Naujausios
Simul, Semel – Simulikas
Bendra praeitis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) galybės laikai. Ponas Vilius primena: „Nors daugelis didžiųjų imperijų, tokių kaip Romos, Kinijos ar Rusijos svetimas žemes prie savųjų jungė ir teritoriją plėtė kardais ir karais, ukrainiečių žemės prie LDK buvo prijungtos taikiai: santuokomis, sutartimis, diplomatiniais keliais – ginklų griebtis neprireikė. Tad nenuostabu, jog per kone 300 metų ukrainiečiai nei karto nebuvo sukilę prieš LDK valdžią bei nesirengė maištauti, tai – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje!“
Kalbant apie LDK nevertėtų pamiršti ir anuometinių didikų. Pirmasis žinomas Lietuvos bajorų šeimos devizas buvo ,,Simul. Semel. Semper“. Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia ,,Kartu. Laiku. Visada“. Šnekama, kad istorinės šio devizo šaknys, nenustebkite – ukrainietiškos. Tai iliustruoja įdomus sutapimas – tikriausiai neatsitiktinai vienas iš dažnai minimų Šiaulių politikų žinomas Simuliko pavarde…
Litevkos – nuo kardų iki dalgių
Kraštotyrininkas skuba papasakoti, jog panašus politiko pavardės ir pirmojo devizo skambesys – ne vienintelis toks sutapimas: tokių sąskambiu paremtų panašumų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, LDK ir ukrainiečių karių naudoti būgnai neatsitiktinai buvo vadinami litaurais. Spėjama, kad šie mušamieji, variniai pusrutuliai aptraukti oda, atsirado tuometinių kovų su Osmanų imperija laikais, o instrumentų prototipais tapo rytiečių karo žygiuose naudoti puodai...
V.Puronas primena, kad kai kurie anuomet kazokų naudoti šveitrieji kardai buvo vadinami litevkomis. Tai buvo ypač ilgi ir sunkūs ginklai, daugiausia priklausę raiteliams, besistengiantiems pasiekti ant žemės esančius priešus ir stipriu aštrių ašmenų smūgiu juos pribaigti.
XIX amžiuje ir anksčiau rytų Europoje naudoto vieno populiariausių to meto dalgio pavadinimas taip pat litevka. Verta paminėti, kad šio įrankio pavadinimui įtakos galėjo turėti ir caro laikais netoli Vilniaus gyvavusi to paties pavadinimo metalo įmonė. Ten tokie dalgiai ir buvo gaminami. „Įdomu, kad net lingvistine prasme simbolinė tautų sąsaja išlieka,“ – pastebi kraštotyrininkas.
Ko mokėmės vieni iš kitų?
Nevalia pamiršti ir ano meto mados subtilybių. V. Puronas paklausia, ar žinau, kaip atrodo tautinė ukrainiečių vyrų apranga. Nusijuokiu – juk ją, išsiskiriančią itin plačiomis, į batus sukištomis kelnėmis, kurios ir dabar dar yra vilkimos šokant tautinius šokius, atpažintų kone kiekvienas. Tačiau sužinau ir tai, kad mokslininkai iki šiolei tebesiginčija dėl šio drabužio kilmės – galbūt šį kelnių modelį ukrainiečiai yra pasiskolinę iš lietuvių raitelių? V. Puronas pasakoja, jog išliko amžininkų atsiminimų, kad tokios kelnės plačiomis klešnėmis buvo ypač patogios keliaujant žirgais, mat laisva vieta kelnėse buvo puikiai tinkama daiktams susidėti ir gabenti.
Jei ukrainiečiams paskolinome itin patogių kelnių idėją, ko mainais išmokome iš jų?
V. Puronas mano, jog ukrainiečiai su mumis dalijosi savo kulinarine patirtimi.
„Natūralu, kad kulinarinės paslaptys bei receptai visuomet dėsningai keliavo ir tebekeliauja iš pietų į šiaurę. Todėl nenuostabu, jog virtuvės paslapčių mes mokėmės ir iš Ukrainos šeimininkių. Taip Lietuvą pasiekė ne tik pyragai, blynai, barščiai, bet ir virtiniai. Jie net keliems šimtmečiams tapo vienu populiariausių patiekalų tarp mūsų tautiečių, o savo gamybos technologija, kaip spėjama, paklojo pamatus nacionaliniu Lietuvos patiekalu vadinamiems cepelinams.“
Ko ieškoti – raudonos rūtos ar paparčio žiedo?
Panašios yra ir mūsų tautų tradicijos, turinčios mitologines šaknis. Ne paslaptis, jog lietuviams Joninių naktį įprasta ne tik šokinėti per laužus ar plukdyti vainikus, bet ir ieškoti paparčio žiedo, radėjui žadančio neišpasakytą laimę.
