Naujausios
Pasvarstykime. Vienus kraujo ligos ištinka, kai būdami įvairiausiuose valdžios postuose netoleruoja kritikos. Tuomet sakoma: užvirė kraujas. Ir griebiamasi keršto. Neanonimiškai nuomones išsakantys yra „skiepijami“ darbų praradimais, šeimos narių, artimųjų persekiojimu ar asmeniniu bei viešuoju šantažu. Jei šios priemonės nepadeda, visada “gelbsti” teismai ar nepriklausomi rašytinių tekstų “auditoriai”. Palaipsniui laisvasis žodis elegantiškai “utilizuojamas”, kad niekam nekiltų įtarimų neva šalyje įsigalės reguliuojama demokratija t.y. „viena nuomonė – viena tiesa“.
O ką turėčiau galvoti, kuomet istorinėje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje iškilmingo posėdžio metu „nušvilpinėjama“ viena iš Nepriklausomos valstybės atkūrėjų, 1990–1992 metų kadencijos deputatė teisininkė Zita Šličytė? Ten nebuvo „kroksuotų“, „šaraninių“ „celofano“ fanų…
Vis svarstau, kas nutiko mano Lietuvai, kad net Signatarų klubo nariams kalbėti trukdoma. Advokatės Z. Šličytės pasisakymas idealiai atitiko šios asociacijos įstatus. Šventa Nepriklausomybės atkūrėjų misija yra
„stiprinti Nepriklausomą Lietuvos valstybę, puoselėti demokratijos, tautiškumo, patriotizmo ir valstybingumo bei parlamentarizmo tradicijas“.
Todėl stebina sisteminėje žiniasklaidoje pasipylę garsiais vadinamų, tačiau plačiajai visuomenei visai nežinomų veikėjų aikčiojimai, atkartojantys valdžios vyrų ir moterų komentarus: „Šiuo atsakingu momentu, kai vyksta karas, negalima kiršinti ir skaldyti visuomenės” ir t.t. ir pan.
Atsiprašau, o ką Zita Šličytė suskaldė, pastebėjusi, kad demokratinė ES valstybė Lietuva neturi Referendumų įstatymo? Šio norminio akto nebuvimas atima teisę paklausti šalies gyventojų nuomonės rezonansiniais klausimais. Teisininkė tik įvardijo, kokių esminių darbų nepadarė ir kokiais antraeiliais dalykais ”šiuo atsakingu momentu” užsiiminėja mūsų parlamentarai. Svarbiausiosios įstatymų kalvės galva Viktorija Čmilytė-Nielsen suskubo atsiprašyti “dėl to, ką šiandien teko išgirsti iš Istorinės Seimo salės”.
Aktyviesiems Zitos Šličytės kritikams derėtų prisiminti premjerės Ingridos Šimonytės žodžius, kad „visuomenę skaldo ir kiršina tie, kurie apie tai kalba”.
Akivaizdu, kad iškilmingame Seimo posėdyje Signatarų klubo atstovė kai kam pagadino kraują. Kodėl? Ogi ėmė ir pasakė, kad…karalius plikas. Tokiame fone jau sunkiau “renovuoti” dar iki karo Ukrainoje gerokai smuktelėjusius valdančiosios koalicijos reitingus.
Viltis – kvailių ir idealistų motina. Todėl tikiuosi, kad Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen kvietimas Signatarams susitikti kovo 16 dieną “dėl Lietuvai kylančių iššūkių įveikimo bei aptarti rūpimus klausimus” bus valstybės atkūrėjų bei dabartinės valdžios bendradarbiavimo pradžia.
Z.Šličytės pasisakymas ir viešojoje erdvėje kilusios diskusijos į antrą planą nustūmė Šiaulių politikų pasireklamavimą.
Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse įvykęs miesto savivaldybės Tarybos posėdis tema: „Laisvė visada triumfuos prieš tironiją“ – vadintinas pagalbos teikimo kovojančiai Ukrainai parodija. Garsiausi pliurpalai, besipilantys už kelių tūkstančių kilometrų nuo broliškosios Tautos fronto, yra nieko verti, jei kraują už laisvę liejantys nesulaukia konkrečios, apčiuopamos paramos.
Reikia turėti sąžinės. Ir visai nedaug, kad, klausantis karo baisumus patyrusios ukrainietės pasakojimų, pažadėti, neva finansinės paramos klausimas bus aptarinėjamas…po mėnesio. Va, jeigu tokiam laikui Šiaulių miesto vadai būtų su Putino Rusija suderinę paliaubas, sakyčiau – meras Artūras Visockas ištarė lemtingus žodžius ir pliurpių posėdis tikrai įeis į istoriją…
Dabar Saulės miesto politikai priėmė deklaratyvią rezoliuciją, prakurom tetinkančią. Praėjo tie laikai, kai biurokratinės rašliavos tapdavo a la istorinėmis...
Už visus šių šventinių dienų įvykius daug svarbesnė žinia yra ta, kad buvęs Juliaus Janonio gimnazijos auklėtinis Valdas Vižinis kartu su vilniečiu Sakalu Gorodeckiu iki pat karo zonos, į Kijevą, nuvežė paramą kovantiems ukrainiečiams. Vyrai nesigyrė nei kur, nei kada vyksta. Tiesiog padarė darbą ir grįžo namo.
Pagarbos verta yra Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacijai (prezidentė Vida Pociuvienė) priklausanti Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių asociacija “Karpatai”. Pastarosios narės Jana Grek, Žana Migal, Olena Melnyk ir Vera Krutova dirba tiek, kiek reikia, kad būtų primta visa atnešama labdara, kuri realiai gelbsti mūsų šalyje besikuriančius karo pabėgėlius.
Be to, didžiulė maisto ir buities reikmenų dalis jau pasiekė Ukrainą. Už „Karpatų” organizacijai paaukotus pinigus nupirkti ir broliškos šalies kovotojams išsiųsti 200 vnt. turniketų. Surastas termovizorius dar keliaus į Ukrainą.
V. Pociuvienė informavo, kad sutarta bendradarbiauti su Šiaulių savanorių Sausio 13-osios gynėjų būrio vadu Antanu Kliunka, kuris kitą savaitę dar kartą vyks į Ukrainą.
Ukraina buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi. Šios valstybės piliečiai 1991-ųjų sausio agresijos metu budėjo Lietuvos Respublikos Parlamente. Istoriškai susiklostę tarpvalstybiniai ryšiai pilietiškiems abiejų šalių gyventojams padėjo suvokti gyvybės ir laisvės kainą.
Todėl beviltiškai žiauriai skamba aimanos, kad viskas brangsta, į neregėtas aukštumas kyla energetinių resursų kainos, sunku beįpirkti benzino.
Išgyveno mūsų tėvai ir seneliai Amžinojo įšalo žemėje, nežūsime ir mes savo Tėvynėje. Teks daugiau pėdinti pėsčiomis arba dažniau važinėti visuomeniniu transportu. Taigi, judėjimas taps įrodymu, kad tebesame gyvi.
Svarbiausia nepamiršti – žmogaus kraujas – neįkainojamas. O daugiausia jo netenka tie, kurie „žygiais, o ne žodžiais Tėvynę myli”.
