„Iš­si­pil­dė svar­biau­sias lū­kes­tis – Nep­rik­lau­so­my­bė“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius sa­ko: "Mums rei­kia baig­ti er­ze­lius, skan­da­lus ir prie­šų ieš­ko­ji­mus".
Ar­tė­ja Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to 30-me­tis. Kaip ėjo­me į tą is­to­ri­nę 1990-ųjų ko­vo 11 die­ną, ko­kie lū­kes­čiais pil­dė­si, ko­kią Lie­tu­vą ma­to­me šian­dien? Pra­de­da­me po­kal­bių cik­lą su Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tais, Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rais, rink­tais Šiau­lių kraš­to žmo­nių. Pir­ma­sis min­ti­mis da­li­ja­si šiau­lie­tis Min­dau­gas STAK­VI­LE­VI­ČIUS.
Šiau­lie­čiai 1990 me­tais į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą iš­rin­ko še­šis de­pu­ta­tus. Iš jų trys – Do­na­tas Mor­kū­nas, Min­dau­gas Stak­vi­le­vi­čius ir Al­gi­man­tas Sė­jū­nas – iki šiol gy­ve­na Šiau­liuo­se.

Dva­si­nio pa­ki­li­mo me­tai

– Ger­bia­mas Min­dau­gai, ką pa­ts ak­cen­tuo­tu­mė­te, pri­si­min­da­mas 1990-ųjų me­tų pa­va­sa­rį, ėji­mą į Ko­vo 11-osios Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to priė­mi­mą? Kas iš tų die­nų Jums la­biau­sia įsi­mi­nė?

– Bū­ta ir dva­si­nio pa­ki­li­mo, vil­ties, kad vei­kiau­siai pa­vyks gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai Eu­ro­pos ša­lių drau­gi­jo­je, ir ne­ri­mo: ar pa­si­seks mums, pir­mie­siems, at­si­kra­čiu­siems dik­ta­to, dog­mų, pa­tiems, ne­pa­ty­ru­siems va­do­va­vi­mo ūkiui, dar­niai kur­ti sa­vo ša­lies da­bar­tį, atei­tį.

Bai­mės, kad mus su­traiš­kys, užuo­t iš­lei­dę, bu­vo ne­daug – ju­to­me nau­jų TSRS va­do­vų de­mok­ra­tė­ji­mo dva­sią. Bet bu­vo nuo­jau­ta, kad išė­ji­mas pa­gal to me­to kons­ti­tu­ci­ją bus komp­li­kuo­tas – vi­saip stab­do­mas, vil­ki­na­mas, disk­re­di­tuo­ja­mas, blo­kuo­ja­mas.

Per tuos 30 me­tų, ypač po brek­si­to odi­sė­jos, anų jaus­mų briau­nos ap­si­try­nė, ir šian­dien at­ro­do, kad ne taip jau ne­ra­mu ta­da bu­vo... Ir ryš­kiai lai­ko­si to me­to die­nų gy­vi vaiz­di­niai – Lie­tu­vos žmo­nių mi­nių mi­nios, en­tu­ziaz­mo, vil­ties, džiaugs­mo skli­di­no­mis aki­mis. Man bū­tent tai ir šian­dien svar­biau­sia.

Sig­na­ta­ro sta­tu­sas – po 15 me­tų

– Esa­te Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras, bet Jū­sų pa­ra­šo is­to­ri­ja kiek ki­to­kia, nei ki­tų sig­na­ta­rų, už ak­tą bal­sa­vu­sių­jų.

– Ne­su aš sig­na­ta­ras, nes bal­sa­vi­mo už Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą me­tu bu­vau kar­tu su Sta­siu Ka­šaus­ku ir Ni­ko­la­ju­mi Med­ve­de­vu iš­siųs­tas į Mask­vą, į ko­vo 12 die­ną pra­si­de­dan­tį TSRS liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą, ten su­si­tik­ti su M. Gor­ba­čio­vu, I. Zas­lavs­kiu ir ki­tais de­mok­ra­ti­nės Ru­si­jos at­sto­vais, Es­ti­jos AT pir­mi­nin­ku A. Riui­te­liu.

