Naujausios
Salėje buvo replikuojančių, kodėl vyrai paliko šalį, kai ten vyksta karas. Tokie keisti smalsuoliai nenutilo net tuomet, kai iš Šiaulių ligoninės priimamojo, gerokai vėluodamas į susitikimą, buvo atvežtas ketvirtasis ukrainiečių delegacijos narys, Ukrainos Nacionalinės gvardijos dronų naikintojų kuopos vadas Robertas Black. Pakeliui į mūsų miestą vyrui ėmė skaudėti Ukrainoje operuota ranka, todėl nutarta apsilankyti pas medikus. Jam buvo atlikti tyrimai, suteikta būtina pagalba. Šis karys po sunkaus sužeidimo atvyko į Lietuvą, kad padėkotų už paprastų, eilinių žmonių paramą prieš žvėrišką agresorių kovojančiai Tautai.
Robertas Black atvežė filmuotos medžiagos, nuotraukų, įrodančių užpuolikų žiaurumą. Rusai nesigaili nei vaikų, nei moterų, nei senelių. Pastarieji dar mena kovas su vokiškaisiais fašistais. Prarado prasmę posakis, kad antrajame pasauliniame kare ukrainiečių ir rusų seneliai kariavo vienoje fronto pusėje. Šiandieninius agresorius ukrainiečiai vadina žiauresniais už hitlerininkus.
„Sunkiausia yra laidoti moteris ir vaikus. Neįmanoma susitaikyti su tuo, kad nespėjome jų apginti,“– atviravo neindentifikuojamas kovotojas Askold SOF.
„Kare mūsų vaikai tampa vyrais. Devynerių metų berniukas fronto linijoje koreguoja ugnį t.y. perduoda mums koordinates, kur yra įsitvirtinęs priešas ar jo technika“, – sakė Robertas Black.
Jis priminė seną slavų posakį, kurį originalo kalba kartais pavartoja ir lietuviai, norėdami pasakyti, kad bus abejingi ir nesikiš į svetimus konfliktus: „Moja chata s kraju, ničevo neznaju“ (Mano namas nuošalėje, todėl nieko nežinau). Rusai galvojo, kad ukrainiečiai nesusivienys, o liks susiskaldę ir konfrontuojantys tarpusavyje, kokie buvo iki 2022-ųjų vasario 24-osios.
Tačiau užpuolikai nepaskaičiavo, kad jų įsibrovimas į Nepriklausomą valstybę ir žvėriškas žiaurumas suvienys ne tik Ukrainą, bet ir visą Europą bei didžiąją pasaulio dalį. Taigi dabar, sugriovus vieną namą, kitas tampa tvirtove, besipriešinančia putlerininkams. Abejingų kraštinių nebeliko.
Klausimas, ar prognozuojama karo pabaiga, sulaukė gana netikėto neįvardijamo kario Askold SOF atsakymo: „kada mes pavargsim, arba juos nušausim...“
Žmonės domėjosi, ar Soledaras ir Bachmutas tikrai tokią didelę strateginę reikšmę turi, ar tai tėra vienos pusės principas atsiimti nusavintą Donecko sritį, o kitos – neatiduoti nė vienos savo valstybės pėdos. Svečiai tai įvardijo esant politiniu, ne strateginiu tikslu.
Rusai pakeitė taktiką. Anksčiau jie tūkstančiais nenutrūkstama srove ėjo į mūšius vienas paskui kitą vos ne kritusiųjų saviškių kūnais lipdami, o ukrainiečiams buvo lengva juos nukauti. Dabar vyksta aršūs mūšiai gatvėse. Priešas vis bando apsupti tėvynę ginančius karius. Abiejose pusėse žūna daug žmonių.
Vienas susitikimo dalyvių prisistatė esąs medikas ir domėjosi, ar fronte yra karinė medicina, „ar tik normali, civilinė.“ Jam buvo atsakyta teigiamai ir paaiškinta, kad sužeistieji iš kovų zonos išvežami specialiuose šarvuotuose automobiliuose suteikus jiems pirmąją pagalbą. Vėliau jie transportuojami į skirtingas ligonines tolėliau nuo fronto linijos. Kai kurie sužeistieji yra gydomi ES valstybių ligoninėse, čia jiems taikomas reabilitacijos kursas.
