Šiaulių vaistinė – miesto istorijos dalis

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė­je is­to­ri­jo­mis da­li­jo­si de­šimt­me­čius sa­vo pro­fe­si­jai ati­da­vu­sios (iš de­ši­nės) vais­ti­nin­kės Zo­fi­ja Ma­žu­ta­vi­čie­nė, Al­do­na Kren­ce­vi­čie­nė, vais­ti­nin­kės L. Pet­raus­kie­nės duk­ra Rū­ta Žą­si­nie­nė, Zo­fi­ja Pet­raus­kie­nė, Al­my­ra Gir­de­nie­nė.
"Vais­ti­nin­kas – ne pre­ky­bi­nin­kas, o pir­miau­siai – me­di­kas", – ak­cen­ta­vo į "Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nę su­si­rin­ku­sios il­ga­me­tės šios pro­fe­si­jos at­sto­vės, ku­rių dar­bo me­tai yra Šiau­lių ir šiau­lie­čių is­to­ri­jos da­lis.

Po­lik­li­ni­kos vais­ti­nės is­to­ri­ja

Var­ty­da­ma "Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė­je su­kaup­tus ran­ka ra­šy­tus ir is­to­ri­ja ta­pu­sius są­siu­vi­nius, jos di­rek­to­rė Al­my­ra Gir­de­nie­nė skai­to: "Šiau­lių mies­to po­lik­li­ni­ko­je esan­tį vais­ti­nės kios­ką skai­ty­ti pri­klau­san­tį 123 vais­ti­nei (da­bar "Va­le­ri­jo­no-aut.)". Įra­šas da­ry­tas 1959 me­tais.

Taip pra­si­dė­jo Cent­ro po­lik­li­ni­kos vais­ti­nės is­to­ri­ja. Ne­di­de­lis kios­kas įkur­tas dar se­no­se pa­tal­po­se, kur da­bar odon­to­lo­gi­jos sky­rius. Pir­mo­ji ten pra­dė­ju­si dirb­ti far­ma­ci­nin­kė Lion­gi­na Pet­raus­kie­nė prieš ke­le­rius me­tus išė­jo Ana­pi­lyn, ta­čiau jos duk­ra Rū­ta Žą­si­nie­nė ir da­bar pri­si­me­na ypa­tin­gą šios vais­ti­nės dva­sią. At­bė­gu­si po pa­mo­kų pas ma­mą į vais­ti­nę daž­nai ten ras­da­vo ar­ba­tą ge­rian­čius ir dis­ku­tuo­jan­čius gy­dy­to­jus.

"Ma­ma sa­kė – liau­dis sir­go ir sirgs. Jei­gu tu tu­ri sa­vy­je tą no­rą tar­nau­ti ser­gan­tiems, tai ir dir­bi", – pa­sa­ko­jo il­ga­me­tės vais­ti­nin­kės duk­ra.

L. Pet­raus­kie­nė kar­tu mo­kė­si ir pa­lai­kė drau­giš­kus san­ty­kius su Šiau­lių VFV tarp­ra­jo­ni­nės kon­to­ros val­dy­to­ja, vė­liau Ka­ti­nų mu­zie­jų įkū­ru­sia pro­vi­zo­re Van­da Ka­va­liaus­kie­ne.

"Ji man bu­vo kaip te­ta", – pri­si­me­na R. Žą­si­nie­nė.

Ji nie­ka­da ne­pa­mirš ir vie­no skau­džiau­sių įvy­kių, kai po tė­čio vi­zi­to pas gy­dy­to­ją pas ma­mą į vais­ti­nę atė­ję me­di­kai pra­ne­šė, kad tė­tės li­ga mir­ti­na, ir kad gy­ven­ti jam li­ko ne­daug.

Po vy­ro mir­ties L Pet­raus­kie­nę per­kė­lė va­do­vau­ti Rea­gen­tų sky­riui. Jos duk­ra pa­sa­ko­ja su­kre­čian­čią is­to­ri­ją apie Pa­lan­gos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ją, ku­ri at­vy­ko į Šiau­lius me­di­ka­men­tų.