Svar­bus po­kal­bis ir anks­čiau, ir per su­va­žia­vi­mą įvy­ko su Lat­vi­jo­je iš­rink­tu de­pu­ta­tu Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos va­du F. Kuz­mi­nu. Jis, kaip be­je, ir Zok­niuo­se, Kai­riuo­se esan­čių ka­ri­nių pa­da­li­nių va­dai, mus už­tik­ri­no, kad ru­sų ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai vi­sa­da el­gė­si gar­bin­gai, tad jie sa­vo gar­bės ir šį­kart ne­su­terš.

Per pir­mą po­sė­džio per­trau­ką pa­kal­bė­jau su bu­vu­siu bend­ra­kur­siu, bū­si­mu po tri­jų die­nų pre­zi­den­tu Mi­chai­lu Gor­ba­čio­vu (M. Stak­vi­le­vi­čius Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo kar­tu su M. Gor­ba­čio­vu – red. pa­st.). Jis, kaip ne­keis­ta, ma­ne ra­mi­no. Gir­di, nė­ra ko karš­čiuo­tis ir dras­ky­tis: vis­kas su lai­ku su­stos į sa­vo vie­tas. Į ku­rias, ži­no­ma, ne­pa­sa­kė.

Kai tre­čią die­ną Mask­vo­je ma­ne pa­kei­tė A. Bra­zaus­kas ir grį­žom į Vil­nių, Ak­to pa­si­ra­šy­mas jau bu­vo baig­tas. Nė vie­nam iš mū­sų tri­jų ne­da­vė po juo pa­si­ra­šy­ti. Ži­nau, jog ne­no­rė­jo duo­ti pa­si­ra­šy­ti net A. Bra­zaus­kui, V. Be­rio­zo­vui, J. Pa­lec­kiui (jie tuo­met bu­vo nuo TSKP at­si­sky­ru­sios Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vai – red. pa­st.), jie tik ki­tą die­ną pa­si­ra­šė.

Tik po be­veik 15 me­tų (2004 m. lapk­ri­tį) tą me­tą pri­si­mi­nęs Sei­mas nu­ta­rė, kad mū­sų tri­jų iš­vy­kė­lių sta­tu­sas (ne var­das) pri­ly­gi­na­mas sig­na­ta­rų sta­tu­sui.

– Bū­tu­mė­te 1990-ųjų ko­vo 11-ąją bu­vęs Vil­niu­je, kaip bū­tu­mė­te bal­sa­vęs?

– Aiš­ku, kad už Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos po­sė­džio iš­va­ka­rė­se bu­vo ko­mu­nis­tų de­pu­ta­tų su­si­rin­ki­mas ir bu­vo nu­spręs­ta, kad vi­si bal­suo­jam "už" – be jo­kių iš­ly­gų ir su­si­lai­ky­mų.

Bu­vo tik ne­ra­mu, ar mums pa­vyks? Kad im­pe­ri­ja suirs, kad ta san­tvar­ka suirs, bu­vo aiš­ku.

– Jūs bu­vo­te ir są­jū­di­nin­kas pir­mei­vis, Są­jū­džio Sei­mo na­rys, Są­jū­džio Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys. Ar Są­jū­dis Jus rė­mė per Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos rin­ki­mus?

– Ne. Są­jū­dis rė­mė ma­no opo­nen­tą Ka­zi­mie­rą Al­mi­ną, ar­šų an­ti­ko­mu­nis­tą.

– Ar ka­da kei­tė­te sa­vo pa­žiū­ras?

– Nie­ka­da.

– Jū­sų aki­mis, per 30 me­tų ko­kie lū­kes­čiai iš­si­pil­dė, o ko­kie ne? Ko­dėl?

