs ir dau­giau ga­li­my­bių pra­leis­ti lais­va­lai­kį, spor­tuo­ti.

"Tu­ri­te net ke­lis ba­sei­nus, te­ni­so kor­tus, are­ną, daug spor­to klu­bų – man tai bu­vo di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas", – įvar­di­ja Ju­ri­jus.

Nuo rug­sė­jo jis lan­ko lie­tu­vių kal­bos kur­sus, ku­riuos mies­to Sa­vi­val­dy­bė ne­mo­ka­mai or­ga­ni­zuo­ja už­sie­nie­čiams.

"No­ri iš­mok­ti lie­tu­viš­kai, tu­ri mąs­ty­ti kaip lie­tu­vis, su­pras­ti, ko­kia yra ša­lies kul­tū­ra, pa­pro­čiai, kas mėgs­ta­ma Že­mai­ti­jo­je, Aukš­tai­ti­jo­je ar Su­val­ki­jo­je, – įsi­ti­ki­nęs uk­rai­nie­tis. – Aš jau­čiu, kad lie­tu­viai la­biau, nei mes, yra ti­kin­tie­ji. La­bai lai­ko­tės pa­pro­čių, re­li­gi­nių šven­čių šven­ti­mo. Per Kū­čias – bal­tas sta­las, šiau­dai po stal­tie­se, dvy­li­ka pa­tie­ka­lų, Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų šven­tės jums pa­čios di­džiau­sios. Už jus džiau­giuo­si, nes jus tai la­bai ap­jun­gia."

Apie si­tua­ci­ją Uk­rai­no­je

"Uk­rai­no­je gy­ve­ni­mo ly­gis, aiš­ku, že­mes­nis, nei Lie­tu­vo­je, – sa­ko J. Ča­go­ve­ci. – At­ly­gi­ni­mai ma­ži. Ne­kal­bu apie Ki­je­vą. Ki­je­vas – tai lyg ša­lis ša­ly­je. In­ži­nie­riaus at­ly­gi­ni­mas Ki­je­ve ir in­ži­nie­riaus at­ly­gi­ni­mas Kri­voj Ro­ge ga­li de­šimt kar­tų skir­tis."

Šei­ma pa­ty­rė, jog ir svei­ka­tos ap­sau­gos, ir švie­ti­mo sis­te­mos stan­dar­tai Lie­tu­vo­je daug aukš­tes­ni.

"Kai žmo­na gim­dė Šiau­lių kli­ni­ko­je, bu­vo­me nu­ste­bin­ti me­di­kų ati­du­mo ir po­žiū­rio, san­ty­kių su pa­cien­tais – jo­kios užuo­mi­nos, kad rei­kė­tų už kaž­ką mo­kė­ti. Uk­rai­no­je pi­ni­gus kai­šio­ji vi­siems nuo se­se­lių iki gy­dy­to­jų, į li­go­ni­nę va­žiuo­ji su sa­vo pa­klo­de ir pa­gal­ve, – skau­džiai pa­ly­gi­na. – Pas jus – mo­der­nios pa­la­tos, mo­der­ni me­di­ci­nos įran­ga."

"Pas jus daug pa­pras­čiau ir gau­ti pa­slau­gas, kon­sul­ta­ci­jas vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se – ir dar­bo bir­žo­je, ir "Sod­ro­je", ir dar­bo ins­pek­ci­jo­je ar mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je. Ga­li­te ir atei­ti, ir in­ter­ne­tu rei­ka­lus iš­spręs­ti. Jei­gu kei­kia­te sa­vo biu­rok­ra­ti­ją, tai ne­ži­no­te, kas yra tik­ro­ji biu­rok­ra­ti­ja", – tvir­ti­na uk­rai­nie­tis.

Uk­rai­nos di­džiau­sia pro­ble­ma įvar­di­ja aukš­tą ko­rup­ci­jos ly­gį. "Štai, Kri­voj Ro­gas, ku­ria­me dau­gy­bė pra­mo­nės, tu­rė­tų bū­ti tur­tin­gas mies­tas, o at­ly­gi­ni­mai ma­ži, mies­tas ap­leis­tas, gat­vė­se – di­džiu­lės duo­bės."

"Daug žmo­nių yra nu­si­vy­lę, kad ren­ka­me vis nau­ją val­džią, o nie­kas ne­si­kei­čia, – sa­ko jis. – Aiš­ku, su kiek­vie­nais rin­ki­mais vis tiek ti­ki­ma­si per­mai­nų, bet po­li­ti­nių kla­nų ir oli­gar­chų ko­va yra di­džiu­lė. Be­je, mū­sų nau­ja­sis pre­zi­den­tas Vo­lo­dymyras Ze­lens­kis yra iš Kri­voj Ro­go. Iš­gar­sė­jo dar ta­da, kai su Kri­voj Ro­go ko­man­da da­ly­vau­da­vo Links­mų­jų ir iš­ra­din­gų­jų klu­bo pa­si­ro­dy­muo­se."

"Aš pa­ts esu op­ti­mis­tas, no­riu ti­kė­ti, kad nau­jam pre­zi­den­tui pa­vyks per­mai­nų pa­siek­ti, – tei­gia J. Ča­go­veci. – Mums sun­ku ir dėl to, kad gy­ve­na­me ne­si­bai­gu­sio ka­ro fo­ne. Nors at­ro­do, kad jis "užal­dy­tas", bet su­si­šau­dy­mai tę­sia­si, žmo­nės ir to­liau žūs­ta. Kiek­vie­na­me mies­te jau yra me­mo­ria­lai žu­vu­siems. Ka­ras vi­sus pa­lie­tė."

Jis pa­brė­žia, jog "tai­ka yra svar­biau­sia".

"Bet tai su­pran­ti tik ta­da, kai jos ne­ten­ki. Lie­tu­viams lin­kiu nie­ka­da to ne­pa­tir­ti", – lin­kė­jo J. Ča­go­ve­ci.

Tu­ri­te net ke­lis ba­sei­nus, te­ni­so kor­tus, are­ną, daug spor­to klu­bų – man tai bu­vo di­de­lis ne­ti­kė­tu­mas.