Rea­gen­tų sky­riu­je ji pa­siė­mė di­de­lį bu­te­lį sie­ros rūgš­ties, ku­rį au­to­mo­bi­ly­je lai­kė pa­si­dė­ju­si ant ke­lių. Drau­gys­tės pro­spek­to ir Vy­tau­to gat­vių san­kry­žo­je į au­to­mo­bi­lį tren­kė­si ki­ta ma­ši­na, bu­te­lis su sie­ros rūgš­ti­mi su­du­žo, o pra­gaiš­tin­gas skys­tis iš­si­lie­jo ant mo­ters ko­jų. Ji dar ban­dė grei­tai įšok­ti į san­kry­žo­je prie ka­vi­nės bu­vu­sį fon­ta­ną, ta­čiau me­di­kė neiš­gy­ve­no. Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­jo, kad Pa­lan­go­je jos ma­ma vi­suo­met ap­lan­ky­da­vo žu­vu­sios me­di­kės ka­pą.

Vais­ti­nin­ko pro­fe­si­jai – il­gi de­šimt­me­čiai

1970 me­tais po­lik­li­ni­kos vais­ti­nė ta­po Šiau­lių cent­ri­nės vais­ti­nės, įsi­kū­ru­sios Var­po gat­vė­je (ša­lia bu­vu­sios "Eg­lės" par­duo­tu­vės), fi­lia­lu.

1974 me­tais vais­ti­nės kios­ką pe­rė­mė vais­ti­nin­ko pa­dė­jė­ja Al­do­na Kren­ce­vi­čie­nė. Grei­tai jis per­si­kraus­tė į nau­ją­jį po­lik­li­ni­kos pa­sta­tą, o kar­tu dirb­ti pa­sky­rė dar vie­ną žmo­gų. A. Kren­ce­vi­čie­nė dir­bo iki 70 me­tų.

Vais­ti­nin­ko pa­dė­jė­ja Zo­fi­ja Pet­raus­kie­nė Cent­ro po­lik­li­ni­kos vais­ti­nė­je iš­dir­bo dau­giau nei 32 me­tus, o bend­ras sta­žas – dar de­šimt­me­čiu il­ges­nis.

"Pra­dė­jau dirb­ti su skait­liu­kais, o bai­giau su kom­piu­te­riu", – juo­kia­si il­ga­me­tė vais­ti­nin­kė, at­si­svei­ki­nu­si su dar­bu jau prieš de­šimt­me­tį.

Far­ma­ci­nin­kės kal­ba, kad anks­čiau žmo­gus atei­da­vo, ke­pu­rę nu­siim­da­vo, pa­gar­biai bend­rau­da­vo. Da­bar klien­tai ne­kant­rūs.

Mo­te­rys pri­si­me­na, kad net sko­lon vais­tų tek­da­vo duo­ti. Už­si­ra­šy­da­vo pa­var­dę į są­siu­vi­nu­ką, vė­liau pi­ni­gus vi­sa­da at­neš­da­vo.

Paš­ne­ko­vės pa­sa­ko­ja, kad po­lik­li­ni­kos vais­ti­nė vie­nu me­tu bu­vo taip iš­si­plė­tu­si, kad jo­je dir­bo net 6 vais­ti­nin­kės. Žmo­nės sto­vė­da­vo ne­ma­žo­se ei­lė­se. Ap­tar­nau­da­vo juos per lan­ge­lį.

Vais­ti­nin­kė Zo­fi­ja Ma­žu­ta­vi­čie­nė, pa­li­ku­si dar­bą šių me­tų pra­džio­je dėl to, kad "Va­le­ri­jo­nas" ne­be­lai­mė­jo pa­tal­pų nuo­mos kon­kur­so ir jam te­ko iš­si­kraus­ty­ti iš po­lik­li­ni­kos, taip pat ten iš­dir­bo 32 me­tus.

Z.Ma­žu­ta­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad da­bar vais­ti­nių klien­tai reik­les­ni, la­biau ap­si­skai­tę, tu­ri dau­giau ži­nių.

"Ži­no­jo­me, jog klien­tas vi­sa­da tei­sus. O dar gy­dy­to­jai no­rė­da­vo pa­si­tar­ti. Su vi­sais su­tar­da­vo­me", – pa­sa­ko­ja me­di­kė.