– Svar­biau­sias lū­kes­tis iš­si­pil­dė: Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Ir tai di­džiau­sias džiaugs­mas. Ta­čiau daug to pa­va­sa­rio dve­jo­nių vė­liau pe­rau­go į rea­lų nu­si­vy­li­mą. Mat už mū­sų pe­čių atė­jo ne­ma­žai ki­tų, gud­res­nių, vik­res­nių, go­des­nių val­džios ir ka­pi­ta­lo. O nau­jos ofi­cia­lios val­džios, ką beiš­rink­tų, spau­džia­mos oli­gar­chų ar joms iš­ti­ki­mų tar­ny­bų, jų er­ze­lio per do­mi­nuo­jan­čias ži­niask­lai­das, že­mai len­kia­si glo­ba­lio­jo ir tūp­čio­ja na­mi­nio ka­pi­ta­lo dik­ta­tui. Pa­sa­ky­čiau dau­giau, bet...

Vy­liau­si, kad į mū­sų įmo­nes, tu­rin­čias pui­kius spe­cia­lis­tus, pa­tal­pas, pi­gią ener­ge­ti­ką, al­ka­ną rin­ką ateis Eu­ro­pos gar­sio­sios fir­mos su nau­ja įran­ga. Bet kur tau... Ne­li­ko "Tau­ro", "Nuk­lo­no", "El­nio", "Stumb­ro", Stak­lių, Pie­no, Mė­sos, ki­tų kom­bi­na­tų – iš­si­tam­pė ga­ba­lais juos sa­vi vik­ruo­liai. O dėl mig­ra­ci­jos – kad sa­viš­kiai ge­riau įsi­ku­ria, pa­tin­ka; tik kad Šiau­liai sen­ka, – liūd­na.

Vis dėl­to ran­kų ne­grau­žiu: vis­kas pa­ma­žu sueis, anot Mi­chai­lo, į sa­vo vie­tas. Gy­ven­sim!

"Sa­vo mi­si­ją at­li­kau"

– Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo­te su jau­nais žmo­nė­mis, bet ne vien fi­zi­ką dės­tė­te. Ko­kias ver­ty­bes die­gė­te, ko­kios Jums pa­čiam svar­biau­sios?

– Dar vai­kas spė­lio­jau, ko­kia ma­no gy­ve­ni­mo mi­si­ja. Nu­ta­riau, kad man lem­ta pe­rei­ti vi­sus tuos eta­pus, ku­rie skir­ti žmo­gui. Ta­čiau ka­ro, po­ka­rio bai­su­mai, žiau­ru­mai ma­no pa­skir­tį pa­ko­re­ga­vo. Po pa­sku­ti­nės klai­kios bend­rak­la­sių žū­ties 1949 me­tais pa­ts sau da­viau prie­sai­ką, kad vi­są pa­jė­gų sa­vo gy­ve­ni­mą skir­siu nau­jos kar­tos dva­sin­gu­mui ug­dy­ti. Kad atei­nan­tys ne­bū­tų to­kie ag­re­sy­vūs, žiau­rūs, kaip ma­no ir ma­no drau­gų li­ki­mo kar­ta.

Aš ki­li­mo esu dzū­ke­lis iš Sim­no vals­čiaus. Ma­no tė­vai bu­vo tur­tin­gi ūki­nin­kai, bet kai­rių­jų pa­žiū­rų. Tė­vas bu­vo sa­va­no­ris, kad­ri­nis ka­riš­kis, 1922 me­tais ga­vo 17 hek­ta­rų že­mės ir ūki­nin­ka­vo. Po ka­ro tė­vams bai­su bu­vo, kad vai­kai, o au­go­me ke­tu­ri bro­liai, ga­li­me ir neu­žaug­ti. Grė­sė ar­ba trem­tis, ar­ba žū­tis.

Vy­riau­sias bro­lis ka­ro me­tais bu­vo ta­ry­bi­nis par­ti­za­nas, ga­lė­jo mus lai­ky­ti ne už tuos ka­ria­vus. Pa­si­nau­do­ję pro­ga, kaip dau­ge­lis dzū­ke­lių, tė­vai persikėlė į Klai­pė­dos kraš­tą, vos ka­rui pa­si­bai­gus 1945 me­tų lie­pą.