Istorijos žinovas atskleidžia, kad panašiomis paieškomis Karpatuose (o tai yra šiauriausia Europos vieta, kur natūraliai dar gali augti rūtos) užsiima ir ukrainietės merginos. Tik ieško jos ne paparčio žiedo, o jau minėto Lietuvos nacionalinio augalo – rūtos. „Dainuodamos apie červonas rūtas, jos tikisi surasti raudoną (chervonyy – raudonas) gėlės žiedą, galintį nulemti, ar jį radusioji sėkmingai ištekės, ar ne. Lietuvių tautosakoje rūtos, nors ir ne raudonos, bet taip pat siejamos su vestuvėmis – jaunamartėms ant galvos būdavo uždedamas žalių rūtų vainikėlis, simbolizuojantis skaistumą ir dorumą.“
Tautas vienijo ir negandos
„Lietuvių ir ukrainiečių praeities atspindžiai persipina ne tik kalbant apie LDK laikus ar sovietų okupaciją. Mintimis nusikelkime į XIX amžių – kone kiekvienas lietuvis žino, jog būtent tuo metu, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, 1864 m. prasidėjo lietuviškos spaudos draudimas, trukęs daugiau nei pusę amžiaus, tačiau retam žinoma, jog tuo pačiu metu gimtoji kalba buvo draudžiama ir Ukrainoje. Tai buvo tiesioginis 1863–1864m. sukilimo prieš carą padarinys, itin skaudžiai paveikęs to meto žmonių kasdienybę“, – sako Vilius . Anot jo, svarbu paminėti, jog šioje šalyje nebuvo lietuviškojo fenomeno – knygnešių. Nepaisant to, istorija įrodė, kokia stipri buvo ukrainiečių tauta, išlaikiusi savą kalbą, raštą bei identitetą.
Aptarėme vos keletą tautų panašumų, kurių būtų galima rasti visą galybę, bet mano pašnekovas skuba dar papasakositi apie vieną konkretų Lietuvos miestą, su Ukraina sąsajų turintį ne ką mažiau – apie Šiaulius.
Gatvės grįstos istorija
V. Puronas staiga mesteli ranka pro kavinės langą ir paklausia, ar matau ten einančią gatvę.
„Anksčiau ji buvo vadinama Juoduoju traktu“, – pradeda pasakojimą. – Per Šiaulių centrą vedanti Vilniaus gatvė LDK laikais buvo strateginio kelio, vadinamo Juoduoju traktu, dalis. Dėl tokio pavadinimo mokslininkai tebesiginčija: pavadinimas galėjo būti kildinamas tiek iš nebeegzistuojančios dvarvietės prie Juodosios jūros, tiek iš Černigovo (čiornyy – juodas) gyvenvietės, iki kurios tęsėsi tas kelias. Juodasis traktas buvo viena pagrindinių to meto LDK prekybinių ir susisiekimo arterijų. Traktas, manoma, prasidėjo pajūryje, netoli Kretingos ir driekėsi tolyn per Plungę, Telšius, Kuršėnus, Šiaulius, Šeduvą, Upytę, Ukmergę, Širvintas, Vilnių, Minską...“
Kita Šiaulių gatvė, verta istorinės vertybės vardo bei išsamesnio aprašymo, tai – senoji „Fabrikų gatvė“, dabartinis bulvaras. 1769 m. jis buvo pradėtas tvarkyti Antano Tyzenhauzo, to meto Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bei LDK politinio veikėjo, iniciatyva.
Rodydamas į dabar bulvare įsikūrusias kavines ir parduotuves, kraštotyrininkas pasakoja, jog ten, pradėjus reformą, buvo pastatyti net 52 unifikuoti namai, kuriuose buvo kviečiami įsikurti įvairių amatų specialistai iš Silezijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Gatvėje suklestėjo metalo apdirbimo, audeklų gamybos, maisto pramonės atmainos. Įdomu tai, jog didžioji dalis savo srities specialistų buvo ukrainiečių kilmės.
Unitai Šiauliuose: kapinės ir vaiduokliai
Dar prieš Fabrikų gatvės suklestėjimą, XVIII a. viduryje Šiauliuose ir jų apylinkėse ukrainiečių jau buvo gyventa. Tai V. Puronas grindžia tuo, kad 1749 m. Bazilionyse jau buvo įkurta ir unitų (t.y. Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčia su mokykla apylinkės vaikams. Iš kitų to meto bažnyčių, kuriose buvo mokomi vaikai, ji išsiskyrė ne tik suteikiamų žinių kokybe, bet ir tuo, kad auklėtiniai bazilionų vienuolių niekada nebuvo mušami... XIX a. 4-ame dešimtmetyje unitų vienuolyną carinė kariuomenė panaikino, o pastate įsikūrė stačiatikiai.