Ji sa­kė, kad itin daž­nai gy­dy­to­jus tek­da­vo kon­sul­tuo­ti pa­sku­ti­niu me­tu, nes jiems sun­ku su­si­gau­dy­ti, kai per­mai­nos vais­tų sis­te­mo­je vyks­ta kas 3 mė­ne­sius.

"Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė iš Cent­ro po­lik­li­ni­kos jau iš­si­kraus­tė. Ten da­bar šei­mi­nin­kaus far­ma­ci­jos tink­las, ga­lin­tis už ne­di­de­lių pa­tal­pų nuo­mą per mė­ne­sį mo­kė­ti per 16 tūks­tan­čių eu­rų.

Po ke­lis de­šimt­me­čius sa­vo pro­fe­si­jai paskyru­sios far­ma­ci­nin­kės vie­na per ki­tą aiš­ki­na, kad tai pa­si­ty­čio­ji­mas iš vais­ti­nin­kys­tės. Pa­si­rem­da­mos sa­vo pa­tir­ti­mi ti­ki­no, kad kad vais­ti­nė ten nie­ka­da tiek neuž­dirbs. Vais­tų ant­kai­nis yra re­gu­liuo­ja­mas vals­ty­bės, jo ne­ga­li už­si­dė­ti, ko­kio no­ri­si. Ne­re­gu­liuo­ja­mi tik mais­to pa­pil­dų, ki­tų pre­kių ant­kai­niai. Jų ma­ny­mu, tai tie­siog ko­va, kas dau­giau už­grobs rin­kos.

Už pa­va­di­ni­mą dė­ko­ja ka­ti­nams ant sto­go

Da­bar­ti­nė "Va­le­ri­jo­no " di­rek­to­rė Al­my­ra Gir­de­nie­nė "Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nė­je pra­dė­jo dirb­ti 1972 me­tais. Iš vi­so vais­ti­nin­ke dir­ba jau dau­giau nei 50 me­tų.

A. Gir­de­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad at­kū­rus ša­lies ne­prik­lau­so­my­bę, bu­vo nu­spręs­ta, kad Cent­ri­nė vais­ti­nė lie­ka vals­ty­bi­ne, o fi­lia­lus iš­da­li­no vais­ti­nėms, ku­rios juos tu­rė­jo anks­čiau ir ėjo į pri­va­ti­za­vi­mą. Po­lik­li­ni­kos fi­lia­lą grą­ži­no bu­vu­siai vais­ti­nei Nr. 123, ku­ri nuo 1981 me­tų jau va­di­no­si "Va­le­ri­jo­nu".

Anot di­rek­to­rės, už sa­vo pa­va­di­ni­mą vais­ti­nė dė­kin­ga di­zai­ne­riui Vi­liui Pu­ro­nui, ku­ris ant jų sto­go "pa­tup­dė" me­ta­li­nius ka­ti­nus.

"Ga­mi­no­me miks­tū­rą iš su­kat­žo­lės, va­le­ri­jo­no, bro­mo. Kar­tą iš gat­vės ka­ti­niu­kas kad šoks per re­cep­ta­rių stik­lą į ga­my­bos pa­tal­pas, tie­siai prie šiukš­lia­dė­žės, kur bu­vo iš­spau­dos. Pa­ga­vo­me, iš­ne­šė­me. Ant­rą kar­tą gir­džiu ir vėl dar­buo­to­jos šau­kia, ka­ti­nu­kas su­grį­žo. Pa­pa­sa­ko­jau Pu­ro­nui šią is­to­ri­ją, taip ir at­si­ra­do ka­ti­nu­kai ant sto­go", – pri­si­me­na di­rek­to­rė.

Atkūrus ne­prik­lau­so­my­bę, 28 "Va­le­ri­jo­no" dar­buo­to­jai iš­si­pir­ko vais­ti­nės ak­ci­jas. Tarp jų bu­vo ir tos dar­buo­to­jos, ku­rios dir­bo Cent­ro po­lik­li­ni­kos fi­lia­le.

