„Iš­si­pil­dė svar­biau­sias lū­kes­tis – Nep­rik­lau­so­my­bė“

Dva­si­nio pa­ki­li­mo me­tai

– Ger­bia­mas Min­dau­gai, ką pa­ts ak­cen­tuo­tu­mė­te, pri­si­min­da­mas 1990-ųjų me­tų pa­va­sa­rį, ėji­mą į Ko­vo 11-osios Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­to priė­mi­mą? Kas iš tų die­nų Jums la­biau­sia įsi­mi­nė?

– Bū­ta ir dva­si­nio pa­ki­li­mo, vil­ties, kad vei­kiau­siai pa­vyks gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai Eu­ro­pos ša­lių drau­gi­jo­je, ir ne­ri­mo: ar pa­si­seks mums, pir­mie­siems, at­si­kra­čiu­siems dik­ta­to, dog­mų, pa­tiems, ne­pa­ty­ru­siems va­do­va­vi­mo ūkiui, dar­niai kur­ti sa­vo ša­lies da­bar­tį, atei­tį.

Bai­mės, kad mus su­traiš­kys, užuo­t iš­lei­dę, bu­vo ne­daug – ju­to­me nau­jų TSRS va­do­vų de­mok­ra­tė­ji­mo dva­sią. Bet bu­vo nuo­jau­ta, kad išė­ji­mas pa­gal to me­to kons­ti­tu­ci­ją bus komp­li­kuo­tas – vi­saip stab­do­mas, vil­ki­na­mas, disk­re­di­tuo­ja­mas, blo­kuo­ja­mas.

Per tuos 30 me­tų, ypač po brek­si­to odi­sė­jos, anų jaus­mų briau­nos ap­si­try­nė, ir šian­dien at­ro­do, kad ne taip jau ne­ra­mu ta­da bu­vo... Ir ryš­kiai lai­ko­si to me­to die­nų gy­vi vaiz­di­niai – Lie­tu­vos žmo­nių mi­nių mi­nios, en­tu­ziaz­mo, vil­ties, džiaugs­mo skli­di­no­mis aki­mis. Man bū­tent tai ir šian­dien svar­biau­sia.

Sig­na­ta­ro sta­tu­sas – po 15 me­tų

– Esa­te Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras, bet Jū­sų pa­ra­šo is­to­ri­ja kiek ki­to­kia, nei ki­tų sig­na­ta­rų, už ak­tą bal­sa­vu­sių­jų.

– Ne­su aš sig­na­ta­ras, nes bal­sa­vi­mo už Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą me­tu bu­vau kar­tu su Sta­siu Ka­šaus­ku ir Ni­ko­la­ju­mi Med­ve­de­vu iš­siųs­tas į Mask­vą, į ko­vo 12 die­ną pra­si­de­dan­tį TSRS liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą, ten su­si­tik­ti su M. Gor­ba­čio­vu, I. Zas­lavs­kiu ir ki­tais de­mok­ra­ti­nės Ru­si­jos at­sto­vais, Es­ti­jos AT pir­mi­nin­ku A. Riui­te­liu.

Svar­bus po­kal­bis ir anks­čiau, ir per su­va­žia­vi­mą įvy­ko su Lat­vi­jo­je iš­rink­tu de­pu­ta­tu Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos va­du F. Kuz­mi­nu. Jis, kaip be­je, ir Zok­niuo­se, Kai­riuo­se esan­čių ka­ri­nių pa­da­li­nių va­dai, mus už­tik­ri­no, kad ru­sų ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai vi­sa­da el­gė­si gar­bin­gai, tad jie sa­vo gar­bės ir šį­kart ne­su­terš.

Per pir­mą po­sė­džio per­trau­ką pa­kal­bė­jau su bu­vu­siu bend­ra­kur­siu, bū­si­mu po tri­jų die­nų pre­zi­den­tu Mi­chai­lu Gor­ba­čio­vu (M. Stak­vi­le­vi­čius Mask­vos M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo kar­tu su M. Gor­ba­čio­vu – red. pa­st.). Jis, kaip ne­keis­ta, ma­ne ra­mi­no. Gir­di, nė­ra ko karš­čiuo­tis ir dras­ky­tis: vis­kas su lai­ku su­stos į sa­vo vie­tas. Į ku­rias, ži­no­ma, ne­pa­sa­kė.

Kai tre­čią die­ną Mask­vo­je ma­ne pa­kei­tė A. Bra­zaus­kas ir grį­žom į Vil­nių, Ak­to pa­si­ra­šy­mas jau bu­vo baig­tas. Nė vie­nam iš mū­sų tri­jų ne­da­vė po juo pa­si­ra­šy­ti. Ži­nau, jog ne­no­rė­jo duo­ti pa­si­ra­šy­ti net A. Bra­zaus­kui, V. Be­rio­zo­vui, J. Pa­lec­kiui (jie tuo­met bu­vo nuo TSKP at­si­sky­ru­sios Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vai – red. pa­st.), jie tik ki­tą die­ną pa­si­ra­šė.