Natūralu, jog Šiauliuose turėjo būti ir unitų kapinės. Anot Viliaus, jų istorija – ne tik įdomi, bet ir bauginanti. „Tuometinėje Kalno gatvėje, ten, kur nuo 1940 m. stovi Šiaulių Universiteto (dab. Vilniaus Universiteto Šiaulių akademijos) bibliotekos pastatas, unitai laidoti buvo pradėti 1770 metais. Kapinės gyvavo iki 1832 m. (jų panaikinimas – viena iš 1830–1831m. sukilimo prieš carinės Rusijos valdžią pasekmių). Praėjus jau kone 200 metų, šių kapinių mistika vis dar neramina šiauliečius. Moterys, dirbančios bibliotekoje, vakare bijo leistis į rūsį ir pasakoja, jog ten ne tik savaime darinėjasi durys, girdisi dunkstelėjimai, girgždesiai, pučia iš niekur atsiradęs vėjas, bet taip pat galima išvysti šešėlius ar net moters siluetą…“
Amūro bangos nuo Šiaulių
Kitą pasakojimą pašnekovas pradeda niūniuodamas man dar negirdėtą melodiją. Jis papasakoja, jog tai – „Amūro bangos“. Sovietų laikais – vienas populiariausių ir žinomiausių valsų, vėliau jis tapo Tolimųjų Rytų respublikos himnu. Šią melodiją sukūrė Odesos pasididžiavimas – Maksas Kiusas, kuris, anot išlikusių dokumentų, 1877 m. gimė ne kur kitur, o Šiauliuose, kuriuos palikti teko dar ankstyvoje vaikystėje...
Be muštynių Šiauliuose nebuvo apsieinama ir prieš 80 metų
1942–1944 metais, Lietuvą okupavus vokiečiams, Zokniuose, netoli Šiaulių, esančią karinę bazę saugojo būtent ukrainiečių kariai, tuo metu itin konfliktavę su Šiaulių miesto gyventojais ir neretai su jais įsiveldavę į muštynes.
„Tiesa, iš pradžių ukrainiečiai nevengdavo vaikščioti apsirengę civilių drabužiais, tad šiauliečių kumščių paragaudavo itin dažnai. Nuo mušeikų šiauliečių apsisaugoti kariai mėgino, pradėdami vilkėti karines uniformas, tačiau ir tai juos nedažnai išgelbėdavo nuo miestiečių priekabių...“
Sąjūdžio bendradarbiavimas su Ukaina
Šypsodamasis V. Puronas prisipažįsta, jog jam labai malonu prisiminti, kad pirmoji „Ukrainos istorija“ ukrainiečių kalba XX amžiuje buvo išspausdinta būtent Šiauliuose. Prie to labai prisidėjo ir Lietuvos sąjūdininkai. „Kadangi Ukrainoje dėl griežtos Maskvos kontrolės tai padaryti buvo neįmanoma, Vilnius ir Kaunas – taip pat stebimi, šiam tikslui buvo pasirinkti Šiauliai.“, – pasakoja jis. Vilius Puronas, maketavęs leidinį bei kūręs jo dizainą, už tai Lietuvos ukrainiečių visuomenininkų organizacijos 2018 metais buvo apdovanotas plk. Eugeno Konovaleco (1891–1938) medaliu.
Ukrainiečiai Šiauliuose šiandien
Kuriant dabartinio Šiaulių miesto veido akcentus, tokius kaip ,,Draugystės“ tvenkinys Naujajame parke, suoliukai Dainų parke ir t.t., tai inicijavo ukrainiečių bendrija, iš kurios vėliau išsivystė ir ,,Karpatai“. Ši ukrainiečių asociacija sukūrė tradiciją kasmet Žaliūkų muziejaus teritorijoje švęsti Ukrainai skirtą šventę, gaminti tradicinius valgius, suburti bendruomenę. Šiuo metu organizacija aktyviai remia karo niokojamą šalį, kviečia žmones prisidėti, aukoti, savanoriauti. Prie paramos prisijungti nuolat raginami ne tik Šiauliečiai, bet ir visos Lietuvos gyventojai.
Vasario 16-oji
Ir pabaigai, sako Vilius, apie 1918 m. vasario 16-ąją. „Ši diena – esminė ne tik mums, lietuviams, bet ir Kubanės kazokams. Tą pačią dieną buvo paskelbta ir Nepriklausoma Kubanės liaudies respublika su sostine Jekiterinodare (nuo 1920 m. – Krasnodaras). Dabar, kai Ukrainoje siaučia karas su Rusija, pasigirsta balsų, kad ukrainiečiai pasiruošę atsiimti net tik Krymą ir kitas užgrobtas teritorijas, bet ir Kubanę – Krasnodaro kraštą. Štai taip“, – sako V. Puronas.