"Mū­sų pa­sta­te tu­rė­jo bū­ti at­lik­tas re­mon­tas ir įkur­ta vais­ti­nė-mu­zie­jus, ta­čiau pra­si­dė­jus pri­va­ti­za­ci­jos pro­ce­sui nie­kas re­mon­to ne­be­da­rė", – pa­sa­ko­ja A. Gir­de­nie­nė.

Ji pa­tiks­li­na, kad pir­ma­me aukš­te tu­rė­jo bū­ti vais­ti­nė, o ant­ra­me – mu­zie­jus. Nors pla­nai pa­si­kei­tė, A. Gir­de­nie­nei la­bai no­rė­jo­si, kad čia iš­lik­tų is­to­ri­nė vais­ti­nės dva­sia.

Da­bar­ti­nia­me "Va­le­ri­jo­no" pa­sta­te vais­ti­nė veik­ti pra­dė­jo dar 1870 me­tais. Vais­ti­nė pri­klau­sė žy­dų Vol­pių šei­mai, ku­ri žu­vo per ho­lo­kaus­tą.

Va­do­vė pri­si­me­na, kaip dar so­viet­me­čiu su ko­le­gė­mis va­žia­vo į Klai­pė­dos Žar­dės vais­ti­nę pa­si­žiū­rė­ti ati­da­ry­tos ar­ba­ti­nės. La­bai pa­ti­ko, tad grį­žu­sios far­ma­ci­nin­kės to­kią ne­di­du­kę ar­ba­ti­nę at­vė­rė iš Va­sa­rio 16-osios gat­vės pu­sės. Vais­ti­nė iki šiol iš­sau­go­jo tuo­me­ti­nių ar­ba­tų re­cep­tū­ras.

"Aš stu­di­ja­vau ajur­ve­dą, svei­ką gy­ven­se­ną. No­rė­jo­si, kad žmo­nės tai su­ži­no­tų ir bū­tų svei­kes­ni be vais­tų. Kont­ras­tas, ar ne? At­ro­do, tu­rė­čiau siek­ti, kuo dau­giau vais­tų par­duo­ti. Ta­čiau kai pa­ta­ri žmo­gui iš šir­dies ir jam nuo to ge­riau, tai ir tau ge­riau, nes gau­ni grįž­ta­mą­jį ry­šį", – sa­ko A. Gir­de­nie­nė.

Z. Ma­žu­ta­vi­čie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad šiais lai­kais vais­ti­nin­kys­tė ta­po tik vers­lu.

"Liūd­na bu­vo dirb­ti, nes mus pa­ver­tė pre­ky­bi­nin­kais. Anks­čiau pir­miau­siai bu­vo­me me­di­kais", – sa­ko mo­te­ris.

A. Gir­de­nie­nė pri­de­da, kad si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je pa­si­kei­tė, kai val­džia ati­da­vė tei­sę vais­ti­nės sa­vi­nin­kui bū­ti ne vais­ti­nin­ku.

"Pir­mą­jį ne­prik­lau­so­my­bės Lie­tu­vos de­šimt­me­tį ak­ty­viai da­ly­va­vo­me svars­tant, ko­kia bus atei­ties vais­ti­nė, da­ly­va­vo­me Sei­mo po­sė­džiuo­se. Su vie­no di­de­lio tink­lo at­sto­vu kal­bė­jo­mės. Aš jam sa­kiau: tai­gi dėl žmo­nių rei­kia steng­tis. O jis man at­sa­ko: kas man tie žmo­nės, man svar­bu ma­no vers­las. Pri­mi­niau, kad mes prie­sai­ką da­vė­me. Ga­vau at­sa­ky­mą: "Jūs gal ir da­vė­te, aš tai ne­da­viau, man už­dirb­ti rei­kia". Pa­si­kei­tė pa­ts po­žiū­ris į vais­ti­nin­kys­tę. O juk vais­tą nuo nuo­do ski­ria tik jo kie­kis", – kal­ba "Va­le­ri­jo­no" di­rek­to­rė.

Kre­mai ir svei­ka mi­ty­ba

Ši vais­ti­nė vien vais­tų pre­ky­ba neap­si­ri­bo­jo. 2016 me­tais šiau­lie­tis Ai­das Bal­čiū­nas "Va­le­ri­jo­ne" su­pla­na­vo jau tre­čią re­konst­ruk­ci­ją, įren­gęs ar­ba­ti­nę Pro­van­so sti­liu­mi.