Tik po be­veik 15 me­tų (2004 m. lapk­ri­tį) tą me­tą pri­si­mi­nęs Sei­mas nu­ta­rė, kad mū­sų tri­jų iš­vy­kė­lių sta­tu­sas (ne var­das) pri­ly­gi­na­mas sig­na­ta­rų sta­tu­sui.

– Bū­tu­mė­te 1990-ųjų ko­vo 11-ąją bu­vęs Vil­niu­je, kaip bū­tu­mė­te bal­sa­vęs?

– Aiš­ku, kad už Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą. Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos po­sė­džio iš­va­ka­rė­se bu­vo ko­mu­nis­tų de­pu­ta­tų su­si­rin­ki­mas ir bu­vo nu­spręs­ta, kad vi­si bal­suo­jam "už" – be jo­kių iš­ly­gų ir su­si­lai­ky­mų.

Bu­vo tik ne­ra­mu, ar mums pa­vyks? Kad im­pe­ri­ja suirs, kad ta san­tvar­ka suirs, bu­vo aiš­ku.

– Jūs bu­vo­te ir są­jū­di­nin­kas pir­mei­vis, Są­jū­džio Sei­mo na­rys, Są­jū­džio Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys. Ar Są­jū­dis Jus rė­mė per Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos rin­ki­mus?

– Ne. Są­jū­dis rė­mė ma­no opo­nen­tą Ka­zi­mie­rą Al­mi­ną, ar­šų an­ti­ko­mu­nis­tą.

– Ar ka­da kei­tė­te sa­vo pa­žiū­ras?

– Nie­ka­da.

– Jū­sų aki­mis, per 30 me­tų ko­kie lū­kes­čiai iš­si­pil­dė, o ko­kie ne? Ko­dėl?

– Svar­biau­sias lū­kes­tis iš­si­pil­dė: Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę. Ir tai di­džiau­sias džiaugs­mas. Ta­čiau daug to pa­va­sa­rio dve­jo­nių vė­liau pe­rau­go į rea­lų nu­si­vy­li­mą. Mat už mū­sų pe­čių atė­jo ne­ma­žai ki­tų, gud­res­nių, vik­res­nių, go­des­nių val­džios ir ka­pi­ta­lo. O nau­jos ofi­cia­lios val­džios, ką beiš­rink­tų, spau­džia­mos oli­gar­chų ar joms iš­ti­ki­mų tar­ny­bų, jų er­ze­lio per do­mi­nuo­jan­čias ži­niask­lai­das, že­mai len­kia­si glo­ba­lio­jo ir tūp­čio­ja na­mi­nio ka­pi­ta­lo dik­ta­tui. Pa­sa­ky­čiau dau­giau, bet...

Vy­liau­si, kad į mū­sų įmo­nes, tu­rin­čias pui­kius spe­cia­lis­tus, pa­tal­pas, pi­gią ener­ge­ti­ką, al­ka­ną rin­ką ateis Eu­ro­pos gar­sio­sios fir­mos su nau­ja įran­ga. Bet kur tau... Ne­li­ko "Tau­ro", "Nuk­lo­no", "El­nio", "Stumb­ro", Stak­lių, Pie­no, Mė­sos, ki­tų kom­bi­na­tų – iš­si­tam­pė ga­ba­lais juos sa­vi vik­ruo­liai. O dėl mig­ra­ci­jos – kad sa­viš­kiai ge­riau įsi­ku­ria, pa­tin­ka; tik kad Šiau­liai sen­ka, – liūd­na.

Vis dėl­to ran­kų ne­grau­žiu: vis­kas pa­ma­žu sueis, anot Mi­chai­lo, į sa­vo vie­tas. Gy­ven­sim!

"Sa­vo mi­si­ją at­li­kau"

– Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo­te su jau­nais žmo­nė­mis, bet ne vien fi­zi­ką dės­tė­te. Ko­kias ver­ty­bes die­gė­te, ko­kios Jums pa­čiam svar­biau­sios?

– Dar vai­kas spė­lio­jau, ko­kia ma­no gy­ve­ni­mo mi­si­ja. Nu­ta­riau, kad man lem­ta pe­rei­ti vi­sus tuos eta­pus, ku­rie skir­ti žmo­gui. Ta­čiau ka­ro, po­ka­rio bai­su­mai, žiau­ru­mai ma­no pa­skir­tį pa­ko­re­ga­vo. Po pa­sku­ti­nės klai­kios bend­rak­la­sių žū­ties 1949 me­tais pa­ts sau da­viau prie­sai­ką, kad vi­są pa­jė­gų sa­vo gy­ve­ni­mą skir­siu nau­jos kar­tos dva­sin­gu­mui ug­dy­ti. Kad atei­nan­tys ne­bū­tų to­kie ag­re­sy­vūs, žiau­rūs, kaip ma­no ir ma­no drau­gų li­ki­mo kar­ta.