Askold SOF paaiškino, kad rusai tokio medicininio aprūpinimo neturi. „Pas juos yra dideli sanitariniai nuostoliai. Beje, čia pat fronte rusai yra priversti mokytis ukrainiečių kalbos. Jie, suradę mūsiškio kario asmeninę vaistinėlę, instrukcijų savo gimtąja kalba ten neaptinka...“
Iš fronto atvykę kariai sakė, kad šiuo metu susiformavo nauja taktika – „kad neliktų rusų. Jie kartais net nesupranta, kas ir iš kur į juos skrenda.“
Ukrainiečiai išradingi. Jie gina Tėvynę ir kuria naujus ginklus: čia ir dabar. Fronte. Jei priešai jau išmoko kovoti su turkiškais dronais, tai ukrainietiškosios bepilotės versijos jie dar neatpažįsta. Šiuolaikiniame kare laimi inovacijos bei kūrybiškumas. O tuo tarpu kasdien virš jų galvų praskrenda po 6000–8000 sviedinių, neskaitant aviacinių bombų. Todėl kas kartą, kuomet mūšio lauke stoja tyla, ukrainiečiai sako , kad „nesibaigia raketos, baigiasi rusai“.
Susitikime dalyvavę kariai prisipažino, kad ne visa jiems dovanojama technika ar amunicija tinka šiuolaikiniame kare, nes ne viską, ką gauna, įmanoma iš karto panaudoti fronte. Todėl tenka dalyvauti nenutrūkstamame kovos priemonių ruošimo, pritaikymo mūšiams procese. „Labai svarbi asmeninė iniciatyva,“– sakė Askold SOF.
Susitikimo metu svečiai kasdienius pasakojimus apie susirėmimus su priešu vis paįvairindavo kokia nors humoristine patirtimi. Salę sudrebino juokas, kuomet Robertas Black papasakojo istoriją apie tai, kaip rusai tankus naikina. Tarkime, jei Ukrainos kariai pamuša priešų tanką, jis lieka mūšio lauke. Jei kovinė mašina taisytina, ją nusitempia ir remontuoja ukrainiečiai. Tačiau, jei rusų vadai įsako savo mobilizuotiesiems sunaikinti paliktą tanką ir duoda granatą, tai po sėkmingos operacijos, kuomet naikintojui pavyksta grįžti gyvam, raportavus apie atliktą užduotį, jam įsakoma: „Grąžink granatą!”
Susitikimo pabaigoje, išklausę Ukrainos gynėjų karo pamokas, apie mūsų valstybės pasiruošimą gintis nuo neprognozuojamos kaimyninės šalies agresijos, prabilo du Aukščiausiosios tarybos gynėjai Antanas Kliunka ir Algirdas Ulčinas.
“Ir tu, Vytautai, būdamas Seimo nariu, prisidėjai prie mūsų kariuomenės žlugdymo,”– pastebėjęs P. Višinskio bibliotekos salėje sėdintį Šiaulių Tarybos narį Vytautą Juškų apgailestavo A .Kliunka. – Tik po rusų invazijos į Krymą Lietuvoje susigriebta stiprinti šalies gynybą.”
Buvęs Šiaulių kunigaikščio Vaidoto bataliono karininkas Algirdas Ulčinas prisiminė liūdną šio karinio darinio istoriją. “Iš pradžių iškėlė iš miesto į Bridų miškus. Po to ir iš ten išgujo. Kiek tokios reformos kainavo, kuomet reikėjo vėl palikti susikurtą infrastruktūrą ir investuoti į naują. Apie reformas, bloginančias kariuomenės papildymą šauktiniais dar sunkiau kalbėti, nes tik didžiuosiuose miestuose liko jų registracijos punktai. Kaip iš tolimo kaimo prisikviesti šaukiamojo amžiaus vyrą, jei jis ilgesnei kelionei pirmyn ir atgal pinigų neturi? Dabar labai reklamuojami šauliai, tačiau negalvojama apie jų aprūpinimą. Šauliai patys įsigyja reikalingą amuniciją, tinkančią šiuolaikinio karo sąlygoms. Už asmeninius pinigus perka brangiai kainuojančius ginklus bei įrangą, kurios kaina vienam žmogui nuo 8000–10000eurų. Nesuteikiama nė PVM lengvata…”
Net renginiui pasibaigus, žmonės ilgai nesiskirstė, klausinėjo, ko reikia Ukrainos gynėjams, kuo dar Lietuvos žmonės jiems galėtų padėti. Kaip Sąjūdžio laikais buvo aukojami pinigai. Per tris valandas gana stambiomis kupiūromis prisipildė skaidri, permatoma aukų dėžutė.
Jau išleidęs į tėvynę ukrainiečius, Antanas Kliunka pranešė, kad verslo struktūrų, pasienio apsaugos kariškiai ir pavieniai asmenys kariams atidavė 6 džipus. Dabar renkamos lėšos minų paieškos įrangai.
“Nepavarkime aukoti. Ukraina savo gyvybių kaina jau beveik metai gina visas ES valstybes. Lietuva yra dviejų agresorių apsuptyje ir dar mena, ką okupacijos metais patyrė mūsų žmonės,”– kviečia ir prašo Antanas Kliunka.
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyrius LT13 7300 0101 7289 0488, su prierašu (Kariai – kariams).