"Bu­vo­me ak­ty­vūs. Kre­mą pra­dė­jo­me ga­min­ti. At­si­ve­žė­me eko­lo­gi­nį alie­jų. Pa­si­žiū­rė­jo­me. Mes juk vis­ką iš­mo­ko­me dar stu­di­jų me­tais – ga­my­ba, te­pa­lai, emul­si­jos, su­spen­si­jos. Ga­vo­me lei­di­mą, nors rei­ka­la­vi­mai bu­vo di­džiu­liai. Jau 5-6 me­tai kaip ga­mi­na­me na­tū­ra­lios su­dė­ties kre­mus. 2017, 2018 me­tais ga­vo­me auk­so me­da­lius pa­ro­do­je "Rin­kis pre­kę lie­tu­viš­ką", – di­džiuo­ja­si di­rek­to­rė.

2018 me­tais pra­dė­jo dirb­ti kar­tu su Svei­ka­tos uni­ver­si­te­to Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to moks­li­nin­kais, stu­di­ja­vo nau­jo­ves. Fa­kul­te­tas tu­ri mo­der­nią la­bo­ra­to­ri­ją, kur vais­ti­nė ti­ria ir sa­vo kos­me­ti­kos ga­mi­nius.

Ko­re­guo­ja su­dė­tį pa­gal re­zul­ta­tus. Per­nai bend­ra­dar­biau­jant su vie­na pran­cū­zų fir­ma vėl su­kū­rė nau­ją jau­ni­na­mų­jų kre­mų li­ni­ją.

"Nau­do­ja­me erš­kė­tuo­gių, nak­vi­šų, jo­jo­bos alie­jus to­dėl, kad jie pa­tys ver­tin­giau­si odai – alie­jų ka­ra­liai. Mū­sų dar­buo­to­ja ga­mi­na ir sa­ko: imu ki­tą kar­tą tas eko­lo­giš­kas me­džia­gas ir vir­pa šir­dis. Tai kaip me­nas", – dės­to A. Gir­de­nie­nė.

Far­ma­ci­nin­kės ne tik kon­sul­tuo­ja su­si­do­mė­ju­sias kre­mais mo­te­ris, bet ir ve­da edu­ka­ci­jas.

"Vai­kams ve­da­me už­siė­mi­mus apie svei­ką gy­ven­se­ną, pa­sa­ko­ja­me apie ko­šes, vais­ta­žo­les, ga­mi­na­me ve­ge­ta­riš­ką sal­dė­sį. Per­nai pa­da­rė­me 120 edu­ka­ci­nių pro­gra­mų", – pa­sa­ko­ja di­rek­to­rė.

"Va­le­ri­jo­no" ar­ba­ti­nė­je su­si­kon­cent­ruo­ta į ve­ge­ta­riš­ką ir ve­ga­niš­ką mi­ty­bą. Di­rek­to­rė džiau­gė­si, kad jo­je dir­ba jau­nos ką tik pro­fe­si­ją įgi­ju­sios mer­gai­tės. Jos do­mi­si nau­jie­no­mis. Pa­vyz­džiui, kaip be fruk­to­zės, be gliu­ko­zės pa­ga­min­ti sal­dė­sį iš mig­do­lo, ko­ko­so drož­lių ir ste­vi­jos gli­ce­ri­ni­nės eko­lo­giš­kos iš­trau­kos – mar­ci­pa­ną.

Di­rek­to­rė tu­ri duo­me­nų, kad Vol­pės vais­ti­nė­je, kai ku­riuos klien­tus pa­vai­šin­da­vo ar­ba­ta su mar­ci­pa­nu.

Mu­zie­ju­je – is­to­ri­nė vais­ti­nin­kys­tės dva­sia

"Va­le­ri­jo­no" vais­ti­nės rū­sy­je įsteig­tas vais­ti­nin­kys­tės mu­zie­jus. A. Gir­de­nie­nė sa­kė no­rė­ju­si, jog ne­pra­pul­tų vais­ti­nin­kų An­ta­ni­nos ir Liu­do Ru­lins­kų su­kaup­ta ir joms per­duo­ta me­džia­ga, kad bū­tų ga­li­ma pa­ro­dy­ti tą tik­rą­ją vais­ti­nin­kys­tę. Se­no­vė­je vis­kas bu­vo ra­šo­ma lo­ty­nų kal­ba, to­dėl ir šian­dien vi­sus re­cep­tus ga­li­ma per­skai­ty­ti.