Aš ki­li­mo esu dzū­ke­lis iš Sim­no vals­čiaus. Ma­no tė­vai bu­vo tur­tin­gi ūki­nin­kai, bet kai­rių­jų pa­žiū­rų. Tė­vas bu­vo sa­va­no­ris, kad­ri­nis ka­riš­kis, 1922 me­tais ga­vo 17 hek­ta­rų že­mės ir ūki­nin­ka­vo. Po ka­ro tė­vams bai­su bu­vo, kad vai­kai, o au­go­me ke­tu­ri bro­liai, ga­li­me ir neu­žaug­ti. Grė­sė ar­ba trem­tis, ar­ba žū­tis.

Vy­riau­sias bro­lis ka­ro me­tais bu­vo ta­ry­bi­nis par­ti­za­nas, ga­lė­jo mus lai­ky­ti ne už tuos ka­ria­vus. Pa­si­nau­do­ję pro­ga, kaip dau­ge­lis dzū­ke­lių, tė­vai persikėlė į Klai­pė­dos kraš­tą, vos ka­rui pa­si­bai­gus 1945 me­tų lie­pą.

Pa­gė­giuo­se, nu­si­žiū­rė­jęs į pui­kius Do­ne­lai­čio gim­na­zi­jos mo­ky­to­jus, ir pa­si­rin­kau pe­da­go­go da­lią. Bet tuo tiks­lu rei­kė­jo gi­liai iš­mok­ti ne tik spe­cia­ly­bę – fi­zi­ką, ma­te­ma­ti­ką, di­dak­ti­ką, gi­lin­ti gim­to­sios kal­bos ži­nias. Kad pa­ts bū­čiau pa­trauk­les­nis, la­bai daug skai­čiau kla­si­kos, iš­mo­kau ar tris šim­tus pa­ti­ku­sių ir gal pra­ver­sian­čių per pa­skai­tas, pa­mo­kas ei­lė­raš­čių, poe­mų.

At­va­žia­vau į Šiau­lius, bai­gęs M. Lo­mo­no­so­vo uni­ver­si­te­tą. Dar stu­den­tas bu­vau pra­dė­jęs dirb­ti mo­ky­to­ju, tas dar­bas ma­ne trau­kė.

62 me­tai – toks ma­no dar­bo sta­žas ins­ti­tu­te, uni­ver­si­te­te, vie­nuo­li­ko­je Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no mo­kyk­lų. Gal tai ir lė­mė prieš 30 me­tų šiau­liš­kių bal­sus, ren­kant ma­ne, pei­kia­mos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Šiau­lių mies­te va­do­vą, į LTSR Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą, skel­bu­sią Nep­rik­lau­so­my­bę.

Sma­gu, kad to­je Aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bo­je už tai bal­sa­vo net ke­tu­ri ma­no mo­ki­niai – Eu­ge­ni­jus Pet­ro­vas, Zig­mas Vaiš­vi­la, Al­gir­das Kum­ža, Jo­nas Ta­mu­lis ir ta­po Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rais. A. Kum­ža, J. Ta­mu­lis, ne šiau­lie­čiai, bu­vo jau­nų­jų fi­zi­kų mo­kyk­los "Fo­to­nas", ku­rią or­ga­ni­za­vau, mo­ki­niai.

Prieš 4 me­tus bai­gęs pe­da­go­go dar­bą, jau­čiuo­si sa­vo mi­si­ją įvyk­dęs su kau­pu, 1949 me­tais duo­tos sau prie­sai­kos ne­su­lau­žęs.

– Ar di­de­lė Jū­sų pa­ties šei­ma?

– Tu­riu 25 at­ža­las. Vy­riau­sia­jai proa­nū­kei šie­met bus 24 me­tai. Mes su žmo­na – Šiau­liuo­se, o dau­gu­ma šei­mos na­rių – už­sie­niuo­se. Aš džiau­giuo­si, kad jiems ten ge­rai, bet ge­riau bū­tų, jei­gu bū­tų čia – Lie­tu­vo­je.

– Ar esa­te lai­min­gas žmo­gus?

– Kur­gi ne­bū­si lai­min­gas. Kai prieš ket­ve­rius me­tus ma­ne už­puo­lė in­sul­tas, pa­samp­ro­ta­vau, kad ne­bai­su man gy­ve­ni­mą ir baig­ti. Man ei­na 89 me­tai, aš sa­vo va­gą iš­va­riau. Ačiū Die­vui ir ge­riems žmo­nėms, ku­rie pa­dė­jo lai­min­gai gy­ven­ti.

– Ko lin­kė­tu­mė­te Lie­tu­vai, mums vi­siems Ko­vo 11-osios pro­ga?

– Ne­ke­liak­lups­čia­vi­mo prieš nau­jus vy­res­niuo­sius. Baig­ti er­ze­lius, skan­da­lus, prie­šų ieš­ko­ji­mus. Dau­giau dva­sin­gu­mo atei­nan­tiems, na­šaus dar­bo, moks­lo, ge­ra­no­riš­ku­mo, vie­nin­gu­mo. Var­dan tos Lie­tu­vos vie­ny­bė te­žy­di.