Pa­gė­giuo­se, nu­si­žiū­rė­jęs į pui­kius Do­ne­lai­čio gim­na­zi­jos mo­ky­to­jus, ir pa­si­rin­kau pe­da­go­go da­lią. Bet tuo tiks­lu rei­kė­jo gi­liai iš­mok­ti ne tik spe­cia­ly­bę – fi­zi­ką, ma­te­ma­ti­ką, di­dak­ti­ką, gi­lin­ti gim­to­sios kal­bos ži­nias. Kad pa­ts bū­čiau pa­trauk­les­nis, la­bai daug skai­čiau kla­si­kos, iš­mo­kau ar tris šim­tus pa­ti­ku­sių ir gal pra­ver­sian­čių per pa­skai­tas, pa­mo­kas ei­lė­raš­čių, poe­mų.

At­va­žia­vau į Šiau­lius, bai­gęs M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­tą. Dar stu­den­tas bu­vau pra­dė­jęs dirb­ti mo­ky­to­ju, tas dar­bas ma­ne trau­kė.

62 me­tai – toks ma­no dar­bo sta­žas ins­ti­tu­te, uni­ver­si­te­te, vie­nuo­li­ko­je Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no mo­kyk­lų. Gal tai ir lė­mė prieš 30 me­tų šiau­liš­kių bal­sus, ren­kant ma­ne, pei­kia­mos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Šiau­lių mies­te va­do­vą, į LTSR Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą, skel­bu­sią Nep­rik­lau­so­my­bę.

Sma­gu, kad to­je Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je už tai bal­sa­vo net ke­tu­ri ma­no mo­ki­niai – Eu­ge­ni­jus Pet­ro­vas, Zig­mas Vaiš­vi­la, Al­gir­das Kum­ža, Jo­nas Ta­mu­lis ir ta­po Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rais. A. Kum­ža, J. Ta­mu­lis, ne šiau­lie­čiai, bu­vo jau­nų­jų fi­zi­kų mo­kyk­los "Fo­to­nas", ku­rią or­ga­ni­za­vau, mo­ki­niai.

Prieš 4 me­tus bai­gęs pe­da­go­go dar­bą, jau­čiuo­si sa­vo mi­si­ją įvyk­dęs su kau­pu, 1949 me­tais duo­tos sau prie­sai­kos ne­su­lau­žęs.

– Ar di­de­lė Jū­sų pa­ties šei­ma?

– Tu­riu 25 at­ža­las. Vy­riau­sia­jai proa­nū­kei šie­met bus 24 me­tai. Mes su žmo­na – Šiau­liuo­se, o dau­gu­ma šei­mos na­rių – už­sie­niuo­se. Aš džiau­giuo­si, kad jiems ten ge­rai, bet ge­riau bū­tų, jei­gu bū­tų čia – Lie­tu­vo­je.

– Ar esa­te lai­min­gas žmo­gus?

– Kur­gi ne­bū­si lai­min­gas. Kai prieš ket­ve­rius me­tus ma­ne už­puo­lė in­sul­tas, pa­samp­ro­ta­vau, kad ne­bai­su man gy­ve­ni­mą ir baig­ti. Man ei­na 89 me­tai, aš sa­vo va­gą iš­va­riau. Ačiū Die­vui ir ge­riems žmo­nėms, ku­rie pa­dė­jo lai­min­gai gy­ven­ti.

– Ko lin­kė­tu­mė­te Lie­tu­vai, mums vi­siems Ko­vo 11-osios pro­ga?

– Ne­ke­liak­lups­čia­vi­mo prieš nau­jus vy­res­niuo­sius. Baig­ti er­ze­lius, skan­da­lus, prie­šų ieš­ko­ji­mus. Dau­giau dva­sin­gu­mo atei­nan­tiems, na­šaus dar­bo, moks­lo, ge­ra­no­riš­ku­mo, vie­nin­gu­mo. Var­dan tos Lie­tu­vos vie­ny­bė te­žy­di.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Fi­zi­ku, moks­lų dr. Min­dau­gu Stak­vi­le­vi­čiu­mi šiau­lie­čiai ne kar­tą pa­si­ti­kė­jo, vė­liau rin­ko ir į Sei­mą, ir į mies­to Ta­ry­bą.