Di­rek­to­rė pa­sa­ko­ja iš­ban­džiu­si vie­ną se­ną re­cep­tą: džio­vin­tas im­bie­ras, džio­vin­ta ra­bar­ba­rų šak­nis, apel­si­nų žie­ve­lės ir kar­da­mo­nas, už­pil­ti che­re­su. Va­ka­rais apie 19 va­lan­dą po 10 mi­li­lit­rų tink­tū­ros re­ko­men­duo­ja­ma iš­ger­ti su stik­li­ne šil­to van­dens, nes ji va­lo ir at­sta­to or­ga­niz­mą.

"Kai pri­si­lie­ti prie to­kių far­ma­ko­pė­jos re­cep­tų – la­bai įdo­mu. Čia vais­ti­nin­kys­tė ir tas mu­zie­jus yra aukš­čiau kas­die­ny­bės. Da­bar pas mus toks nu­ver­ti­ni­mas, bet su­grįž­ta tos se­no­sios ži­nios. Vais­ti­nin­kas tu­ri bū­ti iš pa­šau­ki­mo, daug sa­vęs tu­ri ati­duo­ti žmo­gui. No­ri­si, kad ne­nu­nyk­tų ta is­to­ri­ja, pa­lik­tų žmo­nėms. Mes vie­nin­te­liai to­kie Lie­tu­vo­je", – ak­cen­tuo­ja vais­ti­nin­kė.

Ener­gi­jos šal­ti­nis – svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das

Al­my­ra Gir­de­nie­nė skai­čiuo­ja 75-tus me­tus, ta­čiau ener­gi­jos jai ga­li­ma pa­vy­dė­ti. Tai lemia jos gy­ve­ni­mo bū­das ir ve­ge­ta­riš­ka mi­ty­ba.

Pa­sa­ko­ja, kad ke­lia­si pu­sę pen­kių ry­to, da­ro pu­sės va­lan­dos in­ten­sy­vią mankš­tą. To­liau – šal­tas du­šas, pus­ry­čiai iš eko­lo­giš­kų pro­duk­tų. Se­za­mą, sau­lėg­rą­žas, li­nų sė­me­nis su­ma­la ir už­de­da ant gri­kių (bal­ty­mų) ko­šės. Fer­men­ti­nei sis­te­mai už­ves­ti rei­kia kaž­ko ža­lio. Tam tar­nau­ja mo­liū­go, cu­ki­ni­jos ga­ba­lė­lis, pet­ra­žo­lės, ku­rios dar au­ga lau­ke. Ka­vą ge­ria tik bal­tą.

Di­rek­to­rė džiau­gia­si, kad tik di­de­lių pa­stan­gų ir kū­ry­biš­kų su­ma­ny­mų dė­ka jo­kiam far­ma­ci­jos tink­lui ne­prik­lau­san­čiai vais­ti­nei pa­vyks­ta iš­lik­ti.

Kai vy­ko skan­da­lin­ga po­lik­li­ni­kos vais­ti­nės fi­lia­lo nuo­mos su­tar­ties nu­trau­ki­mo prieš lai­ką is­to­ri­ja, kai ku­rie po­li­ti­kai aiš­ki­no, kad jei ši vais­ti­nė nuo­sto­lin­ga, tai te­gul už­si­da­ro, kam toks vers­las rei­ka­lin­gas.

"Ne­bū­tų bu­vę ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos, jei ne­bū­tų as­me­ny­bių, ne­bū­tų žmo­nių, ku­rie dir­bo iš pa­šau­ki­mo", – įsi­ti­ki­nu­si A. Gir­de­nie­nė.

Komentarai

Aiii    Tre, 2020-02-12 / 12:02
Apsilankyčiau ten dažniau, bet gi kai kurių vaistininkių arogancija verčia rinktis kitas vaistines...:(

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.