Komentarai

Ramus    Tre, 2020-03-04 / 09:30
Šiandien rinkčiau šitą dieduką, ne privatizavimų specą Kazimierą.
Pasvarstykim logiškai    Tre, 2020-03-04 / 09:48
Jei mes, šiandien būdami tame pačiame klube kaip ir daugelis Europos valstybių, laikome save nepriklausomais, tai kur ir nuo ko taip skausmingai bėgo Britanija? Nepriklausomybė negali būti pusiaunepriklausomybė, ji yra arba ne. Ir interviu, nors neblogas, bet ne apie tai.
Gerovis    Tre, 2020-03-04 / 09:56
svarbiausias lukestis-neprigulmybe briuselio subinej,mieste nebturint anei vienos stambios gamyklos ir miestelenu,katru ir 100 tukst nebera.Pasakyciau daugiau,bet......
Tai kur ta nepriklausomybė?    Tre, 2020-03-04 / 10:10
"Mes su žmo­na – Šiau­liuo­se, o dau­gu­ma šei­mos na­rių – už­sie­niuo­se. Aš džiau­giuo­si, kad jiems ten ge­rai, bet ge­riau bū­tų, jei­gu bū­tų čia – Lie­tu­vo­je." Che che che, va taip vat.
miestietis    Tre, 2020-03-04 / 11:10
Kiek atsimenu, tai visas Vytauto L. sumanymas ir buvo pasirinkti būtent kovo 11-ją, nes jau kitą dieną prasidėjo Maskvoje didysis Gorbačiovo renginys suvažiavimų salėje, bet, alia, ot ir nepasakė Mindaugas, kieno siųstas kartu važiavo su Stasiu ir Nikolajumi į tą suvažiavimą, ir kas jam Lietuvoje suteikė Signataro vardą, jei jam nepriklausė taip vadintis, ar tik ne 2004 m. į valdžią prasiveržę darbo partijos uspaskiniai, paulauskiniai su LDDP bei prunskininkais valstiečiais. Mindaugui St. siūlyčiau garbingai atsisakyti Signataro vardo ir pasilikti vien tik garbingai uždirbtus mokslinius- pareigybinius titulus.
PRITARIU KOMENTARUI !    Tre, 2020-03-04 / 12:32

In reply to by miestietis

Jūs teisus, 100% pritariu jūsų komentarui ! Gerai pamenu šio žmogaus veiklą, manau, kad ir dabar jis tebetiki komunizmo idėjomis.
miestietis    Tre, 2020-03-04 / 14:24

In reply to by Nu ir ką jūs jau

Kad aptariamas asmuo buvo ir yra idėjinis komunistas, tai ne tik mano įsitikinimu, bet, manau, ir niekam kitam nekyla abejonių, bet reikalas tame, kad tai tik jo vieno reikalas, kam melstis.Geriau jau būti tikru komunistu ir tai aiškiai deklaruoti, nei kad būti politine paprastute, kaip kad ne kurie jo buvusios partijos bičiuliai, šiandien pavirtę milijonieriais ir(ar) aprūpinę savo damas iki grabo lentos. Pikčiausia, kuomet žmonės nori apdumti akis kitiems, o ypač jaunimui, nes po daugelio daugelio metų metraščiuose išliks klaidingos žinios apie valstybės pasirašusiuosius, o tai ne tik, taip vadinama garbė, bet ir visi kiti valstybės pyragai(rentos, ordinai, žemės sklypai, išmokos ir etc,). Kartoju dar kartą, ir mano nuomonė yra tokia, apie aptariamą straipsnyje žmogų- nesignataras buvo ir yra daug pasiekęs žmogus savo darbinėje srityje, geras pedagogas, bet liaupsinti, kaip valstybininką, tai jau yra per daug. Kaip garbingam ir meluoti nelinkusiam žmogui, jam siūlyčiau pačiam padaryti teisingą žingsnį ir išbraukti save iš signatarų tarpo, nežiūrint, kad jam jį išmušė raudonieji. Galima būtų pasakyti dar daugiau, bet tokią dieną, tiek jau to.
to ramus    Tre, 2020-03-04 / 12:05
Apie kokį Kazimierą kalbate? Gal apie žinomą aktyvų veikėją?
Ramus    Tre, 2020-03-04 / 14:43

In reply to by to ramus

Savaime suprantama. Tik tas jo aktyvumas yra kažkoks orinis, lozunginis, panašus į sovietinių laikų. Ot įdomu kaip būtų buvę, jei į Maskvą pasiderėti būtų buvęs nusiųstas pats profesorius Landsbergis, kuris ir dabar Šimonyte prisidengęs bando prigaudyti kuo daugiau mandatų? Būtų susitaręs ir parvežęs Nepriklausomybę be jokių aukų? O dar neaišku kaip buvo su ,,Drąsos keleiviais", vertėtų pastudijuoti kokios politinės orientacijos jie buvo, kokie šiauliečiai ten buvo įsirašę.
Tomas    Tre, 2020-03-04 / 16:51
Sis zmogus yra pats nuostabiausias ir silciausias is visu mano gyvenime sutiktu zmoniu. Linkiu visko ko geriausio!!
vantūzams    Ket, 2020-03-05 / 09:06
Šiaip komunizmas yra aukščiausia visuomenės išsivystymo forma, nieko jame nėra blogo, kai visi žmonės dirba pagal galimybes, gauna pagal poreikius. SSSR nebuvo nei socializmo ( greičiau socializmas Švedijoje), nei į komunizmą artėjo, buvo feodalinė - baudžiavinė sistema ( pavadinta socializmu), kai grupelė žmonių , pasivadinusių komunistų partija, užgrobusi valdžią 1917 metais, žudė, prievartavo, trėmė, išnaudojo kelis šimtus milijonų žmonių, užgrobinėjo svetimas tautas, kariavo prieš visą pasaulį ir t.t. ..... .
miestietis    Ket, 2020-03-05 / 09:35
Geriau nepasakysi, nei pasakė dabartinis Rusijos prezidentas, o tai maždaug taip- kas ilgisi tarybinės santvarkos, tas yra geros širdies, o kas nori, kad ji grįžtu, tas yra kvailas.
Vantuzas    Ket, 2020-03-05 / 11:00
Ai. Ai. Dermokratai. Kodel komentus likvidojat? Bailiai! Iki M.S toli, toli ....jums.
miestiečiui    Ket, 2020-03-05 / 11:56
Šiaip, Putinas ne rodiklis, tai pats didžiausias feodalas ir veidmainys. O šiaip, žmonės visada skundžiasi, kad ir kur ar kaip gyventų. SSSR gyveno gerai tik apie 5 proc. ( ir specparduotuvės buvo, ir po užsienius pakeliavo), tai tie nori, kad grįžtų tie laikai, o pas mus irgi dabar tik 5 proc. gyvena kaip civilizuoti vakariečiai, neskaičiuodami pinigų nuo algos iki algos.
Ramus    Ket, 2020-03-05 / 12:36

In reply to by miestiečiui

Kaip tamsta nustatote ko rusai nori ar nenori? Gal žinote kaip M.S. rinkimų konkurentas susijęs su investicinių čekių reikalais? Kokius atlyginimus darbuotojams mokėjo už krosnelių prekybą ir pan? Rusija tegu sau žinosi, mums svarbu žinoti kas kaip kūrėsi Laisvėje.
kas tas konkurentas    Ket, 2020-03-05 / 13:35
Pasakykite aiškiau, kas prekiavo tomis krosnelėmis? Apie kokius investicinius čekius čia užsiminta? Ar čia viskas apie tą patį žinomą veikėją? Čia kažkas rašė, jo aktyvumas yra orinis, lozunginis. Noriu žinoti, įdomu.
kas tas konkurentas    Ket, 2020-03-05 / 17:25
Šv. Kazimiero ordino Lelijos Komtūras. Vien toks pareigų pavadinimas suteikia teisę sėdėti šalia Vyskupo...
Mindaugas    Ket, 2020-03-12 / 12:34
Tikrai šaunus,nuostabus dėstytojas. Daugiau tokių asmenybių netik akademinėje visuomenėje

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.